Джоанна Троллоп - Marčios

– Aš atsiliepsiu! – sušuko Mariela.

Ji pašoko nuo laiptų, nulėkė į prieškambarį ir čiupo telefoną. Turėjo atsiliepti: „Brinklių namai“, bet visada ištardavo: „Alio?“ kylančia intonacija, nes taip kalbėdavo tėvai.

– Mariela?

– Taip.

– Mariela, čia Šarlotė.

Mariela susimąstė.

– Šarlotė! Tavo naujoji teta, Šarlotė.

– O! – išsišiepė Mariela. – Labas.

– Tu buvai labai daili pamergė, – tarė Šarlotė. – Atrodei nuostabiai. Visi taip sakė. Labai džiaugiausi, kad buvai mano pamergė. Ką darysi su suknele?

– Mama sakė, kad nežino, – prisipažino Mariela. – Pasipuošusi rausvu šilku, riedučiais nevažinėsi, juk taip?

– Ji taip sakė?

– Aha, – tarė Mariela.

– A.

Mariela nusinešė telefoną prie laiptų, atsisėdo ir patikliai ištarė:

– Visi baisiai nerimauja dėl Ralfo ir Petros.

– Taip, – numykė Šarlotė.

– Tėtis sako, kad jie turi pinigų smulkmenoms, na, kruopoms, bet dideliems pirkiniams nebe. Šį savaitgalį mes prigaminsime daug valgių ir nuvešime jiems. Važiuosi kartu?

– Ne, – atsakė Šarlotė.

– Kodėl?

– Mes važiuojam pas mano motiną, – tarė Šarlotė. – Prisimeni mano motiną?

– Taip.

– Ji ruošia prašmatnius pietus man su Luku, mano vyresnei seseriai Fionai su vyru, mano kitai vyresnei seseriai Sarai su vyru ir visoms mažoms pamergėms.

Mariela patogiau įsitaisė ant laiptų.

– Bus pokylis?

– Taip, – atsakė Šarlotė. – Mano šeima dievina pokylius. Keliame juos, kai tik galime. Ateidama į mūsų kitą pokylį, galėsi vilkėti pamergės suknelę, gerai?

– Gerai, – sutiko Mariela.

– Mama namie?

– Namie, – atsakė Mariela, – bet ji kai ką daro su tėčiu.

Šarlotė sukikeno.

– Juodu netrukus baigs, – pridūrė Mariela. – Juodu tik virtuvėje.

Šarlotė jau juokėsi.

– Netrukdyk jiems…

– Kur jau ten, – atsakė Mariela.

– Gali kai ką perduoti mamai?

– Gerai.

– Pasakyk, kad mes labai norėtume kada nors susitikti, kaip ji siūlė. Labai. Bet šiuo tarpu neturime nė minutėlės laiko, visiškai nusivarę, vos ištaikome laiko dantims išsivalyti…

Mariela pamanė, kad Šarlotė pernelyg susijaudinusi, kalba, lyg trūktų oro.

– Pasakysiu.

– Ačiū, – tarė Šarlotė, – ačiū. Perduok linkėjimus. Nuo mūsų abiejų. Iki!

Mariela išjungė telefoną ir valandėlę sėdėjo, žiūrėdama į jį. Paskui pakėlė galvą ir sušuko virtuvės pusėn:

– Mama! Šiuo tarpu Šarlotė per daug užsiėmusi ir negali su tavim susitikti, bet kada nors susitiks!

Ji išardė narplinį ir lėtai užlipo laiptais į savo kambarį, dainuodama įžūlią dainelę apie mokytojus: tai didžiausia paslaptis.

PENKTAS SKYRIUS

Petra žinojo, kad geriau nebūti namie, kai Ralfas be nuotaikos. Jo nuotaikos jai priminė rūką ar tamsius dūmus, tylomis slenkančius pro uždarytų kabineto durų apačią ir įsiskverbiančius į kiekvieną kertę, užplūstančius visus kambarius ir trikdančius net Barnį, neslepiamos linksmybės įsikūnijimą: jis žvelgdavo į ją neramiomis akimis ir virpančia apatine lūpa. Jai paaiškėjo, kad tokiu atveju geriausia pasodinti Barnį į vežimėlį, surinkti visus daiktus, kurių reikia sūneliams maitinti ir pervilkti, ir tyliai išeiti – nei raštelių, nei durų trankymo, greitai, nepastebimai, paprastai.

Žiemą ji dažniausiai traukdavo į Aukštąją gatvę pro namus pajūrio vardais: Krevečių gaudytojo namas, Undinės namas, Kirų namas, – nes Kitas dievino parduotuvių vitrinas. Ji beveik niekada nieko nepirkdavo, dažniausiai todėl, kad neturėjo įpročio apsipirkti, bet jai patikdavo pėdinti pro langus Kito žingsniu, pro keraminį žiurlį galerijos lange, kainuojantį, Petros nuomone, pasakišką sumą – du šimtus svarų, pro dantų gydytojo iškabą, kurioje apkūni undinė koketiškai mojuoja dantų šepetuku, nerūpestingai drybsodama ant dantų eilės, pritaisytos prie sienos, pro vaistinę, kurioje vasarą pardavinėjami kibirai ir kastuvai, pro gintaro parduotuvę su mažučiais ruoniais ir drambliais, išdrožtais iš ledinukų spalvos gintaro ir itin geidžiamais Kito. O paskui, didžiausiam Barnio džiaugsmui, jie lėtai slinkdavo kita Aukštosios gatvės puse, ilgai stoviniuodami prie saldumynų parduotuvės, kurios vitrinoje švytėjo milžiniški į foliją suvynioti saldainiai, o pro juos buvo matyti dailūs stiklainiai ant baltų lentynų ir tiek saldainių, kiek nė sapne nesusapnuosi. Prie saldumynų parduotuvės Barnis tylėdavo kaip pelytė. Jis tik tiesdavo kaklą iš vežimėlio, susižavėjęs siekdamas putniomis mažomis rankytėmis lango it tikintysis, sukniubęs prie altoriaus.

Bet vasarą, kaip dabar, jie eidavo į kitą pusę. Pereidavo mažulytį sodelį – Kitas kaskart primindavo, kaip liūdna, kad jų būstas neturi pavadinimo, tik numerį, 31, – ir žingsniuodavo pro pradinę mokyklą visada sustodami, kad Kitas galėtų pasigrožėti laivo jūroje bareljefu frontono viršuje, milžiniškų spalvotų pieštukų tvora, atskiriančia žaidimų aikštelę, o paskui labai lėtai, nes pakeliui reikėdavo apžiūrėti daugybę dalykų, pėdindavo Karaliaus Lauko pėsčiųjų taku į Petros nuomojamą žemės sklypelį.

Kitui daržas patiko. Jam patiko vėliavos, kurias keldavo kitų sklypų nuomininkai, patiko Petros įrankių pašiūrė, virš jos svyrantys šeivamedžių ir alyvų krūmai ir varteliai prie tako. Pašiūrėje jis laikė kelis žaislus, plastikinį ekskavatorių, savivartį, traktorių, ir pasiimdavo juos darbininko mina, kol Petra kur nors įtaisydavo Barnį, susirasdavo kauptuką ir tiesindavo pupelių vyteles. Petra dažnai galvodavo ir kartais sakydavo Ralfui, – nors sunku pasakyti, kiek jis girdėdavo, – kad Kitas darže labai patenkintas, lyg visi rūpesčiai ir būgštavimai, tykantys, kai jis nemiega, būtų išsisklaidę.

– Galbūt jam patinka uždaros erdvės, – pasakė ji Ralfui. – Jis nori žinoti, kur yra kraštai.

Ralfas trumpai nusijuokė.

– Tada jis nepanašus į mane…

Bet juk į Ralfą niekas nepanašus, mąstė Petra, po standžiais dygiais lapais ieškodama cukinijų. Todėl jis iš pirmo žvilgsnio jai ir patiko, nors traukė ir išvaizda; jai patiko jo kitoniškumas, kalbėsena, drabužiai, mąstysena, niekuo neišduodantys, kad Ralfas iš geros šeimos. Šiaip ar taip, kadaise jis buvo bankininkas, vilkėjo kostiumą, kaklaraištį ir net, pats sakė, darydavo manikiūrą, nes Singapūro filiale to buvo reikalaujama: per pasitarimus tavo rankos krinta į akis, o nugraužti nagai ir atskarusi odelė apie juos daro neprofesionalumo įspūdį.

Ką gi, dabar Ralfas visapusiškai apskaręs. Jam reikia apsikirpti, skutasi jis kaip pakliuvo, todėl atrodo prasčiau, negu nesiskutęs, kasdien vilki tuos pačius marškinėlius, kol Petra pakelia juos nuo grindų ir įmeta į skalbyklę. Petrai nekliudė, kad Ralfas netvarkingas, kur jau ten, jos nuomone, netvarkingas – įprasta ir tinkama būsena, bet nešvarus ir apsileidęs – kas kita. Ralfo nei apibarsi, nei pakeisi, be to, ne Petros būdui to imtis. Nors kartais jai dingtelėdavo, kad Ralfas mažiausiai linkęs keistis iš jos pažįstamų.

Reičelė dažnai mėgindavo su ja aptarti šį gyvenimo su Ralfu atžvilgį. Petra žinojo, kad anyta ją užjaučia, stengiasi padėti ir net sumažinti bendro gyvenimo su žmogumi, kuris visiškai kurčias prašymams, sunkumus. Bet Petra, niekada nepatyrusi savininkiškų jausmų, kol neturėjo vaikų, net suvokdama, kad turėtų nors iš mandagumo būti dėkinga Reičelei, neketino jai pataikauti ir rūpintis Ralfu labiau negu paprastai. Ji nenorėjo kištis į Ralfo gyvenimą ar darbą, kuriuo jis užsidirba pinigų. Ji nenorėjo jo keisti, kaip nenorėjo, kad jis keistų ją.