Джоанна Троллоп - Pastoriaus žmona

— Oi Ana, — tarė Izobelė, — tu nė kiek nepasikeitei.

— Pasikeičiau. Lioviausi apsimetinėti.

— Taip, — dvejodama pasakė Izobelė ir truputį atsitraukė. — Taip.

Pulkininkas Ričardsonas su palengvėjimu apkabino Aną.

— Mieloji, — tarė jis. Dabar žinojo, kaip su ja elgtis: ji vėl priklauso aiškiai kategorijai — narsi našlelė, kuri nuostabiai tvardosi. Be to, velniškai graži, puikiai laikosi, be galo ori, prie žmonių nė ašaros neišliejo. — Neužmiršk, — tarė, — mudu su Mardžore visada čia. Tik paprašyk, ir gausi visko, ko nori. Visko. Baisi istorija. — Jis suspaudė jai ranką.

Mardžorė Ričardson pudruotu skruostu prisilietė jos veido. Keistai žvilgtelėjo į Aną, lyg ketintų kažką pasakyti, bet nutylėjo.

— Mama, — ištarė Flora.

— Ko, mažyte? — pasilenkė Ana.

— Kur, — paklausė Flora išplėstomis iš baimės akimis, — kur dabar tėtis?

Keletas žmonių laukė. Ana apsidairė: ledi Meihju, ponia Dansteibl, vargšas kurčias žmogelis iš Snedo, net senis Bidlis per siūles braškančiu padoriu tamsiu kostiumu. Ji labai aiškiai atsakė Florai:

— Rojuje.

Ela įdėjo Patriko vištienos troškinį į orkaitę ir užlipo viršun susišukuoti. Dar truputį pasikvepino, pasidažė lūpas naujais lūpų dažais ir įsisegė perlų auskarus. Jautė, kad reikia apsišarvuoti.

Patrikas sėdėjo mažojoje svetainėje su taurele viskio ir finansiniu laikraščiu, krėsle, ant kurio trumpam buvo prisėdusi Ana, kai jis išgirdo ją verkiant lauke. Jis nebuvo laidotuvėse; netgi nieko nepasakė apie Piterio mirtį, išskyrus pastabėlę, ištartą tonu, kurio Ela negalėjo pakęsti: „Kažin, kas jam galvą susuko?“

Dabar ji pasakė:

— Ar galiu šnektelėti su tavimi?

— Žinoma, — atsakė jis. Atsikėlė, pastūmėjai kėdę. — Išgersi?

— Dėkui, ne.

— Aišku. Taigi manęs laukia šiokia tokia pirtis.

— Ne, — atsakė Ela. Ji atsisėdo, užsimetė koją ant kojos. Jis pritariamai nužvelgė ją.

— Kaip laidotuvės?

— Liūdnos, — tarė Ela. Laukė, kad jis ko nors paklaustų apie Aną, tačiau neklausė, tik toliau ją stebėjo.

— Atėjau pasakyti, kad mėnesio gale išeinu. — Ji nutilo.

— Ir?

— Ir?

— Ir kodėl gi tu išeini, ką ketini daryti?

— Pasisiūliau Snedo salės ūkvede.

Jis nusijuokė. Įbedė į ją akis ir juokėsi. Paskui vėl atsisėdo.

— Brangioji Ela, gausi pusę to, ką moku aš, ir smirsi...

— Bet keis, — atkirto Ela, — bet kas geriau, negu pasilikti su vyriškiu, kuris žaidžia kitų žmonių jausmais.

— Su kuo tu kalbėjaisi?

— Nesvarbu.

— Galiu atspėti, — tarė Patrikas. — Ji irgi nesvarbu. Ne dabar. — Jis keistai iš šono ją nužvelgė. — Žinai, aš nežaidžiau Ana Bauveri. Ji žaidė manimi. Ji manimi pasinaudojo. Anksčiau man taip nebuvo atsitikę, ir man nepatinka.

— Nenoriu apie tai kalbėti, — nukirto Ela.

— Ką tik buvau gero padaręs, už viską atsimokėta piktu. Lukas, Ana, dabar tu. Gali įsivaizduoti, kaip jaučiuosi?

— O taip...

Patrikas palinko į priekį.

— Prašau tave pasilikti. Be abejo, siūlau visas įprastines pagundas: daugiau pinigų, daugiau laisvo laiko, tačiau iš tiesų dėl to, kad man reikia tavęs. Aš noriu, kad pasiliktum.

Ela atsistojo.

— Labai apgailestauju, bet ne. Pasiliksiu iki rugpjūčio pabaigos. Tada išeisiu. Tau tik į naudą pasisamdyti vyrą su žmona. Čia labai reikia vyro rankos.

— Gal aš čia net nebegyvensiu...

— Aš ir nemaniau, kad tai ilgai truks.

Patrikas pakėlė akis.

— Žinai, aš visu tuo tikėjau.

— Žinau tik tiek, — gyvai pasakė Ela įprastu tonu, — kad dabar, kai Ana Bauveri laisva, tau jos nebereikia. Ir kad tu už tai ant jos siunti. — Ji nužygiavo prie durų. — Jei kada ištekėsiu, Patrikai O’Salivanai, pasirūpinsiu, kad mano gyvenimo drauge taptų padori moteris, o gal knyga. — Ir ji greit išėjo, kol jis dar neatsikvošėjo.

Ana gulėjo savo ir Piterio lovos vidury ir žiūrėjo į blyškią vasaros tamsą. Gydytojas paliko migdomųjų, bet ji nusprendė, jog negers jų, kol visiškai neįsitikins, kad kitaip negali užmigti. Aplink, kituose pastorijos miegamuosiuose, gulėjo jos giminaičiai, veikiausiai, išskyrus Florą, irgi įsmeigę akis į nieką. Ana atsigulė su Flora ir glaudė ją, kol ši užmigo. Ant grindų prie lovos gulėjo žodynas, kuriame Flora norėjo susirasti „rojų“. Žodynas aiškino, kad tai senovės persų smagybių sodas, palaimos vieta ir paskutinis dorų mirusiųjų prieglobstis. Toliau buvo aprašytos ryškiaspalvės rojaus žuvys ir margaplunksniai rojaus paukščiai, todėl raukšlės Floros kaktoje truputį išsilygino. Anai ji pasirodė mažutė, visiškai mažutė ir vaikiška. Jai labai palengvėjo pamačius, kad vaiko kūnelis suglebo ir ji iš tiesų užmigo.

Paskui dar Kitė. Kitės nenuraminsi persiškų smagybių sodų aprašymais. Kitė sėdėjo siurbčiodama cheresą iš mažutytės taurelės ir kalbėjo, kad iš jos žmogiškojo pasaulio beliko griuvėsiai ir kad ji ne tik vieniša, bet ir, po velnių, niekam nenaudinga. Niekas niekad negirdėjo Kitės keikiantis. Į ją buvo pažvelgta su pagarba. Kitė paraudo, vienu mauku išgėrė cheresą ir garsiai pareiškė pasistengsianti greit numirti, tada Anai liktų jos santaupos ir jos ametistai, paskui vėl prapliupo verkti.

Lora pasiūlė sudaryti savižudžių sutartį. Jos nuomone, abidvi galėtų apsivilkti juodo aksomo apdarais ir vidurnaktį išgerti nuodų. Ji norėjo prajuokinti Kitę, tačiau ši tik dar labiau įsiraudojo. Lora nusivedė į virtuvę Šarlotę, ir jos, kepdamos kiaušinienę su kumpiu, aptarinėjo ateitį. Lora pasakė ketinanti parduoti butą ir pasiūlyti Anai pinigų, o Šarlotė ruošėsi mesti universitetą ir įsidarbinti, įsidarbinti bet kur. Jos nunešė kiaušinienę su kumpiu į svetainę ir išdalijo lėkštes Anai, Kitei ir Lukui. Kitė pasakė negalinti į valgį nė pažiūrėti, todėl Ana penėjo ją kaip kūdikį mažais kąsneliais; netrukus ji liovėsi verkti ir valgė pati, kol lėkštė ištuštėjo.

Po vakarienės Lora nusivedė Kitę į Šarlotės kambarį, kur jos abidvi miegojo, ir Šarlotė paklausė, ar galinti nueit paskambinti.

— Ji turi naują jaunikį, — tarė Lukas, kai sesuo išėjo iš kambario.

— O? Kokį jaunikį?

— Vardu Adamas. Studijuoja technikos mokslus. — Jis pažvelgė į Aną. — Mama...

— Na, — ištarė ji. Buvo tokia pavargusi, kad atrodė, plūduriuoja, o siela atsiskyrusi sklando virš kūno kaip ugnį koreguojantis lėktuvas.

— Tai buvo ne Patrikas, taip?

— Taip.

— Džonatanas.

— Taip.

Lukas išsiropštė iš krėslo ir atėjęs susmuko ant grindų prie sofos, ant kurios gulėjo Ana.

— Aš nevažiuosiu į Indiją.

— Lukai...

— Nenoriu.

— Nieko nespręsk, — tarė Ana. — Kol kas ne. Dar per greitai. Žmogus trokšta viską nuspręsti, tai savotiškas atoveikis, bet mes neturime to daryti. Nuspręsime neteisingai.

— O ar ketini ką nors nuspręsti dėl Džonatano?

Ana, pakreipusi galvą, pažvelgė į Luką.

— Nusprendžiau dar prieš tėčio mirtį.

— Jis šaunus.

— Taip.

— Ketini už jo tekėti?

Ana pašiaušė Lukui plaukus.

— Pasakysiu tau tą pačią akimirką, kaip ir jam. Prižadu.

— O tėtis? — nenurimo Lukas.

— Keisčiausia, — atsakė Ana, — kad dabar, kai jis nebegyvas, jaučiu, jog galiu mylėti jį, besiilsintį ramybėje.

Lukas apsivertė ir įsikniaubė veidu į Aną.

— Noriu ką nors mylėti.

— Pamilsi.

Jis griebė jai už rankos.