Джоанна Троллоп - Marčios

– Mariela nori, kad prikeptume keksiukų Ralfui ir jo šeimai.

– Ji bent jau praktiška, – tarė Sigrida.

– Aš irgi bandau toks būti. Tik vienas dalykas…

– Koks?

– Puikiai suprantu, – tarė Edvardas, – kodėl vakar vakare prišnekėjai bjaurių dalykų, ir beveik dėl visko esi teisi. Bet…

– Bet kas?

– Daug lengviau išmintingai ir santūriai kalbėti apie šeimą, kuri laimingai gyvena kitoje šalyje. Štai ir viskas.

– Tai priekaištas?

– Ne, – atsakė jis, – pastaba.

– Tada pasakei ją netinkamu tonu.

– Sigi…

– Norėčiau dažniau matytis su šeima, – išpyškino Sigrida. – Mielai siusčiau ant saviškių, kaip kad tu niršti ant artimųjų.

Stojo trumpa tyla, paskui Edvardas ištarė atžarų iki ir padėjo ragelį.

Sigridos bendradarbiai – trys merginos, tykus ir sumanus pusamžis vyriškis ir Filipas – arba užkandžiavo kambarėlyje, papuoštame puodeliu su rugiagėlėmis, arba išėjo pietauti. Sigrida parašė raštelį, kad daugiau niekam nekiltų noras kištis, kol jos nebus: „Prašom nieku gyvu neliesti“, – prislėgė ant stalo segikliu ir išėjo iš laboratorijos. Persiavė ir pusvalandį nusprendė pasėdėti kavinėje, pagalvoti ir nusiraminti. Kai ėjo pro kambarėlį, Filipas pakėlė akis nuo mišrainės su makaronais, kabino juos plastikine šakute, bet nieko nepasakė. Ji drįso tikėtis, kad net jam užkimšo gerklę.

Skubiai kirto Totnamo Rūmų kelią ir pasuko į Šarlotės gatvę. Viešbučio bare gaus kavos, sumuštinį ir trumpalaikę anonimišką ramybę, būdingą viešai vietai. Viešbutis buvo nerėksmingai naujamadiškas, bare virte virė gyvenimas, taigi Sigrida susirado kampe krėslą, užsisakė sumuštinį su rūkyta lašiša, užsidėjo akinius, atsivertė knygą, kad niekas neužkabinėtų: juk esama vyrų, kurie į galvą įsikalę, kad vieniša blondinė bare tolygi paketui, kurį būtina paimti, – ir susimąstė.

Tvirtai pasakė sau, kad jai patinka Edvardo šeima. Visada patiko, nuo pirmos viešnagės Safolke, kai Edas norėjo ja pasipuikuoti prieš tėvus kaip pavydėtinu laimikiu, o dabar jau buvo prie jų ir pripratusi. Ji užaugo gerame Stokholmo rajone, antro aukšto bute, apstatytame paprastais šiuolaikiškais baldais, paįvairintais elegantiškais pilkai nudažytais karaliaus Gustavo laikų daiktais, tėvo paveldėtais iš motinos, todėl Antonio ir Reičelės namo lygioje Safolko pakrantėje spalvingumas ir dydis ją apstulbino. Bet dabar prie jo jau pripratusi kaip prie sočių Reičelės valgių, veržlių Antonio jausmų ir lūkesčių, kad kiekvienas pašalaitis pripažins lyg savaime suprantamą dalyką Brinklių mąstyseną, Brinklių elgseną, nes ji geriausia.

Jai atnešė sumuštinį ant kvadratinės balto porceliano lėkštės, papuoštą šparaginių žirnių ankštimis. Sigrida įsmeigė akis į sumuštinį. Su rūkyta žuvim. Turbūt jos tėvai rūkytą žuvį valgo kasdien. Jei jie – ji, Edvardas ir Mariela – gyventų Stokholme, ar jie irgi ramiai, bet ryžtingai būtų verčiami kasdien valgyti rūkytą žuvį? Ar jos tėvai, tyliai gyvenantys ir dirbantys, reikalautų, kad Sigrida su šeima gyventų pagal tas pačias taisykles, puoselėtų tokias pat viltis kaip jie? Ar Edvardas teisus? Gal ji iš tikrųjų idealizuoja tėvus, nes jie tvarkingai gyvena Švedijoje, o ne pakrikai po nosimi? Atsikando sumuštinio. Gal ji nesąžininga?

Kramtydama Sigrida atsilošė krėsle ir užsimerkė. Gyvenu Anglijoje keturiolika metų, tarė sau. Londone gyvenu dvylika metų. Man čia patinka, patinka Londonas, patinka Anglija, aš nenoriu grįžti į Stokholmą. Bet – ji įkvėpė, lyg pritrūkusi energijos rutulioti mintį iki galo, – nors nesu svetima Edvardui, Marielai, daugumai pažįstamų ir bendradarbių, šešurui su anyta, aš vis dar užsienietė. Jiems aš marti švedė. Esu priimama maloniai, kad jausčiausi kaip namie, kviečiama padėti Reičelei virtuvėje, bet visada lieku pašalaitė, mergina, nučiupusi jų sūnų nespėjus šiam įsižiūrėti anglės, ištekėjusi už jo svetimame krašte su kitokiais vestuvių papročiais. Ir niekas negali to pakeisti, nes aš gimiau Švedijoje; kad ir kaip gerai kalbėčiau angliškai – o aš kalbu gerai, nors vis dėlto su dainingu švedišku akcentu, kaskart išsižiojusi jiems tai primenu.

O dar Petra. Man nekliudo Petra. Ji man net patinka. Nors vargu ar mudviejų sielos giminingos, man sunkumų Petra nesudaro, ji nepavydi, nesavanaudiška, savotiškai miela, Mariela ją dievina ir mėgsta žaisti su jos mažyliais. Bet su ja elgiamasi kitaip negu su manim. Niekas nieko nesako, bet požiūris kitas. Petra anglė, Petra dailininkė, Petra neturi šeimos, kuri ją paremtų ar ja pasirūpintų, Petrą jie gali pripažinti, formuoti ir primesti jai savo mąstyseną. Bet jie užmiršo, piktai pamanė Sigrida, kad kaskart, kai Petra jiems tampa artimesnė, aš dar labiau nuo jų nutolstu, o kadangi mano tėvai gyvena svetimoje šalyje, jaučiu tą nutolimą, o jį jausdama, kartais šaltai elgiuosi su Edvardu, bausdama jo tėvus per jį, paskui gailiuosi ir pykstu ant savęs, ant jų, galop imu verkti viešbučio bare ir nevalgau brangaus sumuštinio.

Ji šniurkščiodama atsimerkė ir atsitiesė, traukdama iš rankinuko pakelį popierinių nosinaičių. Ryžtingai nusišnypštė nosį. Juokinga. Ji brandi moteris, mokslininkė, žmona ir motina. Šešuras su anyta jai labai malonūs, kad ir anglai. Ji turi žavius namus, pakankamai pinigų, vyrą ir dukterį, kurie ją beprotiškai myli. Ji privalo palaikyti Edvardą, kai jo gimines ištinka bėda, ypač jei jam, vyriausiam sūnui, atrodo, jog visi tikisi, kad jis ras išeitį, o jis nė nenutuokia, ką jiems pasiūlyti. Ji neturi teisės jo atskirti nuo artimųjų, jam nepadėti, jo neišklausyti, jo aprėkti, kai jis pataiko į skaudžią vietą, nes taip nutinka ne iš piktos valios, o tik todėl, kad jis vyras, taigi kartais netaktiškas.

Paėmė sumuštinį. Dabar maišatis dar padidėjo. Atsirado Šarlotė. Puikioji Šarlotė, jaunėlė, akivaizdžiai išlepinta, ypač motinos, kuri po Šarlotės tėvo mirties atsidėjo motinos ir senelės vaidmenims. Kaip Reičelė ir Antonis elgsis su Šarlote? Ar Lukas pasipriešins jiems gindamas žmoną, jei ši panorės? Ar Lukui pavyks sykiu neprarasti pusiausvyros ir atsižvelgti į Brinklių lūkesčius? Ir kaip Šarlotė taikstysis su Petra ir su Petros svarba Brinklių šeimoje? Sigrida nurijo kąsnį. Mintis apie Šarlotę pataisė jai nuotaiką, pasijuto nebe tokia vieniša ir nusprendė, kad rasti išeitį iš padėties visiškai įmanoma. Vėl nusišnypštė nosį, susiglostė plaukus ir pakėlė akis, ketindama užsisakyti kavos.

Prieš ją stovėjo vyriškis. Maždaug jos metų, tamsiu kostiumu, su taure vyno ir buteliu vandens, per petį persimetęs juodą odinį krepšį. Ranka, kurioje laikė vyną, jis mostelėjo į krėslą šalia Sigridos.

– Galiu atsisėsti šalia? – paklausė.

Sigrida šyptelėjo.

– Ačiū, galite, – tarė ji. – Kaip tik ruošiausi skambinti motinai į Švediją. O paskui svainei. Atsakiau į jūsų klausimą?

Mariela sėdėjo ant laiptų. Ji ketino eiti į virtuvę, neva norėtų, kad kas nors patikrintų jos rašybos pratimus, bet iš tikrųjų geidė šiek tiek pabūti su mama, kol ši jos nepasiuntė praustis, bet susilaikė, nes ten jau buvo abu tėvai, ir jie buvo apsikabinę.

Kai Mariela buvo jaunesnė – daug jaunesnė, jai būdavo pikta žiūrėti, kaip tėvai glėbesčiuojasi be jos, ji visada stengdavosi įsisprausti tarp jų, kad būtų jiems svarbesnė negu jie vienas kitam. Bet dabar, nors jai palengvėjo pamačius, kad jie elgiasi taip, jog tikriausiai nesiskirs, ačiū Dievui, ji suvokė norinti, kad jie greičiau paleistų vienas kitą iš glėbio ir elgtųsi kaip paprastai, nes susidrovėjo ir pasijuto keistai. Todėl ji pasitraukė prie laiptų su vilnonių violetinių siūlų narpliniu, kurio išmokė draugė mokykloje, ir uždainavo, kad negirdėtų trikdančių garsų, kurie galbūt sklinda iš virtuvės, tarkim, bučinių, o tada suskambėjo telefonas ant prieškambario staliuko.