Джоанна Троллоп - Pastoriaus žmona

— Baisiausia laukimas, — tarė. — Laukimo tiesiog negaliu pakęsti.

Grįžusi į kambarį, Šarlotė visa švytėjo. Ji atsisėdo greta Luko ir nupasakojo, koks tas inžinierius Adamas. Šešių pėdų dviejų colių aukščio, tėvai gyvena Čidl Hjume. Grojąs klarnetu, ji pažįstama su juo jau trys savaitės, tai yra rimtai pažįstama trys savaitės, nors jis trainiojosi aplink visą laiką, kai ji atsidūrė Edinburge. Ji pasakė, kad jis pasisiūlęs atvykti ir būti po ranka, jei ko prireiktų.

— Žinoma, — tarė Ana. Šarlotei jo tikrai prireiks.

Jie ilgai sėdėjo tirštėjančioje tamsoje. Keletą kartų suskambo telefonas ir rūpestingi žmonės klausinėjo, ar jiems gerai, ar nieko nereikia. Visiems Ana atsakinėjo, kad jie, dėkui, jaučiasi puikiai ir kad jiems reikią tik laiko. Paskui jie nukėlė telefono ragelį ir kartu užlipo į viršų.

Šarlotė nuėjo į Floros kambarį, kuriame miegojo pasitiesusi ant grindų čiužinį. Prieš įeidamas į savo kambarį, Lukas stabtelėjo paklausti:

— Ar nesijausi vieniša?

Ana atsargiai atsakė:

— Nemanau.

Dabar ji būdravo ir svarstė, ar tikrai. Ką iš tiesų reiškia „vieniša“? Ką tai jai reiškė anksčiau, kai tvirtino esanti baisiai vieniša, nors šalia gyveno, kvėpavo Piteris? Ji vėl įjungė šviesą ir pakėlė nuo grindų žodyną. „Vienišas, — aiškino šis, — atsiskyręs, vienas pats“. Taip, pamanė Ana, taip, visa tai man tinka. „Apleistas, — toliau aiškino žodynas, — skaudžiai suvokiantis savo vienišumą“. Ana garsiai užvertė knygą. Du pastarieji apibūdinimai jai visiškai netiko. Ištiesė ranką ir išjungė šviesą. Tie du dalykai buvo ankstesnis vienišumas.

Panelė Lemb blizgino Vudberou arkidiakono namų žalvarį. Tai buvo milžiniškas darbas, nes reikėjo nušveisti daugiau kaip trisdešimt porų durų rankenų, o kur dar lauko durų belstukas, laiškų dėžutė ir židinio grotelės arkidiakono kabinete. Panelė Lemb tyčia to ėmėsi, nes tada liaudavosi galvoti apie tam tikrus dalykus. Dalykas, apie kurį ji itin stengėsi negalvoti, buvo žinia, kad Džonatanas išsikelia. Savaitės pabaigoje, šį rytą virtuvėje jis jai pasakė savaitės pabaigoje grįžtąs į universitetą, o paskui vykstąs į Graikiją. Panelė Lemb nelabai nutuokė, kur tas jo universitetas, ir visiškai nenumanė, kur ta Graikija, tačiau, atrodo, kad ir viena, ir kita labai toli. Sakė sugrįšiąs, bet panelė Lemb suprato, jog tai ne tas pat, kaip žinoti, kad kasdien ras jo mėlynus marškinius nešvarių skalbinių pintinėje kartu su arkidiakono pilkaisiais.

Ji žinojo, kad jis ir arkidiakonas pono Bauverio laidotuvių vakarą ilgai kalbėjosi. Negalėjo užmigti ir nutipeno žemyn būgštaudama, kad kas jos nepamatytų vilkinčios tik rausvais šiltais naktiniais marškiniais, kad ir viską pridengiančiais, pastebėjo šviesos ruoželį po arkidiakono kabineto durimis ir išgirdo jų balsus, kai laikrodis mušė vidurnaktį. Jai neatėjo į galvą pasiklausyti, tačiau kurnėdama pro šalį pajuto, kad pokalbis už durų svarbus. Todėl ir nenustebo išgirdusi, kad Džonatanas išvyksta, tačiau vis tiek jautėsi labai keistai, sukrėsta, netvirta ir linkusi šniurkščioti. Geras vaistas nuo šniurkščiojimo buvo šveisti namus.

Ji kruopščiai blizgino dantų šepetuku lauko durų belstuką, kai pasirodė Ana. Panelė Lemb Anos nemėgo, manė, kad ji netinkama žmona bažnyčios tarnui, kad jai trūksta kuklumo ir romumo. Ana nusišypsojo. Panelė Lemb sugniaužė šepetuką.

— Kažin, ar ponas Bairnas namie? — pasiteiravo Ana.

Panelė Lemb vos vos atmetė galvą.

— Ponas Bairnas dirba.

— Ar galėčiau valandėlę jam sutrukdyti?

— Ne, — atkirto panelė Lemb.

— Manau, — tarė Ana, imdama už rankenos, — kad vis tiek sutrukdysiu. — Ji stumtelėjo duris.

— Liaukitės! — šūktelėjo panelė Lemb.

— Ne, — atšovė Ana. Ji vėl pastūmė duris, ir šios atsidarė. Prieškambario plytelės dar tebebuvo drėgnos nuo panelės Lemb rytinio plovimo. Ji žengė į priekį. Panelė Lemb nuskubėjo iš paskos.

— Jis — privatus asmuo! — suriko panelė Lemb, baksnodama Anai dantų šepetuku.

— Oi, panele Lemb, — juokdamasi atsisuko Ana.

Staiga panelę Lemb apėmė baisi neapykanta.

— Liaukitės! — suklykė ji.

Laiptų aikštelėje atsidarė durys ir pasirodė Džonatanas. Jos pakėlė akis.

— Ji nesustoja! — šaukė jam panelė Lemb. — Ji nė nemano to daryti, taip!

Jis ėmė lipti laiptais. Ana pamatė, kad jis vos tramdo juoką. Ji tarė:

— Panelė Lemb kuo puikiausiai gynė tavo darbo slaptumą. Bet aš užsukau tik valandėlei.

— Tikiuosi, kad ne, — pasakė Džonatanas. Jis paėmė Anai už alkūnės. — Dėkui, — metė panelei Lemb, nusivesdamas Aną.

Panelė Lemb žiūrėjo, kaip jiedu drauge kopia laiptais, jis tebelaiko jai už alkūnės. Ji nusprendė kavos jiems nevirti.

— Nagi, — tarė Džonatanas, stipriai spausdamas prie savęs Aną. — Nagi, mieloji. Pagaliau, pagaliau. Gerai jautiesi?

— Manau, kad taip.

— Aš myliu tave. — Jis nusivedė ją prie sofos ir atsisėdo prisitraukdamas ją. — Danielius mane išvijo. Labai maloniai, gražiai ir neišvengiamai. Reikia pripažinti, jog aš irgi manau turėjęs išsinešdinti, kad tau... mums... būtų lengviau.

Ana prigludo prie jo.

— Aš irgi atėjau tavęs išvyti.

— Tikrai? — jo balsas skambėjo atlaidžiai. — Kaip smagu, kad mes visi tokie vieningi. Kitą savaitę grįšiu ir imsiu veikti.

— Veikti...

— Kad tu susijungtum su manimi. Kad praėjus deramam laikotarpiui, taptum koledžo dėstytojo žmona ir vieną stereotipų komplektą pakeistum kitu. — Jis vėl nusijuokė.

— Tik ne tai, — švelniai pasakė Ana.

— Žinoma, nevisiškai, bet būgštauju, kad skirtumas nedidelis...

— Džonatanai, — tarė Ana, — aš myliu tave, tu neleidai man išeiti iš proto, ir aš noriu su tavimi gulėti. Bet už tavęs netekėsiu.

— Atleisk, — pasakė jis. — Aš toks netaktiškas. Piteris žuvo tik prieš dvi savaites.

Ana paėmė jo ranką ir išskėtė pirštus.

— Koks čia netaktas. Ir Piteris niekuo nedėtas. Bet esama dar dviejų dalykų. Pirma, būtent dabar nenoriu susisaistyti, dar nenoriu būti priklausoma. Antra, turiu padaryti kai kuriuos dalykus.

— Kokius? Aš niekada tau netrukdysiu...

— Dalykus, — atsakė Ana, — kurių per ilgai, dvidešimt metų, nedariau. Dalykus, kuriuos galiu daryti dėl jų pačių, o ne dėl kitų žmonių. Matai, turiu išmokti gyventi sau, išsiaiškinti, ką galiu daryti. Kalbos apie tai, kaip būti savimi, baisiai nuvalkiotos, tačiau taip dabar jaučiuosi, tą iš tikrųjų jaučiu.

— Kodėl santuoka turėtų tam kliudyti? Aš itin nesavininkiškas vyras.

Ana atsisuko į jį.

— Sąžiningai tau prisipažįstu, kad žūtbūt trokštu pailsėti nuo santuokos.

— Bet...

— Žinau, kad santuoka su tavimi neatpažįstamai skirtųsi nuo santuokos su Piteriu, tačiau vis tiek dabar tekėti nenoriu.

— Mieloji Ana, — tarė Džonatanas, apkabindamas ją ir guldydamas šalia. — Labai sunku suvokti tavo mąstymą. Gal galėtum man aiškiai pasakyti, ko nori?

— Taip, — atsakė Ana. Žvelgė tiesiai į jį. — Noriu meilužio.

Septynioliktas skyrius

Vyskupo kabinetas buvo kuklus. Išdažytas šviesiai žalia spalva, pro jo langus matyti ilga veja gėlėmis apsodintais pakraščiais, kurios gale vėrėsi puikus vaizdas į katedros susirinkimų salę. Kambaryje buvo patogūs negražūs baldai, daugybė tamsių, niūrių knygų ir keletas vyskupo anūkų, kurie visi, regis, daugelį metų vertėsi be priekinių dantų, nuotraukų. Ant rašomojo stalo stovėjo vaza geltonų rožių, o ant kilimėlio prie židinio miegojo labai senas kiemsargis.