Джоанна Троллоп - Pastoriaus žmona

Devynioliktas skyrius

Ana sėdėjo prie Piterio kapo. Kai jį palaidojo, ant viršaus kaip grubiai sudraskytą žalią kilimėlį uždėjo velėną, kuri pagaliau vėl pradėjo suaugti. Žemės kauburėlis irgi suslūgo. Dabar jis daug labiau tinka prie šventoriaus aplinkos, pamanė Ana.

Buvo lietinga, pilka kaip balandis lapkričio mėnesio diena be vėjo. Greta Anos gulėjo kastuvas ir tuščias juodas plastmasinis vazonėlis, kuriame buvo senas rožės krūmelis, ką tik jos pasodintas Piterio kojūgalyje. Galvūgalyje nebuvo nieko. Ten turėjo stovėti paminklas, paprasta tiesi vietinio granito plokštė iš Nju Endo akmenų skaldyklos, tačiau Ana ką tik laimėjo mūšį dėl teksto ant jo; paskutinį savo mūšį tokioje ilgoje istorijoje, kartais pagalvodavo.

— Ar klausai? — paklausė Ana. Ji apsidairė. Šventorius buvo tuščias, takas už jo — irgi. Jei kas ir stebi pro spindinčius pastorijos langus, pamanė Ana, tegu sau stebi.

— Piteri, — tarė Ana, — man reikia su tavim pasikalbėti. — Buvo lengva su juo kalbėtis sėdint prie kapo nešaltą, ramią popietę, apkabinus rankomis kelius. — Dabar nebereikia apsimetinėti, taip? Galime susitaikyti su faktu, kad mūsų bendra laimė pasibaigė. Ar nepajutai, kad mes, galima sakyti, išgelbėti? Norėčiau, kad ne tau būtų tekę už tai sumokėti, be galo norėčiau, bet negaliu negalvoti, kas būtų buvę su mumis, juk stiprėjo ne tik mano troškimas gyventi, bet ir tavo bjaurėjimasis gyvenimu.

Silpnas drovus vėjo gūsis atpūtė jai per žolę kelis geltonus lapus. Ji pakėlė juos. Pažino, kad šie lapai prie pastorijos garažo augančio beržo svyruoklio, kurį, ką tik atvykusi į Loksfordą, taip niekino už kaimiškumą, o paskui pamėgo už grakštumą ir spalvą.

— Dabar jis gražus, — tarė Ana, išdėliodama lapus ant Piterio kapo kaip sagų eilutę. — Galiu tave mylėti ramiai, galiu viską prisiminti be kartėlio. Manau, kad dabar tai supranti, tiesa? Jei negali suprasti, jei tebemanai, kad turiu nusilenkti dvilinka iš nusižeminimo, vadinasi, dar per trumpai buvai rojuje. Bet man taip neatrodo. Nejaučiu, kad man vaidentumeis.

Ji pažvelgė į tuščią vietą galvūgalyje.

— Noriu su tavim pasikalbėti apie šitą paminklą. Žinai, ko norėjo parapijiečiai? Jie norėjo: „Piteris Bauveris“, tada gimimo ir mirties datos, tada: „Šios parapijos pastorius nuo iki“ ir pagaliau: „Mylimas vyras, tėvas ir draugas“. Tai va, aš pasipriešinau. Juk tu nenori tokių beprasmių sentimentalių frazių, teisybė? Aš pasipriešinau ir laimėjau. Pasakysiu, kas bus parašyta, ir tai bus skirta tau nuo manęs, Piteri, tau nuo manęs.

Ji apsisuko ir uždėjo rankas ant kapo tarsi jam ant krūtinės.

— Labai paprastomis raidėmis užrašysime tavo pavardę, gimimo ir mirties datas. O apačioje bus išraižyta štai kas. Klausyk: „Melskis už mane, kaip aš meldžiuosi už tave, kad galėtume linksmai susitikti danguje“. Pabrėžiu — „linksmai“, Piteri.

— Ei! — šūktelėjo kažkas.

Ana pakėlė akis. Nė truputėlio nepasikeitęs ant šventoriaus sienos rymojo senasis Bidlis. Jis nusiėmė skrybėlę ir pamojavo Anai.

— Tuščias laiko gaišimas! — sušuko jis. — Tuščias laiko gaišimas, ponia Bi! Jis jūsų negirdi!

Jis sukikeno iš savo sąmojo. Ana pakilo nuo kapo ir stovėjo ramiai žiūrėdama į jį ir valydamasi rankas. Tada pamojo seniui Bidliui.

— Ir dar kaip girdi!

Ji žvilgtelėjo žemyn į Piterį. Pakartojo, taip tyliai, kad tik jis vienas išgirstų: „Ir dar kaip girdi“.