Джоанна Троллоп - Pastoriaus žmona

— Man būtų labai malonu gyventi tikrame name.

— Man irgi būtų labai malonu, — pasakė Ana.

Flora tėkštelėjo blyną, vaizduojantį medį, ir pradėjo pripiešinėti obuolius.

— Jei tu dabar mirtum, būčiau našlaitė.

— Norėtum?

— Ne! — persigando Flora.

— Tai kam taip kalbi?

Flora nupiešė po medžiu triušį.

— Kad tave išgąsdinčiau. Kad priversčiau tave gyventi.

Ana pasilenkė ir pabučiavo ją.

— Einu pasišnekėti su pulkininku Ričardsonu. Lukas viršuje, jei tau jo prireiks.

— Taip, — atsiliepė Flora. Ji nupiešė antrą, mažesnį triušį. — Atsargiai važiuok.

Keistai jaudino tiek daug vairuoti, jausti, kad automobilis priklauso jai. Ji lėtai apsisuko ir nuvažiavo keliu. Pravažiavo senąją pastoriją nė nedirstelėjusi; pagalvojusi apie Patriką O’Salivaną, kvailai įtūžo ir susigėdo. Pravažiavo veją, pamojavo poniai Edouz, rišančiai palmės plaušais kvapiuosius pelėžirnius, Šeilai Vinson, plaunančiai dažytas lauko duris, ir pasuko į Kvindeilą. Važiuodama nusprendė, kad nemėgins repetuoti paaiškinimo, kodėl atsisakė kotedžo. Atsidūrusi prieš Harį Ričardsoną, pasakys jam visą tiesą, ir tiek.

Tačiau Hario Ričardsono nerado namie. Įspūdingas Kvindeilo sodybos lauko duris atidarė Mardžorė, pasipuošusi nepriekaištingai pasiūta mėlynais ir baltais raštais išmarginta vasarine suknele. Ana gerokai sutriko.

— Mardžore, labai atsiprašau, kad tave sutrukdžiau, bet norėjau persimesti pora žodžių su Hariu, jis labai gražiai pasielgė...

— Bijau, kad jo nėra, — tarė Mardžorė Ričardson. — Pulko susitikimas Londone. — Ranka, laikanti duris, nuslinko prie dviejų eilių perlų vėrinio. — Užeik, — netikėtai pasakė.

Ana įėjo. Ji nusekė paskui Mardžorę gražiais senoviniais kilimais išklotu prieškambariu į mielą užpakalinę svetainę atidarytomis į sodą durimis. Už jų vejoje drybsojo įmitę Ričardsono labradorai.

— Kavos? — paklausė Mardžorė. — Ar džino?

Ana apstulbo.

— Geriau kavos...

— Kodėl? Tikriausiai labiau norėtum džino?

— Aš jo beveik nesu gėrusi...

— Aš jį geriu visą gyvenimą, — atšovė Mardžorė. — Visa mano karta geria. Mes ne itin mėgstame vyną, bet džiną įsiurbėme su motinos pienu. Tau smarkiai atskiesiu.

Ana pritrenkta atsisėdo į minkštą kartūnu apmuštą krėslą. Mardžorė nuėjo prie lakuoto padėklo, nustatyto buteliais, ir pradėjo mikliai maišyti. Grįžo pas Aną nešina maža ilgakoje taurele, pilna ledo ir citrinos griežinėlių.

— Čia sausas martinis. Niekas nepakelia ūpo geriau už jį.

— Dieve, — tarė Ana. Baikščiai paėmė taurę.

Mardžorė Ričardson atsisėdo priešais su daug pilnesne taure. Kilstelėjo ją.

— Į sveikatą.

Ana siurbtelėjo mažą įelektrinantį gurkšnelį. Po valandėlės pasakė:

— Haris padarė labai gražų dalyką. Jis prispyrė vyskupiją pasiūlyti man kotedžą penkeriems metams. Esu labai sujaudinta, bet teko atsisakyti. Tai labai kilnus sumanymas.

— Jis mano, — tarė Mardžorė.

Ana išvertė akis.

— Tavo?

— Taip. Pamaniau, kad bus lengviau priimti iš jų, negu iš mūsų.

Ana pastatė taurę.

— Tada aš dar labiau apgailestauju atsisakiusi...

— Nėra reikalo, — tarė Mardžorė, sukryžiuodama savo dailias kojas. — Nesistebiu. Aš irgi būčiau atsisakiusi.

— Ką...

— Tu soti iki kaklo, ar ne? Mirtinai įgrįso vilktis kažkokiam vyriškam dariniui iš paskos, tiesa? Manau, kad nori ištrūkti. — Ji nutilo ir gurkštelėjo. — Manau, nes aš irgi apie tai galvoju. Bažnyčia ar kariuomenė, koks skirtumas, visi jie vienodi. Įkalk vyrui į galvą pareigos sąvoką ir tikėkis, jog žmona jausis pagerbta, kad jai komanduojama. Man jau bloga darosi.

Ana palinko į priekį. Valandėlę svarstė, ar Mardžorė nesivaišino džinu dar prieš jai ateinant.

— Bet tu visada piktinaisi, kad aš nepriklausoma! Siutai dėl „Praisvelo“...

— Siutau, nes pavydėjau ir žavėjausi. Matai, aš niekada neturėjau drąsos pakelti maišto. Koja kojon žygiavau su Hariu ir kariuomene keturiasdešimt trejus metus, ir visi tvirtino, kad aš šaunuolė ir ideali karininko žmona. Net Haris tuo pradėjo tikėti. Nemanau, kad jam kada dingtelėjo mintis, ar ir aš galiu žiūrėti į nugyventą gyvenimą bent iš dalies taip patenkinta kaip jis. Tos vyriškos institucijos... — Ji nutilo, vėl gurkštelėjo ir kalbėjo toliau: — Pasakysiu tau kai ką. Mūsų vyriausioji duktė, Džulija, ištekėjo už jūreivio. Jis kiek vyresnis už ją, per Folklendų karą buvo kapitonas. Kai jis išvyko, Džulija tapo atsakinga už visas jo laivo vyrų žmonas, motinas ir drauges. Jos nuolat skambindavo bet kuriuo paros metu. Ji keliavo po visą Angliją susitikti su tomis moterimis, eikvodama savo laiką ir pinigus. Kai specialios paskirties būrys grįžo, vyras buvo paaukštintas ir paliko ją dėl moterų karališkojo laivyno karininkės, o Džulijai laivynas net dėkui nepasakė. Net atviruko neatsiuntė. Nieko. Kadangi ji buvo karininko žmona, tikėtasi, kad viską padarys ir jausis pagerbta, kad tai daro. Turėtum pasiklausyti, ką šia tema kalba Džulija. Tau patiktų Džulija.

— Mardžorė, — įsiterpė Ana, — tu mane tiesiog apstulbinai.

— Tiesą sakant, turėčiau tave atsiprašyti, — tarė Mardžorė. — Elgiausi su tavim gana bjauriai. Man regis, pasiūliau kotedžą, iš dalies norėdama atitaisyti skriaudą. Džiaugiuosi, kad tu jo atsisakei. Dabar, kai esi laisva, išlik laisva. Ar galėčiau paskolinti tau pinigų?

— Ne, — maloniai atsisakė Ana, — negalėtum.

— Po velnių. Nors ko tau juos imti, jei nuo to bus geriau tik man. Tu negeri.

Ana pakėlė taurę.

— Aš kaip reikiant apsvaigusi. Gėrimo ir tavo žodžių poveikis toks, kad jaučiuosi, lyg būčiau išgėrusi ne vieną...

— Kur ketini gyventi?

— Vudberou, — atsakė Ana.

— Gerai. Tai galėsiu atvažiuoti tavęs aplankyti? Juk neatsisakysi daržovių ir rūbų...

— Žinoma. Bus labai smagu tave pamatyti.

— Atsivešiu Džuliją.

— Labai norėčiau susipažinti su Džulija. Mardžorė, — tarė Ana, — ar pasakysi Hariui, kad aš labai dėkinga už kotedžą, bet dabar turiu būti nepriklausoma? Bijau... bijau, kad kotedžas, kurį man pasiūlė, buvo...

— Ne stebuklas? Galvą guldau, kad jis toks ir yra. Žinoma, pasakysiu Hariui. — Ji žvilgtelėjo į Aną ir vienu mauku išlenkė taurę. — Keistuolis. Beūsiai linkęs globoti ir neturi žalio supratimo, kaip mudu sugyvenam. Jokio. Tikiuosi, kad nenutrauksi pažinties, praneši, kur esi, kas vyksta. Žinoma, aš dabar įklimpusi, bet tiesiog džiūgauju stebėdama, kaip tu nusimeti pavalkus. — Ji pamosavo taure. — Nori ant antros kojos?

Ana nebuvo sesers Ignotos kabinete nuo tada, kai kalbėjosi dėl Floros. Sesuo Ignotą, rodos, nė kiek nenustebo ją pamačiusi, antra vertus, mąstė Ana, iš vienuolės išraiškos niekad nepasakysi, nustebinta ji ar ne. Ana atsisėdo ir leido seseriai Ignotai išpasakoti, kas daroma Švenčiausiojo Išganytojo mokykloje nuraminti netekusiai tėvo Florai. Ana juto, kad įžvalgių sesers Ignotos akių išraiška nelabai derinasi su atsargiomis ir nuvalkiotomis frazėmis, kurias ji taria. Ji pasakė, kad yra labai dėkinga ir kad mokyklos užuojauta Florai didelė parama. Paskui ėmė laukti. Sesuo Ignotą irgi valandėlę luktelėjo, kad temų pakeitimas atrodytų padoriau, o paskui visiškai kitokiu tonu paklausė:

— Kuo galime jums padėti?

— Man reikia darbo, — tarė Ana.

Sesuo Ignotą linktelėjo.

— Aš turiu reikiamą kvalifikaciją dėstyti prancūzų ir vokiečių kalboms humanitarinėse, bet ne valstybinės sistemos mokyklose. Be to, mokiau anglų, kaip užsienio kalbos.