Джоанна Троллоп - Marčios

Petra prisimerkusi pažvelgė į dangų. Toli horizonte skrido kelios žąsys, tyliai gagendamos, šiltame ore šmaižiojo čiurliai. Pažiūrės, kas bus po trečiadienio, tarė sau, dabar Ralfas bent jau žino, ko ji negali daryti ir nedarys, ji ne tokia kvaila, kad nesuprastų, kada parama ima dusinti. Kelis kartus giliai įkvėpė, uždėjusi rankas ant mūro viršaus. Ji nepriklauso niekam, net Kitui su Barniu, o jie nepriklauso jai. Ji išliko savimi, kad ir kaip ją prislėgė gerumo lūkesčiai, geranoriška prievolių našta.

Darže ant šono tebegulėjo Kito paspirtas sunkvežimėlis su išbyrėjusiais akmenukais. Petra keturpėsčia juos surinko ir tvarkingai sudėjo į krūvą, nes Kitui jų žūtbūt prireiks kitą kartą, tokie tie vaikai. Paskui ji iššluostė sunkvežimėlį rūgštynėmis ir ėmė skinti braškes, vieną po kitos, atsargiai, dėdama eilėmis į sunkvežimėlį žaliais koteliais į tą pačią pusę, nes žinojo, kad Kitas taip norėtų. Nuskynusi visas prisirpusias braškes, ji išsitraukė iš kišenės peiliuką ir nupjovė didelę šiurpinių gvazdikų kekę, tamsiai raudonų su baltais dryžiais, ir uždėjo ant uogų. Paskui atsistojo ir pažvelgė į sunkvežimėlį. Gražiausias ir mieliausias šios dienos vaizdas.

ŠEŠTAS SKYRIUS

Šarlotė kaip visada grįžo namo pirma Luko. Jos pamainos radijo stotyje būdavo ilgos, bet baigdavosi laiku, o paskui nebereikėdavo dėl nieko sukti galvos, ateidavo kažkas kitas perimti Šarlotės pareigų, kaip antai sveikinti ir lydėti svečių, atnešti jiems kavos ir vandens, iškviesti taksi nuvežti svarbiausiems svečiams į reikiamą vietą. Jai patiko, kad daugelis svečių, ypač dažnai besilankantys vyrai, arba tiesiai pasakydavo, kad jiems reikia jos, arba pakeldavo širdį glostantį skandalą, jei būdavo ne jos, o Elsos pamaina. Elsa buvo patraukli, bet mažutė, plonutė ir mėgstanti klasikinį drabužių stilių, priešingai nei Šarlotė. Be abejo, kartais svečiai suįžūlėdavo ir reikalaudavo Šarlotės atvirai nepadoriai, tarkim, šiandien vienas garsus aktorius garsiai pareiškė: „Kur panelė su nuostabiaisiais arbūzais?“, bet dažniausiai būdavo malonu.

– Žinoma, tavo arbūzai įspūdingi, – pasakė popiečio laidos prodiuserė, žiūrėdama ne į Šarlotę, o į išspausdintą tekstą rankoje. – Deja, tu negali pagirti atitinkamos jo kūno vietos, nes ji apgailėtinai menka.

– Oi, aš taip neišdrįsčiau…

– Žinau, – atsakė prodiuserė, pakeldama akis, – tu taip nepadarytum. Todėl tave ir pakenčiame. Jei nebūtum tokio gero būdo, būtume priversti tavęs nekęsti.

Dabar, stovėdama vonios kambaryje, Šarlotė atsisegė palaidinukę ir apžiūrėjo krūtis. Jos buvo didelės nuo trylikos metų, bet ar dabar ne didesnės? O kai atsisegė liemenėlę ir atsargiai spustelėjo iš šonų, jai pasirodė, kad krūtys jautresnės kaip prieš mėnesines. Tai yra prieš pastarąsias mėnesines. Ji sirgo mėnesinėmis beveik prieš du mėnesius, dar iki vestuvių, tada skaičiavo, ar nesirgs per vestuves arba – dar blogiau – per medaus mėnesį. Bet nutiko taip, kad mėnesinių nėra jau – ji pirštais skaičiavo laiką – beveik aštuonias savaites. Ji nekreipė į tai dėmesio, nes jos buvo labai nereguliarios, kai nustojo vartoti kontraceptikus, kaip ir perspėjo gydytojas. Pažvelgė į save veidrodyje su pagarbia baime ir nejučiomis uždėjo ranką ant pilvo.

Nebevartoti kontraceptikų jai liepė Lukas. Ji, beveik nieko negalvodama, juos vartojo nuo paskutinių vidurinės klasių. Vieną vakarą Lukas, žiūrėdamas į ją iš kitos stalo pusės (juodu vakarieniavo – valgė aštrų tajų troškinį), labai rimtai pasakė: kadangi dabar jos ateitis susieta su jo, ji turėtų nebeslopinti įgimtų kūno reikmių ir nebenuodyti jo cheminiais preparatais, nesvarbu, kad jie labai šiuolaikiški ir puikiai įvertinti. Pridūrė, kad nuo šiol už jos nėštumą atsakingas jis, tiesą sakant, šią pareigą prisiimąs su malonumu, taigi tegu ji eina namo, išmeta šio mėnesio atsargas į klozetą ir nebetrukdo savo stebuklingam kūnui elgtis, kaip jis nori.

Šarlotę ši kalba sužavėjo ir sujaudino. Lukas toks brandus, toks ryžtingas, jei mano, kad jos kūną reikia gerbti ir puoselėti. Išmetusi tabletes – Lukas prisiminė kontraceptikų poveikį vyrų populiacijos potencijai per užkrėstą vandenį – pasijuto neįtikimai moteriška, vaisinga ir stipri, ir jiems abiem tai labai pravertė, vienu metu Šarlotė net pamanė, kad jei esi labai laiminga, miegoti nebūtina. Nereikia sukti galvos apie kontraceptikus tiksliai laiku, nes vyras žaviai ir valdingai pareiškė tuo pasirūpinsiąs.

Ji taip ir padarė. O dabar stovi vonios kambaryje, atsisagsčiusi palaidinukę, atsisegusi liemenėlę, ir svarsto. Tiktai svarsto. Jos krūtys neatrodo daug didesnės, bet tikrai ne mažesnės. Be to, jos jautrios, nelabai, bet jautrios. Šarlotė apsilaižė. Pajuto, kad sulaikė kvapą. O paskui prisiminė ir ją užplūdo džiaugsmingas palengvėjimas, kad šį kartą visiškai nesvarbu, jei ji nėščia, nors juodu ketino porą metų džiaugtis laisve, tik paskui galvoti apie kūdikį. Šį kartą, mąstė Šarlotė, nereikės karštligiškai lėkti į vaistinę nėštumo testo, slapta nerimaujant jį atlikti bendrame vonios kambaryje, nereikės trečią valandą ryto tylomis laužyti galvą, kaip pasakyti motinai, jei testas bus teigiamas. Šį kartą, jei – jei – ji tikrai nėščia, bus šventė.

Ji trūktelėjo žemyn liemenėlę, užsisegė ją ir dvi palaidinukės sagas – daugiau nėra reikalo jaudintis, ir susikišo palaidinukę į sijonėlį. Žiūrėdamas į tą sijonėlį, Rėjus, visų mylimas juodukas iš priimamojo, nusistebėjo, kodėl ji nesiliauna apsimetinėjusi ir neateina į darbą vienais apatiniais. Paskui per svetainę nuėjo į virtuvę, kur ant stalo buvo palikusi krepšį su produktais vakarienei – bus vištienos gabaliukai su aštriu padažu. Ji įtrins vištieną aliejumi ir citrinų sultimis ir pamarinuos, kaip daro motina, nuplaus salotų lapus ir paruoš kuskuso, kurį nusprendė patiekti su vištiena, ir tik tada, kai viskas bus padaryta, o stalas padengtas, paskambins Lukui į studiją ir paklaus, – neprasitardama apie sukilusius įtarimus, – kada jis pareisiąs vakarieniauti.

Lukas turėjo naują grafikos programinę įrangą. Dabar galėjo ne tik matyti, bet ir projektuoti trijų matmenų vaizdą, todėl popietė buvo be galo maloni. Gavo naują užsakymą – sukurti mažam Esekso ir Rytų Londono mineralinių vandenų kurortų sporto salių tinklui emblemą ir reklamą, o naujoji programinė įranga jau sukėlė keletą nuostabių minčių, kurios, Luko nuomone, sporto salės rinkodaros skyriui labai patiks. Todėl suskambėjus telefonui jis pamanė, kad skambina Šarlotė, čiupo jį ir tarė: „Lėk čia, pupuliuk, noriu tau kai ką parodyti“, Reičelei dar nespėjus ištarti: „Vaikeli…“

– Mama, – Lukas iškart pakeitė toną.

– Turbūt ne mano balsą norėjai išgirsti, – tarė Reičelė.

Lukas įspraudė telefoną tarp ausies ir peties.

– Gavau naują žaislą, noriu, kad Šarlotė jį pamatytų.

– Žaislą darbe?

– Oi, mama, – nusijuokė Lukas. – Įrangą…

– Aš tau netrukdysiu, – tarė Reičelė. – Tiesiog nuo savaitgalio neskambini, o kadangi neatvažiavai, pamaniau, paklausiu, kaip sekasi.

Lukas neatitraukė akių nuo monitoriaus, o rankų – nuo pelės ir klaviatūros.

– Puikiai, ačiū.

– Ar… smagus buvo savaitgalis?

– Pasakiškas, – atsakė Lukas. – Penkių žvaigždučių pietūs, žaidėm tenisą – mes laimėjom – su svainiais ir Šarlės seserimi Sara. Jos kairinis smūgis nepaprastas. Stebuklingas.

– Tada gerai, – be jokio džiaugsmo ištarė Reičelė.

– Buvo taip smagu, – nerūpestingai pasakojo Lukas, – kad likome vakarienės. Šarlės motina – oi, Marnė, vis užmirštu ją taip vadinti, – davė mums daug vaisių ir daržovių. Valgome avietes dukart per dieną.