Джоанна Троллоп - Marčios

– Tik iki tam tikros ribos. Tu negali jiems išrinkti gyvenimo, tu negali gyventi jų gyvenimo, negali pakeisti tėvų šališkumo.

– Turi omeny Petrą?

– Tik iš dalies, – atsakė Sigrida.

Edvardas padėjo taurę ir paėmė Sigridai už rankos.

– Juolab kai tokia geografija – visi gyvena šalia ir vienas su kitu susiję. Leptelėjau mamai kvailystę…

– Kokią?

– Pasakiau, – prisipažino nelaimingas Edas, – nes ji skundėsi, kad labai jaudinasi ir negali miegoti, pasakiau, kad pasikliautų manim, aš ką nors sugalvosiu ir rytoj paskambinsiu, žinai, kokia ji dedasi ištverminga, niekada neverkia, o čia ėmė ir pravirko, na, beveik, ir pasakė ačiū, mielasis, ačiū, paprastai taip niekada nedėkoja, taigi įmerkiau uodegą, nes šita istorija mane nuvargino, ir dabar neįsivaizduoju, kaip, po perkūnais, iki rytojaus ką nors protinga sugalvoti.

Sigrida tylėjo, bet rankos neištraukė. Perbėgo akimis įstiklintas šeimos nuotraukas chromuotais rėmeliais ant knygų lentynų – jos tėvai valtyje, jos tėvai pasipuošę kažkokioms iškilmėms Stokholmo „Grand Hotel“, jos brolis su odine striuke ir tamsiais akiniais Berlyno gatvėje, Mariela balerinos sijonėliu, Mariela ant dviračio, aptvarėlyje, paplūdimyje, Antonis su Reičele per Edo ir Sigridos vestuves, jo broliai su žmonomis per savo vestuves, Ralfo ir Petros sūneliai ant kilimėlio su spalvotomis medinėmis trinkelėmis. Paskui dirstelėjo į Edvardą.

– Vieną dalyką žinau. Galėtum tai padaryti.

Jis vėl atsiduso.

– Ką? – liūdnai paklausė.

– Ralfas juk protingas. Jam sekėsi darbas Singapūre…

– Taip…

– Bankas norėjo, kad jis liktų.

– Taip…

Sigrida pasislinko ant sofos krašto, ruošdamasi stotis ir grįžti į virtuvę vakarienės.

– Tai kodėl pats jam nepasiūlai darbo? – paklausė ji.

Tik daug vėliau, dabar mąstė Sigrida, traukdama batus nuo kojų ir įsispirdama į ergonomiškas klumpes, kurias avėdavo dirbdama, Edas prisipažino, kad su Ralfu būtų labai sunku dirbti – net jei pavyktų jam rasti darbą. Atvirai kalbant, taip sunku, kad jis, Edvardas, didžiai abejoja, ar susitvarkytų. Tada Sigridai ir trūko kantrybė. Ji prikalbėjo daug negražių dalykų apie Edvardo požiūrį į šeimą, lygindama su savo požiūriu į savo šeimą, ir pridūrė, kad jai irgi būtų sunku dirbti su broliu, bet jei taip nuspręstų, tai ir dirbtų, šeima yra šeima, užuot toliau skundusis, kaip nuolat dėl visko aimanuoja visi Brinkliai – viskas jiems tragedija; o paskui ji nuėjo į vonios kambarį, užsirakino, žiūrėdama į veidrodį išsivalė dantis ir tarė sau, kad rytoj laboratorijoje dirbs įdomų darbą, ir nors šalia trinsis bjaurusis Filipas, užtat nebus Brinklių, taigi nebus ir kalbų užuolankomis, ir niekas neprašys patarimo, kurio vis tiek nepaklausytų.

Ir štai ji čia, įsispyrusi į klumpes, susirišusi plaukus, pasiruošusi. Užantspauduotoje dėžutėje, suvyniota į nerūgštinį popierių, ant stalo prie greitintuvo ir mikroskopų guli viduramžių audeklo skiautelė, atsiųsta iš garsios Florencijos bažnyčios ir skeptiškai dominanti ateistę nuo lopšio Sigridą. Ji atidarė duris į laboratoriją beveik niūniuodama, nes jos laukė diena be šeimos rūpesčių raizgų, ir išvydo prie savo stalo, ant savo taburetės, pro jos mikroskopą žiūrintį rudaplaukį Filipą.

Marielai patiko retos kelionės į mokyklą su tėvu. Jai patiko, kad tėvas aukštas – aukštesnis už daugumą kitų tėvų, jai patiko jo juodas automobilis šviesiu vidumi, patiko su juo kalbėtis, kai jo niekas neblaško. Savaitgalį jo dėmesio daug kam prireikė, todėl motina irgi negalėjo susikaupti, nors būtų tai neigusi, taigi pergalė dėl amerikietiškos kepyklos ir keksiukų galiausiai ne tokia jau didelė. Taip, jos iš tikrųjų ten nuėjo, bet Sigrida pernelyg nesidžiaugė. Kaip dauguma vienturčių, Mariela puikiai jautė kiekvieną tėvų nuotaikos svyravimą.

– Tėti, – tarė ji, segdamasi šalia tėvo priekinės sėdynės saugos diržą, – ar Ralfas su Petra visiškai nebeturės pinigų, net kukurūzų dribsniams nebeužteks?

– Dėdė Ralfas, – mašinaliai pataisė Edvardas, – teta Petra.

– Petra liepė ją vadinti Petra. Ką daryti, kai visiškai neturi pinigų, net nusipirkti mažučiam sūrio gabalėliui, tokiam mažam, kad juo net pelė nepasisotintų?

– Jų padėtis kitokia, – tarė Edvardas. – Sūriui ir kukurūzų dribsniams pinigų jie turi pakankamai.

Mariela skėstelėjo rankomis. Ant mažiausio kairės rankos nagiuko ji buvo prisilipdžiusi mažutį mėlyną saulutės lipduką ir įžūliai nenulupo jo eidama į mokyklą.

– Tai jiems nieko nenutiko?

– Nieko.

– Tu visą savaitę tik apie tai pliauški, o paskui sakai, kad neverta nerimauti, – prikišo Mariela.

Nuo šaligatvio krašto Edvardas vikriai nuvairavo automobilį į mašinų srautą gatvėje.

– Viskas ne taip paprasta. Dėdė Ralfas turi susirasti kitą darbą.

– Kai baigsis pinigai?

– Na, taip…

– Galėtų būti gydytojas, – pasiūlė Mariela, – arba sinoptikas. Arba pardavinėti pašte ženklus. Mama sako, kad pašte per maža darbuotojų, eilės siaubingos.

Edvardas pristabdė automobilį prie pirmojo šviesoforo.

– Reikia šešerius metus mokytis, kad taptum gydytoju.

– Oho! – susižavėjusi šūktelėjo Mariela.

– Kad būtum sinoptikas, privalai turėti mokslo laipsnį, o už pašto ženklų pardavinėjimą mokama per mažai, kad jiems visiems užtektų.

– Petra galėtų dirbti, – tarė Mariela. – Kaip mamytė. Mamytė sako, kad moterims naudinga dirbti. Ji sako, pažiūrėk į Belos motiną, kuri visą gyvenimą nieko neveikia, tik lakuojasi kojų pirštų nagus.

– Manau, ji šitaip nesakė…

Mariela atmetė galvą ir pajuto, kaip mokyklinė kasytė pliaukštelėjo per sprandą.

– Bet atrodė taip, lyg ketintų sakyti.

– Nebent pamanė.

Mariela tylėdama spoksojo pro automobilio langą.

– O gal, – pridūrė Edvardas, – tu pamanei, žiūrėdama į Belos motiną, o paskui suvokei, kad pasakei.

Mariela įdėmiai apžiūrinėjo saulutės lipduką.

– Gal mums kitą savaitgalį prigaminti daug valgių, sudėti į pintinę ir nuvežti į Safolką Ralfui su Petra? – pasiūlė ji.

– Labai gera mintis.

– Atsiklausime mamytės?

– Atsiklausime.

Mariela dirstelėjo į tėvą.

– Tėti, jei judu su mama nebeturėsit pinigų, pasakykit man. Gerai? Iškart.

– Tikrai? O kam? Gal mes norėtume tave apsaugoti?

Mariela sušnarpštė.

– Jei nežinosiu, nieko negalėsiu padaryti, juk taip? – Ji spyrė į guminį demblį, saugantį kilimą po kojomis. – Tai ne apsauga.

– Sakai?

– Ne apsauga, – ryžtingai pakartojo Mariela. – Tiktai kvailystė.

Per pietus Edvardas paskambino Sigridai. Papasakojo apie pokalbį su Mariela ir pridūrė, kad jai darbe turbūt ramu, žmonės neerzina, o jis ketina pasikalbėti su generaliniu direktoriumi apie Ralfą, nes, nors bankas nelabai nusiteikęs priimti naujų darbuotojų, vis dar reikia finansų analitikų. Sigrida papasakojo jam apie Filipą.

– Ir jis atnešė man gėlių.

– Ką? Gėlių?

– Rugiagėlių. Labai gražių.

– Sumautas Filipas…

– Aš baisiai įsiutau, – paaiškino Sigrida. – Tik pamanykit, bandė man įsiteikti gėlėmis. Pamerkiau jas į puodelį kambarėlyje, kur kartais pietauju. Tikiuosi, suprato, ką tai reiškia.

– Jei jos tau nepatinka…

– Jos man patinka, – atsiliepė Sigrida, – man nepatinka dovanotojas.

– Atleisk dėl savaitgalio, – atsiprašė Edvardas.

– Nieko baisaus.