Джоанна Троллоп - Pastoriaus žmona

Mergiotė, sėdinti ant suolo, su pagieža, bet susidomėjusi, irgi stebėjo juos, ypač Luką. Ana staiga leptelėjo:

— Čia mano sūnus.

Mergiotė išvertė akis. Paskui trūktelėjo pečiais.

— Kurgi ne, — atšovė, — o aš — Anglijos karalienė. — Ir nuplumpino šalin.

Flora autobuse kirto braškes, mėtydama kotelius pro langą. Ana pasakė jai mačiusi Luką, o Flora papasakojo, kad Lukas lankęsis mokykloje ir susitikęs su ja, sakęs, kad Vudberou gyvena puikiai ir kad ji mananti, jog būtų neblogai kelias naktis apsistoti pas Veritę ir taip pat pagyventi Vudberou.

— Sakykim, — tarė Ana, — kad ir aš norėčiau gyventi Vudberou.

— Tau negalima. Turi Ūkti Loksforde.

— Iš tiesų?

Flora prarijo paskutinę braškę.

— Juk žinai. Taip jau yra.

Vasariškos miestelio vejos jau buvo kiek apšiurusios. Autobuso laukiančios motinos, kaip paprastai, ištrypė liūdną gelstantį ratą, o prieš du suoliukus ir šiukšlių dėžę juodavo plika žemė. Ana su Flora išlipo iš autobuso, motinos sušneko:“. Ar jums nešalta, ponia Bi?“ ir Florai: „Graži skrybėlaitė“, o ši susiraukė ir užsikišo vienuolyno panamą už nugaros. Jos nukėblino pievele, Flora vilko mokyklinį krepšį it užsispyrusį šunį, o Ana kaip kokį talismaną stipriai spaudė begoniją.

Pro senosios pastorijos laiptų aikštelės langus jas stebėjo Ela. Ji beveik nepažinojo Floros, jos nuomone, per daug protingo ir nemeilaus vaiko, kuriam stinga Luko jaukaus nuoširdumo. Dirstelėjo į Florą, jos raudoną vasarinę Švenčiausiojo Išganytojo mokyklos uniformą baltais ruoželiais ir trumpą neramią valandėlę mąstė apie motinystę, būseną, kurią sunkiai galėjo įsivaizduoti... Ana buvo motina, ir Ana domino Elą kur kas labiau. Ji žingsniavo greta Floros, apsivilkusi ilga tamsiai mėlyna suknele plačiu sijonu, sujuosta geltonu kaip vėdrynas šabu — kodėl, piktai pamanė Ela, Anos rūbai taip erzina? — ir atrodė, lyg būtų susijusi su Flora ir kartu visiškai skirtinga. Be to, panašu, kad ji visiškai netekusi vilties. Ela įsižiūrėjo. Pečiai nuleisti, galva palenkta: kurgi toji moteris, kuri paprastai vaikščiodavo užrietusi nosį? Regis, ji nešasi kažkokį baisų rausvažiedį augalą, palinkusi virš jo lyg saugodama. Ela giliai įkvėpė. Negali būti, kad jį pasiuntė Patrikas. Nejaugi? Ne Patriko stiliaus: šis atsiųstų lelijų ar orchidėjų, ko nors egzotiško ir ryškaus. Ji pagalvojo apie Patriką. „Išsiskyrimas suminkština širdis“, — pasakė išvykdamas. Žiūrėdama į Aną, Ela skaudama širdimi pamanė, kad jis galbūt teisus.

Ana pastatė begoniją ant virtuvės stalo.

— Siaubinga spalva, — pareiškė Flora.

— Žinau. Bet man ji labai patinka.

Flora pradėjo ieškoti sausainių.

— Ką dabar veiksi?

— Selija prašė parašyti straipsnį parapijos laikraščiui. Paraginti žmones padėti apkuopti bažnyčią. Man regis, pirmiau turėtum pavalgyti duonos, o tik paskui sausainių.

— Ilgai neužtruksi, — murmtelėjo Flora, iškrapščiusi du sausainius ir nė nežvilgtelėjusi į duoninę, — būta darbo.

— Teisingai. Bet ką nors susirasiu. Nesijaudink.

— Tu nuolat taip sakai. Ir Lukui sakei.

— Aš taip ir padarysiu.

— Nerimo taip paprastai neatsikratysi, — pareiškė Flora. — Aspirino tabletė nepadės.

Ana pripylė arbatinį vandens.

— Kas gi tau kelia nerimą?

Flora išskėtė rankas, paberdama trupinius.

— Nuotaika šiuose namuose.

Ana nutylėjo. Uždėjo arbatiniui dangtelį ir įjungė.

— Kai aš užaugsiu, — išpyškino Flora motinos nugarai, — nieku gyvu netekėsiu už pastoriaus.

Danielius ir Džonatanas Bairnai sėdėjo Danieliaus kabinete. Jie nedegė žiburio, nes šviesa už lango blėso taip gražiai, kad buvo gaila ją nustelbti. Panelė Lemb vakarienei patiekė kopūstų salotų, ir Danielius suko galvą, kaip jai paaiškinti neužgaunant, kad kopūstų salotos kėliajam pasibjaurėjimą. Gal pasakyti, kad nuo šitų salotų jam sutrinka virškinimas (netiesa: virškinimas jam niekad nesutrikdavo), tada abu lengvai išsisuktų. Reikėjo vis daugiau nepaliaujamų pastangų, norint neužgauti švelnių panelės Lemb jausmų — gležnų, jautrių kaip daigeliai.

Džonatanas negalvojo apie kopūstų salotas. Jis nesielgė taip riteriškai su panele Lemb — o ši užgaidžiai dievino jo romų atsainumą, — ir paprasčiausiai savo porcijos nevalgė, nustūmė blyškią blizgančią krūvelę į lėkštės kraštą ir paliko. Jis galvojo apie Aną ir apie Luką, kurį pradėjo suprasti ir mėgti. Luką smarkiai graužė sąžinė, kam išėjo iš namų, kam apleido motiną, bet kadangi nežinojo, kaip ir ką pataisyti, o namų atmosfera varė iš proto, vienintelė išeitis atrodė išsinešdinti. Jis tiesiai ir pasakė Džonatanui, kai jiedu susitiko antrą kartą, o Džonatanas atsakė, kad auka prasminga ir vertinga tik tada, jeigu ja kas nors pasiekiama. Dabar būtų buvę visiškai natūralu prabilti apie Aną, tačiau abudu vengė šios temos. Džonatanas su niekuo nekalbėjo apie Aną; jis tik galvojo apie ją.

Dabar jis tarė Danieliui:

— Noriu tau kai ką pasakyti.

Danielius, jau užmiršęs kopūstų salotas, nes prisiminė rytojaus susitikimą su vyskupu, greit atsitokėjo.

— Žinoma.

— Aš myliu Aną Bauveri.

Trumpą valandėlę buvo tylu, paskui Danielius tarė:

— Žinau.

— Iš kur?

— Smulkmenos. Pastabos. Tavo išvaizda.

— Ir?

— Ką tu nori sužinoti?

— Ar išdroši pamokslą? Ar mėginsi mane sulaikyti?

— Ar aš kada nors mėginau tave sulaikyti, kad ko nepadarytum?

— Bet kaip Piteris Bauveris? Jis tavo pastorius...

— Prašai, kad už tave nuspręsčiau?

— O ne, — atsakė Džonatanas. — Aš jau nusprendžiau. Noriu ją vesti.

— Ji ištekėjusi.

— Danieliau...

— Negaliu tau pritarti. Galiu suprasti tavo jausmus, bet pritarti jų padiktuotiems poelgiams negaliu. Nūdienos santuoka ir taip sudėtinga; ji gali pabosti, tačiau žmonės, mokantys susitvardyti, nors to ir nenorėtų, neturi teisės griauti jos, naikinti.

— O Ana?

Džonatanas tamsoje nematė Danieliaus veido, tačiau išgirdo, kad jo balsas sušvelnėjo.

— O, Ana...

— Šaltakraujiškai imti ir palikti Aną likimo valiai? Tu taip manai?

— Aš manau, kad moralės principai svarbiau negu individualus pasirinkimas ir asmeninis patogumas.

— Pasirinkimas ir patogumas! Negi manai, kad Ana dėl to atsidūrė tokioje padėtyje?

Danielius atsisuko su visa kėde.

— Nemenkink mano žodžių. Išminties ir pusiausvyros labui žmonija privalo besąlygiškai ginti žmogaus gyvybę ir krikščioniškas nuostatas, tokias kaip santuoka.

Džonatanas atsistojo. Perėjo per kambarį ir sustojo prie Danieliaus.

— Paklausykite, ką sako apsigimęs viengungis. Pasirodo, dvasinė auka, kad ir kokia būtų bergždžia, kad ir kaip žlugdytų asmenybę, skatintina dėl šventos krikščioniškosios visuomenės ramybės.

— Ne dėl šventos ramybės. Dėl moralės.

— Moralės! Tai Piteris Bauveris yra didžiai moralus, mat savo žmoną ir parapiją maitina gryna forma?

— Jis ligonis, — tarė Danielius.

Džonatanas suriko:

— Tai daryk jam ką nors! Ir palik jo žmoną man!

Danielius nuleido galvą.

— Ar ji sakė, kad šito norėtų?

— Žodžiais ne.

— Tai tavo meilė be atsako?

— O ne. Bet ją slegia abejonės. Ji negali kaip aš netrukdoma daryti, kas tik šauna į galvą. Turi vyrą ir vaikų. Ir dar tavo prakeikta Bažnyčia. Kur jos pakantumas ir inteligentiškas jautrumas? Kur, dėl Dievo, jos įžvalgumas?

Danielius irgi atsistojo. Liūdnai pasakė: