Джоанна Троллоп: Pastoriaus žmona

Iš anglų kalbos vertė

Zita Marienė ir Danguolė Žalytė

Turinys

Pirmas skyrius

Antras skyrius

Trečias skyrius

Ketvirtas skyrius

Penktas skyrius

Šeštas skyrius

Septintas skyrius

Aštuntas skyrius

Devintas skyrius

Dešimtas skyrius

Vienuoliktas skyrius

Dvyliktas skyrius

Tryliktas skyrius

Keturioliktas skyrius

Penkioliktas skyrius

Šešioliktas skyrius

Septynioliktas skyrius

Aštuonioliktas skyrius

Devynioliktas skyrius

Skiriu Antonijai

Pirmas skyrius

Kaip visada, aikštėje jos stovėjo penkiese, laukdamos mokyklos autobuso. Ir, kaip visada, artinantis poniai Bauveri, jos sušneko kitoniškai, garsiau, dirbtiniau, ir dvi jaunesniosios, bet kokiu oru ta pačia džinsų uniforma ir basnirčia įsispyrusios į batelius smailiais lyg durklai kulneliais, paslėpė už nugaros cigaretes. Galėjai pamanyti, jog ateina direktorė. Tačiau ji — baisesnė ir už direktorę: ji — pastoriaus žmona.

Kiekvieną mokslo metų dieną mokyklinis autobusas, atriedėjęs iš Vudberou, sustodavo prie Loksfordo miestuko aikštės ir išleisdavo devynis vaikus. Jų visad laukdavo sutikimo komitetas: iš dalies dėl motiniškos pareigos, bet labiausiai todėl, kad tos dešimt minučių miestelio aikštėje atlikdavo tokią pat apkalbų funkciją, kaip vandens siurblys — ankstesnėms kartoms. Kol vaikai klykdami garmėdavo iš autobuso, mamos žiūrėdavo į juos su pasibaisėjimu ir išdidumu, tarsi kasdien iš naujo stebėdamosi, kad sugebėjo pagimdyti tokius siaubūnus.

Paskutinė — ir vyriausia už visus — išsiropšdavo Flora Bauveri, apsikrovusi išsižiojusiais maišeliais ir darbų pamokoje nebaigtais dirbiniais, aklai dairydamasi motinos. Prieš kiekvieną kelionę ji nusiimdavo akinius, — jeigu ne, kiti juos nuimdavo ir išmesdavo pro langą į gyvatvorę. Ponia Bauveri žinojo, kaip žinojo ir tai, kad Loksfordo motinos niekina ją, kam vis dar pasitinka dešimties metų vaiką. Jei būtų pasakiusi, kad taip daro norėdama nors kiek atlyginti už buvimą Vudberou pradžios mokykloje, kurijai visiškai netinka, jos būtų dar labiau ją niekinusios.

— Nepakenčiama, — atsiduso Flora, mesdama savo krepšius motinai ant kojų.

Ji tol rausėsi savo bajinio palto kišenėse, kol susirado akinius.

— Nekenčiu šito palto. Jaučiuosi kaip baidyklė.

Ana Bauveri su pasibjaurėjimu pagalvojo apie labdaros rūbų maišus, gulinčius pastoriaus namų garaže.

— Žinau. Bet kiti variantai dar blogesni.

Flora užsidėjo akinius ir pasižiūrėjo į motiną lęšių išdidintomis ir pablukintomis akimis.

— Ką reiškia kretinas?

— Tiesiogine prasme — protiškai atsilikęs žmogus.

Flora atsigręžė į miestelio vaikus, rėkaujančius ir zujančius apie motinas, kaip kirai — apie laivus.

— Tiksliai! — šūktelėjo jiems Flora.

Viena mama atsisuko. Beveik visus vakarus ji dirbdavo bare ir buvo pasiskyrusi misiją beatodairišku linksmumu nuolat kelti miestelėnų dvasią.

— Iki rytojaus, ponia Bi! Nevėluokit!

Ir visos kaltai sukikeno.

— Ką ji nori pasakyti? — paklausė Flora, žiūrėdama jai įkandin.

— Paprastai aš vėluoju pasitikti autobusą. Turiu bėgti. Jos mato, kaip aš atbėgu. Tik tiek.

— Tiesą sakant, — tarė Flora, pasilenkdama paimti savo nešulių, — man atrodo, kad tai nepakenčiama.

— Šiandien taip ir svaidaisi naujais skambiais žodžiais...

— Anglų, — tarstelėjo Flora. — Reikėjo iš laikraščio išrinkti šešis naujus žodžius. Per anglų dirbam tik su laikraščiu. — Ji patylėjo. — Aš radau „meteorizmą“. Jis reiškia raugėti — ir dar kai ką.

— Persti, — užbaigė Ana. Vudberou pradžios mokykla, stropiai ir beatodairiškai mėgdžiodama pseudoaristokratiškumą, puoselėjo didžiausias vulgarybes, baigiančias užgožti natūralų Floros žodyną.

— Taip, — nusuko akis Flora.

Ana pasilenkusi nukabino jai nuo pirštų porą maišelių.

— Paskubėkim, arbata. Lyt pradeda.

Piktas vėjūkštis išdykėliškai barškino netoliese stovinčią šiukšlių dėžę ir ritinėjo standžius pakelius. Drėgnais šuorais puolė Anos ir Floros veidus, mergaitės akinius aptaškė lietaus lašeliais. Motinų su vaikais nebesimatė, tik tarp municipalinių namų, pastatytų ant pakilumėlės už aikštės, dar pasigirsdavo koks cyptelėjimas, daugiau niekur nė gyvos dvasios — ir nebus, kol temstant nepradės grįžt iš darbo vyrai.

— Kodėl, — prabilo Flora negyvu ir beviltišku balsu, kaip žmogus, veltui kartojantis tą patį opų klausimą, — kodėl mokykla turi būti tokia siaubinga?

Loksfordo bažnyčia buvo statyta viduramžiais, turėjo keturkampį bokštą ir normaniško stiliaus timpaną pietinių durų frontone, vaizduojančiame Pragaro kančias. Senieji Loksfordo pastoriaus namai buvo karaliaus Jurgio epochos, sumūryti iš tokių pat šviesių akmenų kaip ir bažnyčia, jie stovėjo už didingų dvivėrių vartų, kurių stulpai puikavosi naujais akmeniniais ereliais. Naujieji buvo raudonų plytų ir statyti septintame dešimtmetyje. Pasak Anos Bauveri motinos, jie skleidė ramų autobusų stotelės žavesį.

Juos gelbėjo aplinka. Buvo pastatyti bažnyčios žemėje čia pat už maldos namų: į juos palei šventoriaus sieną vedė siauras keliukas, atskiriantis nuo miestuko kelio ir kitų namų. Jo priešakiniai langai išėjo į bažnyčią, užpakaliniai — į laukus su žaliomis švelniai banguojančiomis kalvomis, tolimiausios viršuje it rašalo dėmė juodavo žemas jaunuolynas. Kai Piteris su Ana atvyko tartis dėl vietos, Ana godžiai žvelgė į tas kalvas, nematydama nei ankštos virtuvės, nei nevykusių proporcijų svetainės, ir ragino Piterį sutikti.

— Oi, būtinai, — maldavo ji. — Būk geras, apsiimk.

Jis abejojo. Abejojo dėl to, kad bus vienas penkioms parapijoms, — nors svajojo apie bendrą darbą su kitais, — o dar labiau abejojo dėl paties pastoriavimo provincijos užkampyje. Ką jam... Kaip jam...

— Kol tu lauki, kad Dievas tau parašytų atsakymą didžiosiomis raidėmis, — galų gale ėmė šaukti Ana, pristigusi net menkiausios diplomatijos, — aš nuspręsiu už abu. Mes keliamės į Loksfordą.

Į Loksfordą. Loksfordą su Kvindeilu, Čerč Endu, Nju Endu ir Snedu. Šešerius metus atpylus Birmingemo vargšų kvartalų parapijoje, mąstė Ana, be galo norisi, kad durų nebeapgultų skurdžiai ir užpakalinis kiemelis būtų pilnas sliekų, o ne panaudotų švirkštų ir prezervatyvų. Šešeri metai! Šešerius metus Šarlotė ir Lukas miegojo kambaryje, kurio langai buvo aptraukti vieliniu tinklu kaip vištidėje, o namų signalizacija prilygo Alkatrazo kalėjimui — viskas tam, kad neprasiskverbtų landūs parapijiečiai. Flora buvo pradėta vos tik atsidūrus Loksforde, tiesiog iš palengvėjimo. Anai atrodė, jog reikėtų tuoj gimdyti kitą vaikelį, kuris palaikytų Florai kompaniją, bet pajuto lygiai taip pat nebenorinti, kaip kitados norėjo.

Eidama keliuku palei šventoriaus mūrą, Ana paklausė:

— Kas atsitiko Merei? Maniau, kad ji — tavo draugė.

— Išvažiavo į Vokietiją, — atsakė Flora, sustodama pasižiūrėti sienos, jau aplipusios minkštomis pavasarinių samanų pagalvėlėmis. — Su tėvu. Jis — kapralas.

Pusę Floros mokyklos sudarė karininkų vaikai. Pagyvendavo bazėse, kurių buvo pilna aplinkui, ir išnykdavo. Flora jiems pavydėjo, nes viską, ko ji taip troško, jie galėdavo pigiai įsigyti karinės prekybos parduotuvėse. Turėti pinigų jiems buvo savaime suprantamais dalykas. Florai, pripratusiai prie namų, kur sunkiai suduriami galai, atrodė kitaip.

Ji padėjo maišelį ir nukėlė žalią samanų kupolą.