Джоанна Троллоп - Pastoriaus žmona

Anai atvykus, vyskupas atsiprašė, kad kavą teks virtis patiems, nes žmona išėjusi. Ana pasakė, kad jai būsią labai malonu, ir jie daug laiko praleido virtuvėje, nes vyskupas vieną po kitos atidarinėjo virtuvines spinteles, pilnas prikaistuvių ir miltų maišelių, ieškodamas puodukų. Kartą nudžiugęs tarstelėjo: „O, sausainiai“, — ir padėjo ant stalo skardinę. Paskui, įpusėjus tyrinėjimus, įėjo sekretorė, piktai pasižiūrėjo į Aną ir nuvijo abu atgal į kabinetą. Po dešimties minučių ji pasirodė nešina staltiesėle užtiestu padėklu su kava ir sausainiais, vėduokle išdėliotais gėlėtoje lėkštutėje. Vyskupas, giliai susimąstęs apie tai, ką jam pasakė Ana, nepastebėjo nei jos atėjimo, nei pasipiktinusio išėjimo.

Ana padavė vyskupui puodelį kavos ir cukrinę. Maišydamas cukrų, jis tarė:

— Tai siūlote organizuoti vietines paramos grupes dvasininkų žmonoms?

— Nevisiškai, — aiškino Ana. — Tokia grupė galėtų virsti viską rikiuojančiais neaiškios paskirties geradariais, taip apsunkinančiais gyvenimą parapijoje. Man rodos, tai turėtų būti vyskupijos projektas. Nelyginant kokia ganytojiška priežiūra, nežinau, kaip jūs vadinate rūpinimosi dvasininkais programą. Negerai, kad bažnyčios hierarchai nežino, ką reiškia gyventi provincijos parapijoje. Turiu pridurti, jog dažnai atrodo, kad jiems nelabai ir rūpi.

— Labai klystumėte taip manydama, — energingai paneigė vyskupas.

Ana nutylėjo. Vyskupas pamaišė kavą. Krenkštelėjo.

— Ar jūs norėtumėte dalyvauti šiame projekte? Šioje vyskupijoje?

— O taip, — atsakė Ana, — žinoma. Šiaip ar taip, pažįstu antrąją suinteresuotą pusę. Jau gyvenimas su žmogumi, turinčiu stiprų pareigos jausmą, reikalauja didelių pastangų, o kaip jaustis ištekėjus už profesijos?

Vyskupas pažvelgė į ją.

— O kaip žmonos pareigos jausmas?

Ana atlaikė jo žvilgsnį.

— Tarnavimo Dievui jausmas — viena. Jis nepriklausomas, jį pasirenki, pasirenki būdą šiai pareigai vykdyti. Tarnavimo vyrui, pasirinkusiam Dievą, jausmas visiškai kas kita. Dievo tarnaitėms daug lengviau negu vyro tarnaitėms.

Kaip gerai, kad žmona išėjusi, su palengvėjimu pamanė vyskupas. Pamatęs Aną, pasijuto truputį nejaukiai ir panoro, kad greta būtų žmona, bet dabar, kai sužinojo, ko atėjusi, jam pasirodė, kad žmona gali nevisiškai palaikyti jo pusę. Neabejojo žmonos parama, tačiau per pastarąsias keletą savaičių pajuto anksčiau nepastebėtą jos kietumą.

— Dvasininko santuoka, — kalbėjo Ana, — tokia pat trapi kaip ir pasauliečio.

Vyskupas palinko į priekį.

— Pasikalbėsiu su taryba.

— Tikrai?

— Ar galite pateikti konkrečių pavyzdžių...

— Taip, — atsakė Ana ir atsistojo. Staiga pasijuto klaikiai nuvargusi.

— Abejoju, ar galėsime jums mokėti už pagalbą. Jūsų pagalba turėtų būti savanoriška.

— Aš kitaip ir nemaniau.

— Mieloji ponia Bauveri, — staiga paklausė vyskupas stodamasis, — kaip jūs verčiatės? Kokia jūsų ateitis?

— Žinoma, mums teks apleisti pastoriją. Tačiau turiu šiokių tokių planų...

Jis įdėmiai pasižiūrėjo į ją.

— Iš tiesų? Jums kas nors padeda? Gal arkidiakonas?

— Aš užversta pagalbos siūlymais, — atsakė Ana, — tačiau, atrodo, nė kiek netrokštųjų priimti.

— Iš tiesų?

Ji pažvelgė į jį.

— O jūs norėtumėt? Būdamas mano vietoje? Ar, jei jau apie tai kalbame, bet kuriuo gyvenimo laikotarpiu? Norėtumėte įsipareigoti ir jaustis dėkingas?

Vyskupas nusišypsojo. Suspaudė jai ranką.

— Negalėčiau to pakęsti, — atsakė.

Visi ką nors siūlė. Lora ir Kitė — parduoti savo butus; seras Frensis Meihju — senąjį arklininko butą virš arklidžių; iš Oksfordo paskambino Eleanora, pranešė, kad pagaliau ryžosi palikti Robertą, ir gana atsainiai pridūrė labai apgailestaujanti dėl Piterio, bet gal jos galėtų sutelkti jėgas ir drauge įsikurti Oksforde? Vos spėjo ji atmesti visus tuos siūlymus, kai į Loksfordą atvažiavo Danielius ir droviai pasiūlė persikelti į jo namus, nes kambariai stovį tušti, o jam reikią draugijos, ir, tiesą sakant, panelė Lemb...

— Ne, — švelniai atsisakė Ana, — ne ne. Bet vis tiek labai tau dėkui.

— Dėl Džonatano?

— Dėl nepriklausomybės.

— Bet aš nesikėsinsiu į tavo nepriklausomybę...

— Danieliau, — tarė Ana ir uždėjo rankas jam ant pečių, — man regis, kad dabar tikiu Dievą labiau negu bet kada, tačiau šią akimirką negaliu pakęsti Bažnyčios.

Kai tik Danielius išėjo, sučirškė telefonas. Atsiliepė Lukas ir nuėjo pranešti Anai, raunančiai ankstyvąsias morkas, kad skambina vyskupijos sekretorius. Ana apstulbo.

— Kas jis?

— Nežinau. Sakė, pavarde Vorbešas. Puiku.

— Ponas Vorbešas? — tarė Ana telefono ragelin.

— Tiesą sakant, kapitonas Vorbešas. Ponia Bauveri, ar negalėtumėte šią savaitę trumpam užsukti į bažnytinių susirinkimų salę?

— Ar dėl mano projekto?

— Ne, — atsakė kapitonas Vorbešas. Jo planuose pagal svarbą dvasininkų žmonos užėmė vieną iš paskutinių vietų. — Ne. Dėl jums daug naudingesnio dalyko. Praktiško.

— Negalite pasakyti telefonu?

— Ne, — nukirto kapitonas Vorbešas.

Po trijų dienų iš kitos smulkmeniškai sutvarkyto rašomojo stalo pusės jis pasiūlė Anai namą. Kotedžą bažnytinėje žemėje, tolimame vyskupijos pakraštyje — su trim miegamaisiais, sodu ir autobusų stotele netoliese. Ana galinti jame gyventi, nemokėdama nuomos, penkerius metus.

Ana paaiškino, kad Flora lanko mokyklą Vudberou, o Lukas veikiausiai studijuos meno pagrindus politechnikume. Kapitonas Vorbešas pareiškė, kad abu tie faktai nelabai reikšmingi.

— Aš taip nemanau, — atsakė Ana.

Kapitonas Vorbešas pasakė, kad namą pasiūlęs Anos geradarys iš Vyskupijos finansų tarybos, o jis, kapitonas Vorbešas, nusprendęs, kad ji tik apsidžiaugsianti.

— Aš manau, — drąsiai išpyškino Ana, — kad tikrasis gerumas matuojamas nauda gavėjui, o ne davėjui.

— Tai jūs atsisakote kotedžo bažnytinėje žemėje?

— Bijau, kad taip. Esu labai dėkinga, tačiau negaliu sugriauti gyvenimo mums visiems, išsikeldama už dvidešimt penkių mylių. Be to...

— Kas dar? — paklausė kapitonas Vorbešas.

— Tarkim, Bažnyčia man daugiau nieko neskolinga. Aš dabar... — ji nutilo. Norėjo pasakyti „laisva“, bet pamanė, kad tai skambėtų karingai, todėl tepasakė: — ...savarankiška.

— Tai kaip gyvensite?

— Dar nežinau.

— Turite pagalvoti apie vaikus.

Ji nepaprastai troško persilenkti per stalą ir trenkti jam antausį. Žvelgė į jo sveiką, švariai nuskustą, santūrų, bejausmį anglišką veidą ir net delnai niežėjo. Norėdama susivaldyti, susikišo rankas į kišenes.

— Man atrodo, — pasipūtė kapitonas Vorbešas, — kad daugiau neturime vienas kitam ko pasakyti.

— Tikrai.

Jis atsistojo ir padavė ranką.

— Tada sudiev.

Ana nusišypsojo.

— Sudiev. Dėkui, kad ištaikėte man laiko. Tikiuosi, — labai nuoširdžiai pridūrė, — jog surasite tam kotedžui malonų, sukalbamą, dėkingą nuomininką.

— Aš irgi, — tarė jis. Bet jai išėjus, prisiminęs varganą kotedžo vonios kambarį pirmame aukšte ir keturis langus vos už kelių pėdų nuo plento, suabejojo. Užniūniavo. Visada kiek susijaudindavo apsipykęs su kuo nors, ypač su gražiomis moterimis.

Ana tarė:

— Reiks padėkoti pulkininkui Ričardsonui. Čia aiškiai jo sumanymas, ir jis bent jau norėjo gero.

Flora prie virtuvės stalo piešė. Ji norėjo gyventi tokiame name kaip jos naujosios draugės Veritės, su oranžerija ir dviviečiu garažu. Nesivargino suvokti, jog pinigų dabar dar mažiau negu anksčiau, suprato tik tiek, kad daugiau nepririšta prie pastorijos. Ji pasakė: