Джоанна Троллоп - Pastoriaus žmona

— Patrikai, — tarė Ana, — juk nieko nesupranti, teisybė?

— Ne toks jau aš...

— Ne, — pertraukė ji ir taip pat pasilenkė, — ne. Tu nesupranti. Kalbi apie kerštą. Mintis apie kerštą man nė į galvą nebuvo atėjusi. Dabar mane domina tik nepriklausomybė.

Jis nusišypsojo.

— Ak, šiuolaikinės moters idėjos.

— Tai neturi nieko bendra su lytimi. Tik su žmogumi. Žinai, ką reiškia būti nepriklausomam? — paklausė Ana. — Tai reiškia, kad esi nepavaldus. Tai reiškia, kad savarankiškai mąstai ir veiki. Tai reiškia, kad tavo vertės supratimas nuo nieko nepriklauso. Ar tau tinka?

— Manyčiau, taip...

— Manyčiau, kad man dabar irgi.

— Bet ar turi pakankamai pinigų?

— Taip, — staiga įtūžo ji. — Taip. Kalnus. Milijonus. Nebeišmanau, kaip išleisti.

Jis atsiduso.

— Jei negaliu tau padėti, o jau aišku, kad negaliu, ar negalėtume kaip kitaip suartėti? — Jis pažvelgė į ją. — Ar nepergulėtum su manimi?

— Mane nuoširdžiai žavi atkaklus tavo įžūlumas... — atsakė ji.

— Bet atsiliepei į mano bučinį.

— Taip.

— Taigi patiko.

— Taip.

— Vadinasi, norėtum dar.

— Ne, nenorėčiau.

— Turi kitą, — tarė Patrikas.

— Teisingai.

— Ana, — Patrikas ištiesė į ją rankas, — kodėl ne mane?

Ji atsistojo. Jis ją nuvargino.

— Nes tu šantažuotojas, — atšovė, — o šantažuotojai man įgriso.

Loksfordo pastorijoje Farmeriai valgė ankstyvą vakarienę. Buvo vakaras po parapijos tarybos susirinkimo Kvindeile. Selija ką tik atsistatydino iš sekretorės pareigų. Filipas Farmeris pasiūlė į jos vietą Dorotę. Dorotė visada puikiai susitvarkydavo su tokiais dalykais.

Jie vakarieniavo virtuvėje. Ji buvo neseniai išdažyta geltona citrinos spalva, ir iš jos vėrėsi vaizdas į užuomazgas vidinio kiemelio, kurį Farmeriai ketino įrengti vietoj Anos daržo. Be abejo, jie augins daržovių, tačiau sodo gale, kur driekiasi tas baisus tyrlaukis. Ten, atokiau nuo smalsių akių, bus tinkama vieta ir rūbams džiovinti.

Tarp jų ant stalo, prie druskinės ir pipirinės, gulėjo arkidiakono laiškas dėl naujo vyskupijos projekto padėti dvasininkų žmonoms, turinčioms sunkumų. Pagalba būtų teikiama iškilus įvairiausioms šeimyninėms problemoms — dėl pinigų stokos, vienatvės, nelaimingos santuokos. Arkidiakonas prašė visus dvasininkus pagalvoti, ar jie nepažįsta žmonių, kuriuos apnikusios tokios bėdos. Be jokios abejonės, tokių žmonių pavardės ir šaltinis, iš kurio apie juos sužinota, bus įslaptinti.

Filipas, siekdamas vandens ąsočio, linksmai pasakė:

— Na, brangioji, tu šiuo atveju netinki.

Dorotė dar kartą perskaitė laišką. Tarė:

— Žinai, man regis, jie gudrūs po laiko. Nusvilo nagus su Ana Bauveri ir dabar stengiasi išvengti, kad nepasikartotų kas panašaus. Nors mane, tiesą sakant, stulbina, kad jam užtenka įžūlumo pačiam rašinėti tokius laiškus.

— Arkidiakonui? Kodėl?

Dorotė sulankstė, suvyniojo indiško lino servetėlę ir perkišo ją pro servetėlių žiedą.

— Žinai mano nuomonę apie paskalas...

— Taip, — atsakė Filipas, jis žinojo. Valgė toliau, lyg jam visai nerūpėtų.

— Žinoma, miestelyje reikia būti labai apdairiam...

— Be abejo.

— Būčiau nepatikėjusi šiuo gandu, jei jo nebūtų parėmę tiek įrodymų.

— Aišku.

Dorotė ant stalo sukryžiavo rankas.

— Sklinda gandai, — tarė ji, — nors aš, žinok, nelabai jais tikiu, — bet sklinda gandai, kad Ana Bauveri užmezgusi romaną su Vudberou arkidiakonu.

— Poliesteras! — suriko ponia Dansteibl.

Ana kiek atitraukė nuo ausies telefono ragelį.

— Šiuolaikinė! — stūgavo ponia Dansteibl. — Štai ką ji man pasakė! „Tokia šiuolaikinė bažnyčia“, — sako ji man! „Mums reikia lengvai prižiūrimų altoriaus užtiesalų“. Lengvai prižiūrimų!

— Dieve mano, — tarė Ana, — labai užjaučiu...

— Tai piktžodžiavimas!

— Galbūt ji tikrai nori sumažinti rūpesčių...

— Tik nepradėk, — nutraukė ponia Dansteibl. — Ką reiškia rūpesčiai, palyginti su tradicijomis, norėčiau žinoti? Baisi moteris.

— Ar nemanai, — šypsojosi Ana, atsišliedama į mažučio savo prieškambario sieną, — kad ji viso labo kitokia?

— Vulgari, — tėškė ponia Dansteibl. — Marijos koplyčioje panoro sausų gėlių. Per kitas Kalėdas susilauksime plastmasinių puansetijų.

— Labai užjaučiu. Tikrai. Bet manau, kad niekuo negaliu padėti.

— Ne. Ne, ne. Žinoma, negali. Tiesiog turėjau išlieti širdį. Supranti?

— Žinoma, suprantu...

— Palikau tau Kalifornijos aguonų sėklų, — pranešė ponia Dansteibl kitokiu tonu.

— Kokia tu maloni...

— O kai padalysiu, duosiu ir gvazdikų.

— Būtų nuostabu.

Valandėlę stojo tyla, paskui ponia Dansteibl purkštelėjo: „Lengvai prižiūrimų, kurgi ne“ — ir nutrenkė ragelį.

Lukas virtuvėje virė makaronus. Šią savaitę ketino tapti skulptoriumi. Praėjusią žaidė fotografija.

— Kas čia buvo? — šūktelėjo jis.

— Ponia Dansteibl.

— O jai ko dabar prireikė?

— Man atrodo, — tarė Ana, — kad tai dar vienas užmaskuotas atsiprašymas.

Lukas prikaistuvyje mediniu šaukštu raitė ilgus blyškius lakštinius.

— Keista, — tarė jis.

Už septyniasdešimties mylių, kukliame universitetiniame bute, Džonatanas rašė Anai. Jis jai dažnai rašydavo ilgus, padrikus, pilnus meilės laiškus, kurie buvo menka, tačiau gyvybiškai būtina paguoda, kai nesimatydavo su ja. Poreikis ją matyti jam kėlė nemažą nerimą, nes tai buvo naujas poreikis, mažinantis pasitikėjimą savimi, prie kurio buvo pripratęs ir nuo kurio buvo priklausomas. Jam kėlė nerimą ir mintis, kad Anai ne tik nereikia jo taip, kaip jam jos, bet kad ji ir išsisukinėja. Dalis jos, ir su tuo jis sunkiai taikstėsi, regis, labai prisirišusi prie Danieliaus. Džonatano nuomone, kažkas nesiderino, kažkas neatitiko. Prisimindamas savo santykius su Ana, matė ją narve, apsuptą žmonių, trokštančių ją arba išvaduoti, arba žūtbūt neišleisti. Ir staiga, dingojosi jam, narvas ištuštėjo, Ana paspruko nuo visų tų žmonių ir nulėkė juos aplenkusi. Dabar atrodė, nelyginant ji slėptųsi, o jie ieškotų pagal pašaipų juoką iš jos slėptuvės. Viskas apsivertė aukštyn kojom — tačiau kaip ji tai padarė?

Pirmą kartą gyvenime Džonatanas daug galvojo apie ateitį. Galvojo, nes ji tapo svarbi. Paaiškėjo, kad jis linkęs kurti planus. Turėjo tvardytis, kad neišpyškintų Anai: „Ar tu po dvejų metų — ar net per kitas Kalėdas... ar galiu...“, — nes neketino erzinti likimo. Jos gyvenimą, regis, nesunkiai buvo galima numatyti, tačiau jis iš esmės taip skyrėsi nuo ankstesniojo, kad atrodė, jog tai visiškai kito žmogaus gyvenimas. Kartą ji pasakė jam, pamačiusi, kaip jis nerimauja: „Vieną dieną man prireiks kito vyro. Manau, kad prireiks. Kai priprasiu prie savęs“. Jam teko tuo pasitenkinti.

Vis dėlto didėjanti jos savitvarda jį trikdė. Tai buvo matyti ir iš jos vaikų, ir iš jos išvaizdos, ir iš jos veiksmų, kurie kartais jam atrodydavo užgaidūs, nes nenuspėjami. Jį baisiai jaudino ir jos asmenybė, ir jos kūnas. Gerai nusiteikęs jausdavo, kad užsiėmęs stebuklingu ieškojimu, blogai — kad paklydęs grėsmingame labirinte. Niekad gyvenime nebuvo taip susidomėjęs, taip įklimpęs, taip įsibaiminęs.

Parašė: „Aš bijau“. Pasižiūrėjo. Jam nepatiko, kaip tai atrodo parašyta, todėl storai užbraukė ir parašė: „Velnias, velnias. Nereikia inkšti. Negražu inkšti“. Padėjo parkerį. Ko pagaliau jam bijoti? Ko bijoti, jei visos jo viltys ir būgštavimai Anos rankose? Iš visų jo pažįstamų, be brolio Danieliaus, ištikimą širdį, prekę, anksčiau Džonatano laikytą beverte, o dabar brangesnę už perlus, turi Ana. Džonatanas šypsodamasis vėl stvėrė parkerį ir pradėjo skubiai rašyti.