Джоанна Троллоп - Marčios

– Mes norėtume kitą savaitę dienai kitai pasiimti vaikus, kad judu su Petra pabūtumėt dviese arba Petra eitų piešti.

– Gerai, – tarė Ralfas. – Puiku. Nuostabu. Galit juos pasiimti trečiadienį.

Barnis ištraukė šluostę Reičelei iš rankos ir dailiai numetė ant grindų. Paskui įsikniaubė veidu į tortą.

– Barni!

– Tai trečiadienį? – pakartojo Ralfas, atplėšdamas Barnį nuo torto, bet nemėgindamas šluostyti jam veido.

– Kodėl trečiadienį?

– Nes kitą trečiadienį einu tartis dėl darbo, – paaiškino Ralfas.

– Vaikeli! – apsidžiaugė Reičelė. – Nuostabu! Kokia gera naujiena.

– Tai tik pokalbis dėl darbo, mama. Ne darbas. Tik pokalbis.

Reičelė apėjo stalą ir uždėjo rankas jam ant pečių.

– Kur? Kur vyks pokalbis?

Ralfas žiūrėjo į Kitą kitapus stalo. Kitas iškrapštė šokoladinius žirnelius iš savo torto gabalo ir išdėliojo palei lėkštės kraštą. Dirstelėjo į tėvą, lyg norėtų įsitikinti, ar jis daugiau nerėks.

– Londone, – atsakė Ralfas.

Kai Petra pirmą kartą nuvažiavo pas Reičelę ir Antonį, studentė su būriu studentų, puikus namas ją pribloškė. Iš lauko jis atrodė labai taisyklingai ir simetriškai, lygios senos plytos, krintantys į akis balti langai, o viduje buvo jauku, nors netvarkinga, spalvinga ir šilta, kreivos grindys, neįprasti laiptai, sijos su atsitiktiniais apkalų lopais. Ją pribloškė Antonio studija, Reičelės virtuvė, juolab kad kiekvienas savo valdose taip puikiai tvarkėsi. Per vėlesnius apsilankymus, kol nebuvo grįžęs Ralfas, ji, likusi su Reičele ir Antoniu viena, jausdavosi taip, lyg būtų jų vienturtė, lepinama dėl savo jaunystės, ir tuose namuose pamažu pajuto šeimos šilumą. Tačiau dabar ji turi savo šeimą, o Ralfas – brolių, kurie irgi turi šeimas; šiems namams ir jų šeimininkams keliama tiek įvairių reikalavimų, kad viešnagė jau ne toks malonumas kaip kadaise, ji nebesijaučia tokia svarbi. Dabar, nuėjusi ten, būdama ten, ji net pamiršdavo kalbėti, ji pamiršdavo turinti teisę būti kalbinama, jiems priklausyti. Kartais net Ralfas pakeliui į namus paklausdavo: „Tu pyksti?“

Taip buvo ir šiandien. Atrodė, namas ūžia nuo žmonių. Mariela, ilgų plaukų garbanas rūpestingai apsivyniojusi spalvotais siūlais, ant riešų užsimovusi karoliukų apyrankes, numetė svetainėje ant grindų didžiulę kepėjo pintinę ir pradėjo vaidinti labdaros spektaklį, traukė iš jos sausainius, bandeles, tortą visiems šūkčiojant ir plojant. Išskyrus Petrą. Petra labai mylėjo Marielą, susigraudino sužinojusi, kad čia jos mintis dovanoti kepinių – jos sumanymas ir iš dalies jos darbas, bet triukšmingame, linksmame būryje pajuto, kad negali išspausti nė žodžio, nes nieku gyvu nėra spektaklio dalyvė. Tai nepakeliama. Ir Ralfas atrodė maištingai.

Per pietus buvo dar blogiau. Reičelės patiekalai kaip paprastai buvo puikūs ir gausūs. Kitas suvalgė tris keptas bulves su padažu ir paprašė ketvirtos, taigi Reičelė džiūgavo. O kai buvo paminėtas Lukas, paminėtas net kelis kartus, aptartas, išnarstytas po kaulelį, ir nuspręsta, kad neišvengiama priežastis, kodėl jo čia nėra – Šarlotės motina, kalba nukrypo į Ralfą ir būsimą pokalbį, rodos, Edvardo banke. Visi buvo be galo patenkinti, kad Edvardas tuo pasirūpino, ir nė kiek neabejojo, kad Ralfas puikiai pasirodys, juk jis, šiaip ar taip, labai protingas.

– O jei gausi darbą? – paklausė Antonis.

– Ką turi omeny, jei gausiu?

– Darbas Sityje, – paaiškino Antonis. – Negali kasdien važinėti į darbą Sityje iš Safolko pakrantės.

– Galiu.

– Ne, negali, – tarė Reičelė. – Pervargsi. Nebematysi vaikų.

Tada Ralfas ramiai, nežiūrėdamas į vaikus, nežiūrėdamas į Petrą, pasakė: „Tada turėsime persikelti, ar ne?“ Kai stalas suklego, jis pakėlė rankas ir sušuko: „Daugiau jokių spėliojimų! Jokių aptarimų! Gana!“, ir Petra aiškiai pajuto, kad tereikia jai pristumti kėdę prie sienos, ir ji ištirps, išnyks, paspruks į lauką ir laisvę anapus, ir niekas – išskyrus Kitą – nė nepastebės, kad jos čia nebėra.

– Pyksti? – paklausė Ralfas pakeliui į namus.

– Ne.

– Tai kas yra?

– Esu priblokšta, – atsakė Petra.

– Kas tave pribloškė? Kad einu tartis dėl darbo?

Petra dirstelėjo per petį. Abu sūnūs miegojo automobilio sėdynėse. Barnis buvo išsižiojęs.

– Ne. Žinoma, ne.

– Tai kas tada?

– Tu pasakei, kad mums teks palikti Safolką, – tarė Petra.

– Ne, nesakiau, – nesutiko Ralfas. – Tik sakiau, kad jei neįstengsiu važinėti į darbą, gali tekti persikelti.

– Aš negaliu.

– Neprašau, kad išvyktum iš Safolko. Gal mes persikelsime tik arčiau Ipsvičo.

– Ne.

– Tu gyvenai Ipsviče. Tu pažįsti Ipsvičą.

– Tai buvo anksčiau, – atsakė Petra.

– Kaip anksčiau?

– Prieš tave. Prieš sūnus. Prieš gyvenimą prie jūros, prieš viską.

Mylią dvi Ralfas tylėjo.

– Dar nieko neįvyko, – tarė pagaliau. – Neperšokęs per griovį, nesakyk op.

Petra žiūrėjo pro mašinos langą.

– Bus naujų griovių. Man patiko namas Žvirgždo gatvėje. Aš pripratau prie būsto Olbore. Nebenoriu pratintis prie kitos vietos.

Ralfas įvažiavo į jų siaurą gatvelę.

– Gali tekti, – pasakė.

Petra nieko neatsakė.

Ralfas pakartojo garsiau, ryžtingai paspausdamas stabdį:

– Gali tekti.

– Ne, – atkirto Petra.

Vėliau, išmaudžiusi sūnus ir paguldžiusi Barnį į lovelę po judančiu dinozauru, Petra pasakė išeinanti.

– Kur? – paklausė Ralfas. Jis skaitė Kitui.

– Į daržą…

Kitas ėmė ropštis iš po antklodės.

– Ir aš noriu eiti…

Ralfas apkabino jį ir sulaikė.

– Ne.

– Taip, taip, noriu…

– Ne, – tarė Petra. Ji pasilenkė ir suglostė Kitui plaukus. – Aš trumpam. Viena eisiu. Paskinsiu braškių.

Kitas pravirko.

– Grįžusi tave pabučiuosiu. Pažiūrėsim, ar tu dar nemiegosi, kai grįšiu, pažiūrėsim, ar ištversi tiek laiko neužmigęs.

– Lik su manim, – tarė Ralfas.

– Tu man sakai?

– Ne, – atsakė Ralfas, – kalbu su Kitu.

Petra išėjo iš namų ir nužingsniavo pėsčiųjų tako link. Buvo ramus malonus vakaras, užlietas gelsvai oranžinės kaip abrikosas saulėlydžio šviesos, gaivus nuo jūros pučiančio žvarboko vėjelio. Petra praėjo keliu pro mokyklą, paskui kirto gatvę ir pasuko į daržus, prisiminusi, kad pamiršo pasiimti indą prinokusioms braškėms, ir svarstydama, kur jas reikės suberti – į suvyniotą cukinijos lapą ar į treningą. Kaip gyva nenešiojo treningų, kol neturėjo vaikų, jai nerūpėjo toks praktiškas, patogus ir lengvai skalbiamas drabužis. Jai tokio nereikėjo.

Keliuko pradžioje stovėjo neaukštas mūras plokščiu viršumi, o už jo sodas aplink Petros išsvajotą namą. Dažnai, grįždama iš daržo namo, ji sustabdydavo vežimėlį, užkeldavo Kitą ant mūro ir juodu tylėdami žiūrėdavo. Petrai atrodydavo, kad Kitas savotiškai ją supranta, nes panašus į ją. Nuo mūro driekėsi veja iki didelio ramaus tvenkinio, apaugusio krūmais su žaliais kaip žalioji citrina ir violetiniais lapais, už jo žemė staiga ir įspūdingai kilo, o ant skardžio stovėjo namas. Jis nebuvo gražus, tiesiog didelis ir jaukus, žvelgė nuo kalvos į sodą, lauką ir nuostabius medžius, pelkes, nendrynus ir tolumoje mirguliuojančią jūrą. Žiūrėdama į šį namą, Petra jausdavo begalinę ramybę, lyg būtų pritapusi, grįžusi namo, it laivas, įplaukęs į saugų uostą. Tiesą sakant, šis jausmas buvo visiškai priešingas apėmusiam ją Reičelės ir Antonio namuose šiandien. Vien pažvelgusi į šį namą pralinksmėdavo, o juk šis namas net ne jos. Ir niekada nebus jos.