Джоанна Троллоп - Pastoriaus žmona

— Tu gerai jautiesi? — šnibžtelėjo Šarlotė, spausdama prie šono Anos ranką.

Ana linktelėjo.

— Ką tuo nori pasakyti? — neatstojo Šarlotė. — Ką? Ką?

Ana atsisuko ir pabučiavo ją.

— Man labai palengvėjo, — tarė ji, — oi, kaip palengvėjo. Beveik labiau dėl jo negu dėl savęs.

Paskui pastorijoje visi gėrė arbatą. Pilnas lėkštes sviestainių, pyragėlių, imbierinių sausainių ir vaisių pyrago paruošė parapijos grupė. Virtuvėje moterys pastatė Motinų sąjungos virdulį, pasiskolino iš Loksfordo salės puodelių, visus šešis tuzinus, ir atrodė, kad visi bus reikalingi. Ana, jausdama, kad arbata — per menkas paskatinimas, „Praisvele“ nupirko keletą butelių chereso, ir Lukas turėjo rūpintis, kad norintiems nestigtų vyno. Jis susidūrė su Ana, nešinas taurių pilnu padėklu.

— Atleisk, mama, atleisk, atleisk.

Ji žvilgtelėjo į jį. Pašėlusiai norėjo apkabinti su visu padėklu.

— Išgerk taurę, — pasakė. — Tuojau pat. Pasikalbėsime vėliau.

Svetainėje vyravo svaigus palengvėjimas. Kambarys buvo pilnas žmonių, laikančių lėkštes, o lėkštės buvo kaupinos maisto. Vyskupas iš lėto vieną po kito melancholiškai kramsnojo sviestainius. Anai jis pasakė:

— Mes nuolat meldžiamės už jus.

— Tikra tiesa, — įsiterpė jo žmona. Ji atidžiai žiūrėjo į Aną. Anąją labai domino.

— Aš noriu su jumis pasikalbėti, — tarė Ana.

Vyskupas, regis, kiek sunerimo.

— Ne apie praeitį, — toliau kalbėjo Ana, — apie ateitį.

Vyskupas pagalvojo apie aprūpinimą butu, apie tris Bauverių vaikus. Raukšlės jo kaktoje išsilygino.

— Žinoma.

— Ne, — tarė Ana, lyg atspėjusi jo mintis. — Apie mano ateitį, ką aš turėčiau daryti.

Jis įsižiūrėjo į ją. Jo žmona laukė.

— Nerandu žodžių, — tarė Ana, — ir veikiausiai dabar ne laikas. Tačiau matote, aš sumaniau planą, kuris apimtų visą vyskupystę. Bent jau turėtų apimti.

— Užeikite pas mane, — pasakė vyskupas. — Po kokios savaitės ar panašiai. Paskambinkite sekretoriui ir ateikite.

— Dėkui, — nusišypsojo ji. Apsireiškė Selija Huper su lėkšte sviestainių, papuoštų agurkais, irgi besišypsanti, tačiau kaip pagal užsakymą.

— Aha! — tarė vyskupas ir čiupo du.

— Jo mėgstamiausi, — paaiškino žmona. Ji žiūrėjo nueinančiai Anai iš paskos. — Iš tiesų nuostabi. Kokia rami.

— Reikia tikėtis, kad paskui nepalūš, — leptelėjo Selija Huper.

Vyskupo žmona dirstelėjo į ją.

— Palūžtama, — gyvai tarė ji, — nuo kaltės. Daug sunkiau gyventi, kai slegia kaltė, o ne kančia. — Ji prisiminė, koks iš vyro kabineto išėjo Piteris Bauveris, sužinojęs, kad nebus arkidiakonas. — Kaip gaila, — karštai prabilo ji, — kaip gaila, kad nepasistengiau susipažinti su Ana Bauveri prieš daugelį mėnesių, metų. Kaip gaila... — ji nutilo. Selija su vyskupu žiūrėjo į ją.

— Paragaukite garsiojo ponios Pardou vaisių pyrago, — pasiūlė Selija.

— Aha! — pagyvėjo vyskupas.

Danielius rado Aną virtuvėje. Ji pylė į virdulį ir arbatinukus verdantį vandenį, apsivyniojusi rankas virtuviniu rankšluosčiu.

— Mieloji.

Ji padėjo arbatinuką. Danielius apkabino ją. Ji tarė:

— Pasisakiau tik Šarlotei, bet man be galo palengvėjo...

— Žinau.

— Pamaldos buvo siaubingos, baisiai apgaulingos, tik palaidojo jį gražiai.

Danielius paleido ją, ir ji vėl paėmė arbatinuką.

— Gedulingos pamaldos, — tarė Danielius, — šventiškiausios, pakiliausios iš visų pamaldų. Jokia muzika nėra tokia tikra, kaip angliškų gedulingų pamaldų. Gal ta drąsa dabar ir atbaido žmones.

— Manęs ne, — tarė Ana pildama, — aš už ją dėkinga. Man be galo liūdna, kad Piteris taip sugniužo ir kad mes taip nutolom vienas nuo kito, tačiau jau nieko nebuvo gedima pataisyti. Viskas per giliai įsišaknijo ir jame, ir mumyse, per daug susipainiojo.

— Ar jis žinojo apie Džonataną?

Ana žvelgė tiesiai jam į akis.

— Ne.

— Oi Ana...

— Kodėl? — paklausė Ana. — Kodėl: „Oi Ana“? — Jos žvilgsnis buvo tiesus. — Kodėl turėčiau jaustis kalta? Aš nekalta. Kol jis buvo gyvas, mane graužte graužė kaltės jausmas, bet po jo mirties išnyko. Žinau, kad buvau jam gera žmona. Buvau gera žmona, kol jam manęs reikėjo.

Ji nusisuko pripilti arbatinuko ir jo įjungti.

— Tu nusidėjai su Džonatanu.

— Ar tai moraliniu požiūriu blogiau negu nusidėti su pareiga? Tarpusavio santykiai pražudomi, kai imi gailėti savo esmės, kai nelieka jausmų ir vaizduotės dosnumo. Aš niekad nešykštavau. Klausyk, — vėl atsisuko Ana, — aš labai myliu tave ir žaviuosi tavim, tačiau apie vyrus ir moteris dabar išmanau už tave daugiau.

Danielius nuleido galvą. Ana žiūrėjo į jį ir galvojo apie praėjusį vakarą, kai paklaikusi atėjo vargšė Ela Pringl ir pasakė Anai esanti kalta dėl Piterio avarijos. Ana, nors Ela visada nelabai patiko, pajuto nuoširdžiai šios besigailinti. Nusivedė ją į svetainę ir, atsisėdusi šalia ant sofos, guodė ir ramino. Elos pasakojimas pasirodė jai liūdnas, sujauktas ir menkas dalykas.

— Tai buvo gryniausias atsitiktinumas, — vis kartojo ir kartojo Ana. — Tu niekuo nedėta. Jis jautėsi baisiai, buvo be galo įsiaudrinęs.

— Aš palieku Patriką, — tarė Ela. — Nebegaliu kęsti jo elgesio. Tikėjau juo. Tikėjau, kad jis pradėjo su tavimi romaną.

— Ne, — pasakė Ana, — jis tik žaidė. — Ji žvilgtelėjo į Elą. — Tu jį myli?

— Ne, — atsakė Ela, — taip.

— Palikti sunkiau, negu pasilikti, — kalbėjo Ana. — Gal tau bus ramiau, jei pasakysiu, kad tą popietę, kai Piteris užsimušė, nusprendžiau jį palikti. Grįžau iš giraitės pasakyti jam to ir radau policininką. Atgavau laisvę, bet būčiau pati išėjusi. Tu irgi privalai išeiti. Patrikas per daug užgaidus, per daug despotiškas, kad būtų galima su juo gyventi.

Ir Ela, nemėgstanti moterų prisilietimo, pasilenkusi pabučiavo ją.

— Aš tiek daug išmokau per savaitę, — dabar pasakė Ana Danieliui, — kad jaučiuosi visiškai išsekusi.

Jis nusišypsojo.

— Gyvenimas iš tiesų nesidaro lengvesnis. Nei paprastesnis.

Atsidarė virtuvės durys. Įėjo Elina Dodsvel, lydima Trišos Pardou. Jos nešė krūvas tuščių lėkščių.

— Labai labai atsiprašau, — tarė Ela, nužvelgusi Aną su Danieliumi, — man nė į galvą...

— Jūs nesutrukdėte, — pasakė Danielius. — Bent jau nieko tokio, ko negalima būtų pratęsti.

Elina tarė Anai:

— Ak, tikiuosi, pavalgei, turi valgyti, juk žinai, kad nevalgyti negerai. Oi Ana, aš labai tave užjaučiu, baisiausiai užjaučiu. Ką ketini daryti?

— Daryti?

— Taip, — atsakė Elina. Ji padėjo lėkštes ir apvedė ranka virtuvę, stalą, kremine spalva nudažytą virtuvės baldų komplektą ir Kitės dovanotas užuolaidas mėlynais langeliais, išmargintas daržovėmis. — Ką ketini daryti, vargše Ana, kai jau nebesi pastoriaus žmona?

Ana atsistojo prie lauko durų taip, kad visi galėtų atsisveikinti. Dauguma žmonių, ypač beveik nepažįstamų, karštai atsibučiavo. Cheresas tikrai buvo puiki mintis. Atėjo Flora ir pavargusi atsirėmė į ją, taigi bučinių teko ir jai. Mergytės akys, slepiamos akinių, buvo papūtusios ir opios nuo ašarų.

Izobelė Tompson nuoširdžiai pabučiavo Aną.

— Ateik ir paviešėk. Nebūk viena. Nebijok paprašyti, ko reikia.

— Nebijosiu, — pažadėjo Ana.

— Kartais su moterimi kalbėtis daug lengviau...

— Aš kalbėsiuosi su tavimi, nes tu Izobelė. Ne dėl to, kad esi moteris ar dvasininke.