Джоанна Троллоп - Pastoriaus žmona

— Aš tave įžeidžiau? Tikrai tikrai nenorėjau.

— Klausyk, — prabilo Ana, — gal baikime šitą pokalbį? Praeityje buvai mane užgavusi, ir labai skaudžiai, bet aš, galima sakyti, irgi tave įžeidžiau nebūdama tokia, kokia, tavo nuomone, turėjau būti. Dabar viskas baigta. — Ji apžvelgė šventorių. — Čia jau nebe mano parapija, nebe mano vieta. Dabar nebesu Bažnyčios dalis, bent jau nebe ta prasme kaip seniau.

Selija žiūrėjo į ją.

— Tu puikiai tvardaisi...

— Žinau.

— Ar neliūdi atsidūrusi čia? Ar nepyksti matydama ją savo vietoje? O Piteris...

— Ką gi jis?

Selija staiga susinervino.

— Aš neketinau užsiminti...

— Gal liaukimės? — tarė Ana. — Gal daugiau nebekalbam apie tai?

— Tiktai...

— Ką tiktai?

— Labai norėčiau kuo nors padėti. Tikrai norėčiau. Pasiūti tau užuolaidas ar panašiai.

Ana įsmeigė į ją akis. Negi ši taip niekad ir nesupras? Palietė jai ranką.

— Labai dėkui, bet siuvuosi jas pati. Nelabai gražiai, bet nesuku dėl to galvos.

Priėjo Lora ir tarė, kad vyskupas pasakęs jai, jog pastaruoju metu įsijungia televizorių tik jos pamatyti. Ji šelmiškai dirstelėjo į Seliją.

— Yra dėl ko užriesti nosį, ar ne?

Patrikas O’Salivanas pamatė Aną įvažiuojant į Loksfordą. Tarė sau, kad nesidairė jos, kad vis tiek būtų skaitęs būtent tą laikraštį, sėdėdamas būtent toje kėdėje prie būtent to lango. Kad visiškai atsitiktinai pakėlė akis ir pamatė ją, padedančią Lorai išlipti iš automobilio, ir trumpą pantomimą, kurioje dalyvavo vėjas ir Loros skrybėlė. Ištiesė kaklą. Pamanė, kad Ana labai gražiai atrodo. Vilkėjo drabužiais, kurių jis neatpažino. Dabar ji mokytoja, tarė sau. Pabandė nusišypsoti.

Į bažnyčią nenuėjo. Jį nelabai domino naujasis pastorius, dar mažiau — jo ryžtinga, į pailgą pagalvę panaši žmona. Ela, laisvą pusiaudienį kartais ateinanti iš Snedo salės jo aplankyti, sakė, kad parapijose didėja nepasitenkinimas Doro te Farmer. Kaip atsisveikinimo dovaną Patrikas atidavė Elai išnuomotą vieno aukšto namuką Čerč Ende, kuriame ji gyvens per atostogas ir kai mes tarnybą. Rodos, jai patiko Snedo salė. Sakė, kad labai smagu dirbti kitiems žmonėms.

Vietoj jos Patrikas pasamdė sutuoktinius ispanus. Jie ištempė tris savaites, paskui žmona pareiškė, kad soti iki kaklo, ir abudu grįžo į Londoną. Agentūra, kuria naudojosi Patrikas, pakeitė juos tykiais sutuoktiniais škotais. Patrikas spėjo, kad vyras — mandagus, malonus, darbštus — sėdėjęs kalėjime. Tai buvo galima justi iš jo nusižeminimo ir budrios žmonos globos. Žmona gamino valgyti geriau už Elą, tačiau neturėjo humoro jausmo. Patrikas ilgėjosi Elos.

Jis vėl pažvelgė pro langą. Po juo, šabakštyne aplink vartus, tylusis tarnas škotas rovė vijoklius. Visi pasipylė iš bažnyčios, o keletas privilegijuotų asmenų pasuko pastorijos link. Dar viena arbatėlė. Negi anglikonų bažnyčia gyva vien arbata, kava ir kiaušininiu kremu? Iš tolo pamatė Aną. Ją supo nemaža, gan draugingai atrodanti minia; jis atpažino net ponią Dansteibl ir ledi Meihju, kurių pamatyti nelabai tikėjosi. Minia per pievelę pamažu slinko iš šventoriaus prie automobilių. Ana sustojo prie savojo, atrakino dureles Lorai. Tada atsisuko, juokdamasi kažką pasakė Šeilai Vinson, stovinčiai prie pat jos, ir valandėlę Patrikas labai aiškiai išvydo jos veidą, atrodė labai jauna ir be galo panaši į Luką. Patrikas sugniaužė laikraštį. Jis ilgėjosi ne tik Elos. Jis ilgėjosi Luko. Ir Anos.

Nelsono gatvės šešiasdešimt septintas numeris buvo gerokai aptvarkytas. Šarlotė dviem savaitėms atsivežė inžinierių Adamą — tai sukėlė didelę painiavą, kas kur miegos, galų gale Ana ir Flora pasibarusios sutarė miegoti Anos lovoje, — ir jis ramiai, geraširdiškai užtepė didžiumą baisiųjų tapetų pigiais emulsiniais dažais, pirktais turgaus kioskelyje. Paskui jiedu su Šarlote, užsimetę kuprines, iškeliavo į Italiją, o Lukas ir jo draugas Barnabis, Anos nustebimui, pasisiūlė išvalyti sodą. Tai jie padarė su didžiausiu pasigardžiavimu ir be jokio subtilumo, kūrendami kibirkščiuojančius milžiniškus laužus, kuriuos išvydę iškart sulėkė be galo pasipiktinę Anos kaimynai, o sodas po to atrodė kaip mėnulio gamtovaizdis.

— Na, va, — aiškiai didžiuodamasis tarė Lukas. — Dabar viską tikrai pradėsi iš naujo.

Ji matė, kad Lukas labai laimingas. Jis susirado mergaitę — smulkią, kvailą, mielą būtybę milžiniškomis rudomis akimis ir tobulos formos burnyte kaip rožės pumpuras, kurios ji beveik nepražiodavo, — o per atostogas įsidarbino „Praisvele“, surinkdavo vežimėlius (Anai prireikė nemažų valios pastangų neerzinti jo dėl „Praisvelo“). Savo juodai išdažytoje gūžtoje Lukas virš lovos prisegė paveikslų, kuriais žavėjosi, reprodukcijas, Bamabio dovanotą plakatą, reklamuojantį naują politinę Leningrado universiteto grupuotę (rusų kalba, kurios jis nei mokėjo, nei suprato), ir Piterio nuotrauką. Tai buvo oficiali fotografija Vudberou laikraščiui, daryta, kai Piteris tapo Loksfordo pastoriumi. Jis vilkėjo sutana, kamža ir rimtas stovėjo prie Loksfordo bažnyčios pietinio prieangio. Tai buvo ne ta pati nuotrauka, kurią ant tualetinio staliuko pasistatė Ana. Jos nuotrauka buvo daryta gimus Lukui; Piteris stovėjo prie vartų į laukus, laikydamas kūdikį, žiūrėjo į fotoaparatą ir juokėsi. Florai ši nuotrauka nepatiko. Jai nepatiko, kad Piteris laiko mažą Luką, o ne ją.

Labai greit Nelsono gatvės name pradėjo lankytis žmonės. Atėjo Danielius, Izobelė Tompson, viena Švenčiausiojo Išganytojo mokyklos mokytoja. Flora atsivesdavo draugių, Lukas irgi. Mardžorė Ričardson atsivežė savo žaviai atvirą dukterį Džuliją, ji pasiliko vakarienės, o paskui pernakvojo ant sofos. Nieko nepranešęs atvyko Patrikas. Ana atidarė lauko duris manydama, kad Izobelė, o ant šaligatvio stovėjo jis ir žiūrėjo į ją. Jį pamačiusi ji gąstelėjo.

Atvirai pasakė jam:

— Jau ko ko, bet tavęs tikrai nesitikėjau.

Jis nuėjo paskui ją į svetainę. Tarė:

— Toks gali būti tik tavo kambarys.

Jis, toks tvarkingas ir prašmatnus, keistai atrodė tarp Anos daiktelių, kurie šiame mažame kambarėlyje, regis, susibūrė aplink jį beveik nekantraudami. Atkišo suvyniotą butelį:

— Čia tau. Namui pakrikštyti.

Nė neišvyniojusi suprato, kad šampanas.

— Kaip malonu, — tarė ir atsargiai padėjo butelį ant staliuko prie židinio. Ir laukė.

Patrikas atsisėdo ant sofos, kuri Nelsono gatvėje tuoj krisdavo į akis kaip negyvas mamutas.

— Tu čia laiminga? Neankšta?

— Oi, žinoma, ankšta, bet nesvarbu, neturi reikšmės.

— Daug savaičių norėjau tave aplankyti, — tarė Patrikas, — bet įstengiau susitvardyti. Norėčiau, kad atsisėstum.

Ji atsisėdo ant žemos kėdutės kitame kambario gale.

— Ela man prikišo, kad žaidžiau tavimi. Ji beveik prisipažino, kad taip jai tu pasakiusi. O paskui mane apkaltino, kad lioviausi tavimi domėtis tą akimirką, kai žuvo Piteris, tą akimirką, kai tapai laisva. Nenurimsiu, kol nepasakysiu tau, kad ir viena, ir antra netiesa.

— Turiu šiek tiek didžiai vidutiniško vyno, — tarė Ana. — Ar nenorėtum?

— Geriau jau išklausyk mane.

— Aš tik stengiausi ta proga patepti...

— Nesityčiok iš manęs! — sušuko Patrikas.

— Neprivalau tavęs klausytis, — atkirto Ana. — Tuo labiau, jeigu imsi rėkti.

Jis pasilenkė, atsirėmęs alkūnėmis į kelius, ir įsmeigė akis į ją.

— Manau, tai savotiškas kerštas.

— Kerštas?

— Kadaise buvo mano viršus. Dabar tavo. Ir tu tuo mėgaujiesi.