Джоанна Троллоп - Pastoriaus žmona

— Vargšiukė... Gal man atvažiuoti, užnešti jums bent kiek gryno oro ir didmiesčio pagedimo?

Ana patogiai atsirėmė į sieną.

— Gerai būtų.

— Kitą savaitgalį...

Lukas užmetė ant Floros gaidų murkšliną pašluostę.

— Ei, tėtis parvažiuoja!

— Piteris grįžo, — pasakė Ana. — Reikia eiti. Dar paskambinsiu.

— Taip, būtinai. Jam turėjo pasisekti. Antraip viskas šunim ant uodegos.

Ana padėjo ragelį ir ėmė laukti. Lukas su Flora taip pat laukė — prie stalo. Girdėjo, kaip Piteris užtrenkia dureles, nuleidžia cypiančias metalinio garažo duris ir ateina taku, grįstu betono plokštėmis, kurios kiaurus metus būdavo pavojingai apgliaumijusios saldžiais žalėsiais. Įžengė, uždarė duris ir tik tada atsigręžė. Visiškai nelaimingas.

— Atrodo... — tarė ir nutilo. — Atrodo, man nelemta būti Vudberou arkidiakonu. Paskirtas žmogus iš šiaurės, kažkoks Danielius Bairnas.

Antras skyrius

Klūpėdama Loksfordo bažnyčios pastoriaus šeimos suole, Ana stebėjo, kaip Piteris mikliai ruošiasi dalyti komuniją. Atrodė pavargęs, net įskaudintas: šitaip pavargę atrodo smulkaus sudėjimo žmonės, — tačiau ne tiek, kad pastebėtų kas nors iš parapijiečių. Ana buvo linkusi manyti, kad dauguma iš jų pastebėtų tik tai, jeigu jis atrodytų nepakenčiamai gerai ir būtų galima įtariai pašnibždėti: „Pastorius taip puikiai atrodo, ar tik nebus ko sumanęs?“ Šiaip jie neketino žiūrėti į Piterį kaip į žmogų, tik kaip į pastorių, padarą, iš kurio reikalaujama tokių paskatų ir elgesio, kokių nesitikima iš savęs. Viena didelė Anos draugė, Vudberou dekanė, sakė, kad kaimo vietovių parapijos visos tokios. „Miestai daug atlaidesni. Bažnytkaimius suluošino žmonės, negalintys leisti, kad kas nuplėštų skraistę nuo jų fantazijų apie idilišką senatvę“.

Vargšas Piteris. Jei kas ką ir suluošino, tai nusivylimas — Piterį. Per teis tris dienas nuo apsilankymo pas vyskupą jis beveik nešnekėjo graužiamas kartėlio dėl sudužusių vilčių. Gulėdavo nemiegodamas šalia Anos lovoje, kuri dvidešimt metų atrodė siauroka, virte virdamas ir sykiu tarsi paralyžiuotas nuoskaudos. Vyskupas pasiūlė pakeisti parapiją, gal kuriam laikui duoti padėjėją. Ne, jis nepasakė: „Žinai ką, Piteri, tu netinki būti arkidiakonu“, bet aiškino, jog reikalingas žmogus iš kitos vyskupijos, turįs ekumeninio darbo mieste patirties, ne naujokas ganytojiškos globos srityje. Pliurpalai, viskas pliurpalai. Piteris gulėjo patamsyje pilnas neapykantos vyskupui. Ji buvo vienintelė šiokia tokia paguoda. Paskambino dabartiniam Vudberou arkidiakonui, geram savo draugui, draugui, kuris iš tikrųjų pasiūlė ir rėmė jo kandidatūrą, tas pasakė neįsivaizduojąs, kodėl Piterio nepaskyrė. Jam esą taip gaila, taip gaila. Tačiau jis paaukštinamas Rytų Anglijos vyskupu koadjutoriumi, jo gailestis ir parama netrukus iškeliaus su juo.

— Aš niekur nesikelsiu, — pasakė Piteris vyskupui. — Nepaliksiu Loksfordo.

Vyskupas laukė.

— Vis dėlto esu dekanas, — atšovė Piteris.

— Iš tiesų.

Piteris apžvelgė vyskupo kabinetą: visos sienos užmūrytos knygomis. Mokslininkas, matot, su pikta panieka pagalvojo. Mokslininkas! Net nė karto neturėjęs parapijos.

Vyskupas, atspėjęs Piterio mintis, būtų mielai jį apkabinęs ir pasakęs: „Negaliu tavęs padaryti arkidiakonu, nes tau stinga sumanumo ir patirties, bet esi geras pastorius, stropus pastorius, ir man liūdna, kad turiu tave apvilti“. Vietoj to jis švelniai tarė:

— Kai viską apgalvosite, ateikite pas mane, jei norėsite pakeisti parapiją.

— Nenorėsiu, — atsakė Piteris.

Vyskupienė jį išlydėjo kaip kokį ligonį. Jis taip ir matė, kaip jie užkaičia virdulį ir sako: „O varge, koks nemalonus reikalas, laimė, kad pasibaigė“. Jie tikrai užkaitė virdulį, bet vyskupas vėl nukėlė jį nuo ugnies ir pareiškė, jog jam labiau norisi išgerti ko stipresnio, — oi, tas vargšas žmogus; žmona pridūrė:

— Ir vargšė jo žmona.

— Būtų gavęs dukart didesnį atlyginimą, — tarė vyskupas, graudžiai žiūrėdamas į džino likučius butelyje.

— Gana, — pasakė žmona. — Kiek jam metų?

— Keturiasdešimt penkeri.

— Ir viskas, jokių perspektyvų?

— Manau, ne.

— Turėsi pasidalint su manim džinu, bet nuo jo dar labiau norėsiu verkti.

Ana neverkė. Per daug skaudu, kad verktum. Atrodo, Lukas verkė ir Šarlotė, paskambinusi iš Edinburgo. Piteris manė, kad Ana turėjo nieko vaikams nesakyti, tačiau ji, kaip dažnai jam kartodavo, buvo ne tokia motina. Tikėjosi, kad Piteriui ji irgi davė progą paverkti, bet jis ja nepasinaudojo. Flora žliumbė pati nežinodama ko, tik numanydama, kad atsitiko kažkas lemtinga. Ravėdama savo gražų daržiuką, Ana tėškė Dievui:

— Manau, kad tu bjaurus.

Dabar, klūpėdama ant vienos iš pagalvėlių, Moterų instituto išsiuvinėtų jubiliejiniais metais, nebuvo linkusi keisti nuomonės. Žiūrėjo Piteriui į nugarą — pastebėjo, kad šią savaitę nekaip išlyginusi kamžą, ir ponia Dansteibl, tarnaujanti katedroje bažnytinių rūbų tvarkytoja, tačiau gyvenanti Loksforde, šitai įsidėmės ir visiems apskelbs, — ir mąstė, kuo jis dabar taps. Ne karjeros požiūriu, nes širdį slegianti švininė našta aiškiai sakė, kad nuo šiolei jo karjerą sudaro Loksfordas, Kvindeilas, Čerč Endas, Nju Endas ir Snedas, kol nuo jų jį išvaduos Paskutinio teismo trimitai, — bet kaip žmogus. Jis neišvengiamai pasikeis. Pamažu susigerdamas, nusivylimas paliks randus ir opas, išdegins sielą. Kaip galima šitaip elgtis, kaltino Ana Dievą, šitaip elgtis su žmogumi, kuris tau tarnauja? Dievas tylėjo. Nusišalino. Ana vėl pažiūrėjo į Piterį ir kaltai sušnibždėjo sau:

— Ar pasidarys dar nesukalbamesnis?

Įdomu, ar pašaliniam žmogui iš pirmo žvilgsnio matyti, koks sunkus Piterio būdas. Ar pašalinis žmogus, žvelgdamas į Piterį, šiuo metu savo lygiu maloniu balsu skaitantį atitinkamą maldą, gali pastebėti, kad visai negiliai, iškart po oda kaip ir kraujas, jam įsiėdęs apmaudas, nes gyvenimas pasirodė ne toks, kokio jis tikėjosi? Ana kai kada pagalvodavo, ar Piteris nepraradęs tikėjimo. Ji pati abejojo, ar išvis jį kada nors turėjusi, tačiau vis tiek retsykiais su džiaugsmu pajusdavo žinanti, kas tai yra. Mėgino šią intuityvią akimirkos nuojautą paaiškinti Piteriui, bet jis pasakė: „Manau, jog painioji tikėjimą su jausmais“, ir ji daugiau nebebandė. Piteris pamažu pradėjo bijoti jausmų: laikė juos chaotišku balastu, kuris žmogų gali įvilioti į pragaištingą užsimiršimo labirintą. Kartą jaudinančio patiklumo valandėlę Anai prisipažino: „Žinai, kokia mano bėda? Esu tik pakankamai protingas, daugiau nieko“.

Kai tik susipažino, šis ribotumas Anai buvo patraukliausias. Vienturtė, kurios tėvų klaikus ekscentriškumas pašaliniams atrodė paprasčiausiai žavingas, — o, kokia laimė, vaikystėje galvodavo Ana, kokia laimė būti pašalinei! — universitete ji rinkosi pabrėžtinai normalius draugus. Net jos nuobodus kambarys bendrabutyje, bent pirmais metais, turėjo savotiško žavesio. Tikrovė banalybės pavidalu Anai buvo itin brangi, ženklino kelią iš košmaro į bundančio pasaulio racionalumą. Tokia perdėta reakcija negalėjo ilgai trukti, tačiau kol Anai ji nebuvo praėjusi, kol dar mėgo tvarkingus megztukus, reguliariai dirbti bibliotekoje ir maitintis valgykloje, ėmė ir susipažino su Piteriu Bauveriu.

Jai patiko jo vardas. Patiko ramumas, akademiška išvaizda, liesos rankos, kyšančios iš milžiniško megztinio, numegzto motinos, kuri, suprato Ana, jį aiškiai norėjo matyti šešių pėdų vyru iš stuomens ir iš liemens. Jis studijavo teologiją, dalyką, kuris Anai atrodė ir paslaptingas, ir be galo sudėtingas. Taip pat buvo vienturtis, motina našlė: tėvas mirė vėžiu, kai Piteriui buvo septyneri. Ponas Bauveris dirbo advokatu, tačiau norėjo būti pastoriumi, net ketino juo tapti, bet sukliudė vėžys. Motina buvo vardu Kitė. Anai jis parodė jos nuotraukų. Kitė Bauveri buvo panaši į guvią bolonę: žvitrios viltingos akys kaip sagos, žibančios iš po garbanėlių kupetos. „Tėvas ją dievino“, — pasakė Piteris.