Джоанна Троллоп - Pastoriaus žmona

Jis užlipo į viršų nusiprausti. Susišukavo, nemeiliai pažvelgė į save vonios veidrodyje ir nusivilkęs megztinį apsirengė švarką. Kad ir kaip nemalonu, tačiau jo, dvasininko, pirmutinė pareiga — patikėti savo rūpesčius viršininkui, Vudberou arkidiakonui. Pamanė, jog ims ir dėl visa pikta nuvažiuos, kad tada, kai pasiūlys Anai rinktis tolesnį gyvenimą, faktai jau būtų žinomi oficialiems asmenims ir ji negalėtųjų iškreipti. Jei Danieliaus Bairno neras namie, palauks, manė Piteris.

Ant virtuvės stalo paliko Anai raštelį: „Grįšiu vėliau. P.“, apačioje pažymėjo laiką: „3.15“ ir datą. Paskui užrakino užpakalines duris, padėjo raktą po plyta, nors jau dešimt metų kartojo Anai, kad tai akivaizdžiausia vieta, kur jo ieškoti, ir nuėjo į garažą.

Jis lėtai važiavo per Loksfordą, kilstelėdamas ranką vienam kitam žmogui, kuris jam pamodavo. Suvokė, kaip tvirtai, karališkai kyla ir leidžiasi jo ranka. Koks esu ramus, pamanė, koks laisvas. Per pievą su šunimis einanti ledi Meihju ėmė jam moti, lyg norėtų kažką pasakyti, tačiau jis juto, kad šią popietę neįsipareigojęs niekam, nes vyksta toks ramus ir susikaupęs — lyg atlikti misijos. Nuo vejos pasukęs Vudberou plento pusėn, galiniame veidrodėlyje išvydo aiškiai suirzusią ledi Meihju. Vos nešyptelėjo, kad jam taip nebesvarbu.

Pro vis dar žalius kviečių laukus važiavo toliau. Pastebėjo, kad klojimas iš dešinės, kurį buvo smarkiai apgadinusios žiemos audros, uždengtas nauju stogu, o už jo mėlynuoja žydintis linų laukas. Matė šiukšles šalikelėje, laukinius šviesiai violetinius snapučius gyvatvorėje ir priešais juoduojančias kreivas plente slystelėjusio automobilio padangų žymes. Juto, koks aštrus pasidarė jo žvilgsnis, lyg dabar, kai įžvelgė esmę, pasaulis būtų tapęs aiškesnis ir ryškesnis. Tai nebuvo vien palengvėjimas; greičiau kažkas panašu į triumfą.

Prieš pat plentą kelias darė staigų posūkį. Piteris, kaip visada, paspaudė stabdžius, perjungė pavarą ir sklandžiai apvažiavo. Plentas priešais buvo ramus. Jis prikišo koją prie stabdžio ir tuo metu mintyse nenorom, ryškiai, su visomis smulkmenomis išvydo nepakeliamą vaizdą: nuogą Aną Patriko O’Salivano glėby. Piteris tyliai riktelėjo, riksmas darėsi garsesnis, automobilis savaime šovė pirmyn, lyg atliepdamas jo staigiai kančiai. Apakintas ašarų, Piteris paleido vairą.

Per kvotą autobuso vairuotojas pasakė nieko negalėjęs padaryti. Jis važiavo sulėtinęs greitį ir ketino sukti į Loksfordo kelią, kai be jokio signalo išlindo pastoriaus automobilis ir pasileido į jį, tiesiai į jį. Po kelių sekundžių viskas buvo baigta. Žinoma, jis stabdė, stabdė iš paskutiniųjų, tačiau nelaimės išvengti buvo neįmanoma. Pasakė, kad, jeigu galima, norįs pareikšti nuoširdžią užuojautą pastoriaus šeimai ir kad tos dešimt sekundžių jį persekiosiančios visą gyvenimą. Čia jis neišlaikė, ir policininkui reikėjo jį raminti.

Šešioliktas skyrius

Per Piterio laidotuves Loksfordo bažnyčia buvo sausakimša. Ana pasakė norinti, kad būtų daug gėlių, ir gėlių iš tiesų buvo graudžiai daug: gležnų, ilgai nesilaikančių, kokias ji mėgo; pentiniai jau barstė žiedlapius, o builiai — aitrias žiedadulkes. Atvažiavo vyskupas su žmona, jiedu su Danieliumi kartu laikė pamaldas, o Piteris gulėjo karste prieš juos, altoriaus laiptelių apačioje.

Ana su vaikais ir senelėmis sėdėjo tame pačiame klaupte, kaip visada. Iš Edinburgo naktiniu autobusu atvažiavusi Šarlotė, nors beveik nemiegojo, buvo susikaupusi ir rimta. Kartą jį net paėmė Anai už rankos. Antra vertus, Lukas su Flora raudojo be perstojo: Flora iš baimės, o Lukas — iš sielvarto.

— Aš jo nemylėjau, — spėjo šnipštelėti Lukas Šarlotei per tą trumpą valandėlę, kai jiedu buvo vieni. — Negi nesupranti? Aš bjaurybė. Jaučiuosi baisiai nusikaltęs.

— Tu jį mylėjai, — atsakė Šarlotė, visą naktį autobuse galvojusi apie tai. — Tikrai. Tiesiog pastaruoju metu jis tau nelabai patiko. Jis ir sau nepatiko.

Nė vienas iš jų su Ana šia tema nekalbėjo. Ji elgėsi su jais itin švelniai, bet kalbėjo taip, kad širdies atverti nesinorėjo.

— Bando susivokti, — pasakė Šarlotė, staiga pasijutusi sena sena, išvargusi ir patyrusi. — Jai viskas ne taip paprasta.

— Koks smūgis, — kalbėjo visi kiti. Kaipgi kitaip? Kaip jaustis, šnekėjosi parapijiečiai, kai, grįžusi iš pasivaikščiojimo po laukus, sode randi policininką, atnešusį šitokią žinią? Žinoma, pastaruoju metu Piteris su Ana nelabai sutarė, bet koks šeimyninis gyvenimas vien rožėmis klotas? O jos orumas vertas susižavėjimo. Iš tiesų laikosi nepriekaištingai oriai. Labai tvirta, žinoma, liguistai tvirta, netrukus atsikvošės ir palūš. Dauguma tikinčiųjų, vieni per kitus tiesiantys kaklus, kad geriau matytų žmones pastoriaus klaupte, jaudindamiesi spėliojo, kokia bus Anos ateitis.

Lora irgi spėliojo, tik nesijaudindama. Ji stovėjo greta Šarlotės, užsidėjusi skrybėlaitę juodomis plunksnomis, ir jautė, kad nerimas beveik išdildė sielvartą. Protarpiais prisimindavo Piterį, jauną studentą, stropiai grandantį jos virtuvės stalo kampą, tačiau daugiausia galvojo apie Aną. Jai suspausdavo širdį, pagalvojus apie Aną, nes atrodė, kad Anai teks, ir ne savo noru, pradėti gyvenimą iš naujo — lygiai tokį pat beformį, neorganizuotą, varginantį gyvenimą, kokį nugyveno Lora, o ji žino, kaip jis nualina sielą. Ji manė, kad Ana, ištekėjusi už Piterio, nuėjo perniek; dabar, kai jis nebegyvas, neaiški ateitis atrodė pražūtingesnė negu tuščiai iššvaistyta praeitis. Lora iš visos sveikatos atsiduso, nuo jos skrybėlės atsiskyrė plunksnelė ir nusklendė ant Kitės maldaknygės.

Maldaknygės Kitė nebematė pro ašaras. Ji negalėjo patikėti, kad dabar ne tik našlė, bet ir bevaikė. Kam aš gyvenau? — nuolat klausinėjo save. Kai ant maldaknygės nusileido plunksnelė, pamanė, kad čia voras, ir riktelėjo. Už jos su užuojauta ėmė kuždėtis parapijiečiai. Vargšė moterytė, juk Piteris — jos vienintelis vaikas. Ji nusišluostė ašaras ir nosį, o po kojomis vis gulė suglamžytos popierinės nosinaitės — kaip nukritę žiedlapiai. Turiu susitvardyti, liepė sau, būti tvirta kaip Lora. Anai nebus geriau, jei ištišiu, vaikams irgi nebus geriau, niekam nebus geriau. Išgirdo tėvo balsą, prieš pusę amžiaus ištarusį: „Ašaras, Ketrina, reikia lieti tik dėl kitų“. Bet aš nemoku, apimta nevilties mąstė Kitė, nemoku, nemoku; aš moku verkti tik dėl savęs. Lora tylėdama didingai atkišo jai milžinišką violetinio šilko nosinę.

Į sakyklą sakyti pamokslo užkopė Džonas Džeikobsas, mat jis seniausiai pažinojo Piterį. Pasakė labai liūdįs, kad tenka stovėti Piterio sakykloje tokia proga. Pasakė didžiai užjaučiąs Piterio šeimą. Kalbėjo apie didį Piterio dvasingumą, ištikimybę pareigai, gerumą ir nuveiktą vyskupijoje darbą. Kalbėjo apie Dievui pasišventusį žmogų, supratusi provincijos bažnyčios reikmes. Kalbėjo apie dvasininką, kuris niekad, kad ir koks buvo jo tikėjimas, neužmiršdavo šeimos. Kalbėjo ilgai, pagyvindamas pamokslą anekdotais apie Piterį, kurie, regis, tiko pirmam pasitaikiusiam dvasininkui, tik ne Piteriui. Baigdamas pasakė, kad Piteris tikrai buvęs vertas geresnės vietos už Loksfordą. Tikintieji mandagiai klausėsi. Vyskupas žiūrėjo pro pietinį altoriaus langą. Ana beveik visą laiką buvo nudūrusi akis į grindis.

Paskui visi vorele išslinko į šventorių užkasti numirėlio. Laidoti turėjo kaip pridera, senamadiškame kape, taip norėjo Piteris, nes taip buvo palaidotas ir jo tėvas. Lukas nuvedė Florą šalin nuo kapo duobės ir atsisėdo ant antkapio, pasisodino ją ant kelių. Šarlotė įsikibo Anai už parankės. Kitė paėmė už rankos Lorą. Nuleidus karstą, jie visi barstė ant jo gėles.