Джоанна Троллоп - Pastoriaus žmona

— O kodėl atėjote pas mane?

— Jūsų reikalavimai ne tokie kaip valstybinės mokyklos, nes šiek tiek jus pažįstu ir mačiau jūsų skelbimą dėl kalbų mokytojo „Vudberou aide“.

— Florai tai gali pakenkti.

— Nieko baisaus, kad teks išmokti su kai kuo taikstytis.

Jos susižvelgė. Sesuo Ignotą prisiminė, kad ponia Bauveri nuslėpė nuo vyro, jog Florai mokslas nemokamas. Ji taip pat prisiminė, kad nors iš pradžių nustebo, bet paskui nusprendė, jog ponia Bauveri, be abejonės, turėjo priežasčių.

— Jūs — pirmas mano bandymas gauti darbą, — tarė Ana. — Nenustebsiu, jei nepriimsite. Tačiau man atrodo, kad norėčiau čia mokytojauti.

Sesuo Ignotą sukryžiavo rankas po gobtuvu.

— Aš maniau, kad galite pas mus ateiti.

— Ar apgalvojote, ką atsakytumėte, jei ateičiau?

— Manau, kad priimčiau. Bent jau bandomajam vieno trimestro laikotarpiui.

— Būčiau labai dėkinga. — Ana palinko į priekį. — Iš kur žinojote, kad ateisiu?

— Čia, Vudberou, gyvena jūsiškis labai ekumeniškų pažiūrų arkidiakonas.

— Ne! — šūktelėjo Ana. — Tik ne Danielius! Negi jūs susimokėte su Danieliumi Bairnu? Negi Bažnyčia niekad manęs nepaleis?

Sesuo Ignotą pašaipiai šyptelėjo.

— Oi, ponia Bauveri, — tarė ji, — jūsų niekada nepaleis anaiptol ne Bažnyčia...

Išėjusi iš mokyklos, Ana pasuko į turgavietę. Buvo turgaus diena, šurmulys, ir Anai nuotaika dar labiau pagerėjo. Sesuo Ignotą pasiūlė jai visą prancūzų ir vokiečių kalbų mokytojos etatą vieno trimestro bandomajam laikotarpiui, per Kalėdas dėl jos vietos turėjo būti galutinai nuspręsta. Ana negalėjo nesuprasti, kad būtent tokiam darbui Piteris būtų pritaręs. Neišvengiamai teko pripažinti, kad būtent tokio darbo nebūtų ėmusis, kol jis buvo gyvas. Žinoma, Flora baisiausiai pasipiktins. Švenčiausiojo Išganytojo mokykloje dirbanti Ana neabejotinai pakirps jai sparnus.

— Itin lakios vaizduotės vaikas, — pasakė sesuo Ignotą.

— Tai reiškia, kad ne visuomet sako gryną teisybę?

Sesuo Ignotą nenusišypsojo.

— Reiškia tik tai, ką pasakiau.

Turguje Anos tikslas buvo pereiti nekilnojamojo turto agentų kontoras, kurios, kad būtų saugiau, spietėsi į krūvą, kaip paprastai daro statybos kooperatyvai ir antikvarinės parduotuvės. Manė, kad jos reikalas visiškai paprastas: norėjo išsinuomoti namą su ne mažiau kaip trimis miegamaisiais. Sodas būtų puiku. Garažas nebūtinas. Pirmieji du agentai, pas kuriuos ji apsilankė, pasakė apskritai nieko nenuomoją, o trečiasis pasiūlė apgailėtinai atrodantį vienaaukštį namelį už gaisrinės. Visi trys aiškino, kad dabar mažai, labai mažai kas nuomoja namus. Jie purtė galvas. Jie bandė sudominti Aną mažais namukais, kuriuos pardavinėjo, nykiais namukais gyvenamųjų namų rajonuose. Ana pasakė neturinti pinigų ir dėl to negalinti duoti avanso. Jie su užuojauta nužvelgė ją, bet neslėpė, kad ne jų reikalas jai pagelbėti.

Ketvirtoji agentūra pasiūlė du namus. Vienas buvo tvirtai suręsta vila Vudberou priemiestyje, verslininko, dabar gyvenančio Artimuosiuose Rytuose, nuosavybė, antrasis — Viktorijos epochos namų bendromis sienomis segmentas. Ana pasakė norinti pamatyti pastarąjį. Agentas bruko vilą.

— Bet aš labiau norėčiau gyventi pačioje tirštynėje. Be to, jis pigesnis...

— Tačiau ne toks prašmatnus. Ir tik trys miegamieji.

— Ar galima jį pamatyti? Galima?

Agentas atsiduso. Žinojo, kad tai tik tuščias laiko gaišimas. Namas jau metai buvo įtrauktas į jo sąrašus. Pašaukė merginą iš kito kambario, kur ši darė ataskaitų kopijas.

— Debe, palydėk ponią Bauveri į Nelsono gatvės šešiasdešimt septintą numerį, gerai?

— Jis jums nepatiks, — gatvėje pasakė Debė Anai.

— Nepatiks? Kodėl?

— Ten visada tamsu. Net šiurpas krečia.

— Jūs manote, kad verslas geriausiai sekasi tada, kai klientai atbaidomi net nepradėję kaip reikiant domėtis?

— Aš tik bandau padėti, — tarė Debė. Gal užduotis ir beprasmiška, bet vis tiek malonesnė negu kopijavimo aparatas. — Jūs — devintas asmuo, kurį ten lydžiu. Štai ir viskas.

Nelsono gatvė buvo per penkias minutes kelio nuo turgaus aikštės. Siaura, be daržų prieš namus, bet baigėsi senos abatijos žemėmis, aštuoniolikto amžiaus parku, vaizdingai supančiu Vudberou viduramžių abatijos griuvėsius. Šešiasdešimt septintas numeris niekuo nesiskyrė nuo kaimyninių; lygiu plytų priekiu, su vienu langu prie lauko durų, dviem virš jų ir dar vienu viršutinio aukšto frontone, po dažyto medžio pakraige, panašia į laikrodį su gegute.

— Siaubingas, tiesa? — tarė Debė.

Ana taip nemanė. Ji ryžtingai paėmė iš Debės raktą ir atrakino lauko duris. Ją pasitiko senų drėgnų laikraščių kvapas. Prieškambaris buvo siauras ir tamsus, jame į viršų kilo statūs laiptai, tačiau už jų Ana išvydo pro užpakalinį langą srūvančią saulės šviesą ir toliau kažką žalia. Ji atsisuko į Debę.

— Gal jūs dešimčiai minučių išeitumėte, kol aš viską apžiūrėsiu?

— Negalima. Neturiu teisės palikti kliento.

— Net kai klientas atsisako apžiūrinėti namą, nes jūs raukotės už nugaros?

Debė išsižiojo.

— Išeikite, — tarė Ana. — Išeikite ir grįžkite po ketvirčio valandos.

— Ponas Rikstonas...

— Su ponu Rikstonu aš susitarsiu.

— Trenkta, — sumurmėjo Debė, bet atbulom išslinko pro duris. Ana jas uždarė.

— Pagaliau, — tarė ji Nelsono gatvės šešiasdešimt septintam numeriui.

Jis laukė. Leido jai atidaryti duris ir langus, užlipti laiptais ir ištyrinėti spintas ir nuleidžiamąsias duris. Leido dirstelėti į vonios kambarį (labai prastą) ir virtuvę (dar prastesnę) ir apžiūrėti gadinančią ūpą internatinę apdailą. Tik kai pažvelgė pro užpakalinį langą ir išvydo visiškai apleistą sodelį, apjuostą senovinių plytų siena, ir jame augančią obelį (obelį su užsimezgusiais obuoliukais), jis pabandė apsiginti.

Atsitraukusi nuo lango — sodą buvo užliejusi šviesa, — Ana pamatė, kad nors sienos išklijuotos siaubingais reljefiniu ornamentu papuoštais tapetais ir išdažytos geltonais ir žaliais kaip citrina dažais, tačiau židiniai tebėra originalūs, išliko tikri karnizai ir aukštos grindjuostės, tačiau svarbiausia — aiški begalinio palankumo nuotaika.

— Nemanau, kad tu tamsus ar šiurpus, — balsiai pasakė Ana. — Kas gali tikėtis gražiai atrodyti, nudažytas blizgančia rausva spalva?

Kimiai suskambo varpelis. Ana nulipo laiptais ir atidarė duris sakydama:

— Ketvirtis valandos dar nepraėjo...

— Kas nepraėjo? — paklausė Džonatanas.

— Džonatanai!

— Sekiau tau iš paskos. Pamačiau turgaus aikštėje. Ketini čia apsigyventi?

Ji įsitraukė jį vidun.

— Galbūt. Man rodos, aš jį pamėgau.

Jis apsidairė.

— Nesu pastabus. Niekad nežinau, kokie namai man patinka. — Jis žvilgtelėjo į ją. — Žinau tik, kokie žmonės.

Ji paėmė jam už rankos.

— Einam, pamatysi. Yra vietos visiems vaikams ir sodas.

— Ar yra kambarys meilužiui?

— Prastesnis negu vaikų.

Jis pabučiavo ją.

— Verta pabandyti...

Ji nusivedė jį į virtuvę ir parodė pro langą.

— Žiūrėk. Obelis. Ir puikios sienos. Aš dėstysiu Švenčiausiojo Išganytojo mokykloje.

Jis įsikniaubė jai į kaklą.

— Nebūk tokia savarankiška. Panorėk manęs nors truputėlį. Pagalvok ir apie mano jausmus.

— Juk tu pasiūlei naudotis proga, — tarė ji.

— Tada dar nebuvau įsimylėjęs iki ausų kaip dabar.