Джоанна Троллоп - Pastoriaus žmona

Ji atsisuko ir apkabino jį.

— Aš irgi myliu, juk žinai. Tik meilė nuvedė mane kitu keliu. Piterio mirtis irgi pakreipė mano gyvenimą taip, kaip nė nesapnavau.

Valandėlę jis įdėmiai žiūrėjo į ją. Paskui nusišypsojo ir pasakė:

— Suprantu. Ir tokia tavo elgsena jaudina mane, iš tikrųjų jaudina. Dabar rodyk savo namus.

Aštuonioliktas skyrius

Naujasis Loksfordo pastorius buvo įšventintas tik sulaukęs keturiasdešimt penkerių metų. Prieš tai dirbo draudimo agentu. Vadinosi Filipas Farmeris, turėjo žmoną Dorotę ir du suaugusius sūnus, dirbančius kompiuterių pramonėje. Tai buvo aukštas, tvirtas, akiniuotas malonaus veido vyriškis, ir jis visų penkių parapijų taryboms pasakė dešimt metų su Dorote svajojęs apsigyventi provincijoje; abu jaučiasi didžiai pagerbti, kad juos priėmė.

Dorotė Farmer akivaizdžiai buvo sumani. Vos kelioms savaitėms praėjus po atvykimo, pro nuolat sveikai atidarytus pastorijos langus suplevėsavo jos pačios siūtos naujos užuolaidos, o moterų klubo penktadienio mugė praturtėjo jos pagaminto puikaus indiško uždaro stiklainiais. Parapijos grupė kiek sutriko. Selija Huper, Triša Pardou ir Elina Dodsvel tuoj pat energingai pasuko į pastoriją ir paaiškino, kaip trokšta padėti. Dorotė Farmer įvedė jas į naujai išdažytą, dailiai apstatytą, beveik neatpažįstamą svetainę su vieninteliu paveikslu (ramiu gamtovaizdžiu), kabančiu tiksliai virš židinio vidurio, ir sanpaulijų eilėmis spindinčiuose variniuose induose ant palangės.

— Nagi, — pareiškė Dorotė Farmer, įnešdama padėklą su kava ir naminiais sausainiais, — papasakokite apie save.

Jos stengėsi. Jos pasakojo jai apie skautes, senukus, sekmadieninės mokyklos kalėdinį vaidinimą ir sunkumus ieškant savanorių bažnyčiai valyti. Jos pabandė atsargiai paaiškinti, kaip stengėsi padėti Anai. Jos kalbėjo, kad penkių parapijų pastorius užsivertęs darbu, kad jos žinančios, jog nūdieniai dvasininkai ir jų žmonos patiria didelę įtampą ir kad jos karštai trokšta palengvinti jiems naštą.

Dorotė Farmer klausėsi. Kai ką žymėjosi užrašų knygelėje. Dažnai šypsojosi, linkčiojo ir žvelgė į jas pro švariai nuvalytus akinius. Joms baigus šnekėti, ji valandėlę patylėjo, o paskui paėmė kavinuką ir pripylė joms puodelius kalbėdama:

— Matau, kad gyvenote sunkiai. Aš labai patenkinta, kad mudu su Filipu esame čia. Aišku, būdama kvalifikuota fizioterapeute, aš šiek tiek dirbsiu ligoninėje, kad neprarasčiau įgūdžių, tačiau likusį laiką būsiu čia, parapijoje. — Ji patylėjo ir vėl nusišypsojo. — Tiesą sakant, labai daug laiko.

Jos stebėjo ją. Ji vėl atsisėdo į dailią pilkšvai rudą kėdę.

— Tarp mūsų kalbant, — patikliai tarė Dorotė, — manau, kad apie dvasininkus slegiančią naštą prikurta daugybė nesąmonių. Mano nuomone, viskas priklauso nuo požiūrio. Sakyčiau, kad dauguma dvasininkų žmonų verksnės, ir tiek.

Ana buvo pakviesta į pirmąsias Filipo Farmerio pamaldas. Tuo metu pas ją viešėjo Lora, todėl ji irgi atvažiavo pasidabinusi aukso atspalvio aksominiu apsiaustu, kuriuo vilkėjo per Anos vestuves. Kadangi buvo ką tik pasirašiusi kontraktą dėl naujos airiško porterio reklaminių filmukų serijos, — pirmoji susilaukė pašėlusio pasisekimo, — nusipirko naują skrybėlę. Tai buvo šiaudinis gigantas, aptrauktas auksaspalviu atlasu. Lora dar prisegė dirbtinių gėlių, kviečių varpų ir didžiulę blizgančią žiogo pavidalo sagę. Kai galų gale išsipuošė, Ana pajuto jai begalinį švelnumą.

Pastaruoju metu Ana Loksforde neužsibūdavo, tik dažnai lankydavo Piterio kapą (paminklo dar nebuvo, nes ginčytasi dėl teksto). Pirma, neturėjo laiko, antra, geriau nesimaišyti Dorotei Farmer po kojom. Ji tik vieną kartą iš mandagumo trumpam užsuko į pastoriją ir išėjo pritrenkta. „Nepatikėtum, — pasakė Lukui, — kad tai tas pats namas“. Lukas, kuris su pasitenkinimu išdažė savo palėpės kambarį Nelsono gatvėje juodai, tik išsišiepė. Gyvenimas Loksforde jam kartais atrodydavo tolimas kaip mėnulis.

Loksfordo bažnyčia nebuvo taip prisigrūdusi žmonių, kaip per Piterio laidotuves. Ji atrodė beprotiškai švari, vos ne per daug, pamanė Ana, — ir, kaip paprastai, žavios gėlių kompozicijos aiškiai buvo sukurtos auksinių ledi Meihju ir ponios Dansteibl rankų. Pastoriaus klaupte sėdėjo Dorotė Farmer gelsvai rudu languotu kostiumėliu, o greta jos — du stambūs sūnūs ir viena smulki marti. Jie nuo galvos iki kojų buvo nepriekaištingai tvarkingi ir nusišveitę taip, kad net blizgėjo.

Ana ir Lora atsisėdo užpakaly. Keletas žmonių atsisuko, nutaisė sveikinimo minas ir vien lūpomis kvietė jas prieiti arčiau. Ana papurtė galvą. Ji norėjo, kad čia būtų Kitė, bet Kitė atsisakė važiuoti. Ji atsiuntė Anai savo ametistus ir raštelį, kad jau yra kaip ir mirusi, tai kodėl Anai dabar jų nepasiėmus? Ana nusiuntė juos atgal paaiškinusi, kad: a) nieko nenudžiugintų dovana, kurios siuntėjas taip nusiteikęs; b) ji labai norėtų, kad Kitė gyventų kuo ilgiau. Po to Kitė pasipūtė ir atsisakė važiuoti. „Vargšė Kitikitė, — tarė Lora, — mano, kad nuo toji žavingesnė“.

Mišias aukojo vyskupas. Buvo ir Danielius. Farmeris, regis, buvo labai patenkintas tokia raida ir su pasitikėjimu šypsojosi savo naujosioms avelėms. Buvo joms numatęs įvairių ganytojiškų projektų, kurių apdairiai neatskleidė girdint tokiems kaip seras Frensis Meihju ir Haris Ričardsonas, kol dar nevisiškai pripažintas saviškiu. Ketino pradėti nuo muzikos: gero šiuolaikinio giesmyno, kelių jaunų mamyčių su gitaromis, vienos kitos Tezė choro giesmės. Paskui jis imsis pamaldų ir pakeis B apeigas A apeigomis. Kaip melionu skatinti tikinčiuosius dalyvauti pamaldose — panaudos vieną kitą asmenišką išpažintį (be abejo, net Loksforde turėtų būti koks atgailaujantis alkoholikas, o gal ir narkomanas?) ir pasiūlys nuoširdžiai pasikeisti ramybės linkėjimais. Loksfordą reikia artinti prie Dievo, tai aišku kaip dukart du keturi. Vargšo senelio Loksfordo supratimas, kas yra Bažnyčia, prieštvaninis. Tiesą sakant, nei Filipas, nei Dorotė nebesakė „Bažnyčia“. Jie sakė „Jėzaus sąjūdis“. Paskutinėje jų parapijoje per pamaldas Dorotė panaudodavo grotuvą, čia, be abejonės, ji darys tą patį; tai puikiai pralaužia ledus, nuostabus būdas liudyti Dievą. Filipo Farmerio šypsena vis platėjo. Jis meilingai žvelgė į nieko neįtariančius parapijiečius. Kiek daug bendrų darbų jų laukia.

Po pamaldų šventoriuje prie Anos priėjo Selija Huper. Ji tarė:

— Oi, kaip džiaugiuosi tave matydama. — Ir, Anos nuostabai, pabučiavo ją. — Kaip tau sekasi? — gyvai paklausė. — Ar įsikūrei?

— Taip, — atsikvošėjo Ana. — Taip, įsikūriau. Visi įsikūrėme juokingame mažučiame namelyje, bet jis mums patinka.

— Oi Ana, — pradėjo Selija. Jos akys nenatūraliai sublizgo. — Mes tavęs pasiilgstame...

— Gal kad kitas žmogus...

— Ne. Ne vien. Paklausk Eliną.

Ana pažvelgė į kitą šventoriaus pusę. Dorotė Farmer kažką kalbėjo Danieliui. Iš tolo buvo matyti, kokios žaismingos jos manieros.

— Ji atrodo siaubingai sumani.

— O taip, labai sumani. Man regis, nereikėtų šitaip kalbėti, bet jaučiu, visi mes jaučiame, kad mažiau žmoniškumo. Mes netekome savasties.

— Dar tik pati pradžia, — paguodė Ana, stengdamasi prisiminti kokią nuvalkiotą banalybę.

Selijai ištryško dvi tikrų tikriausios ašaros.

— Mums trūksta Piterio...

— Žinoma.

— Neturėčiau taip sakyti, tuo labiau tau, bet jusdavai, kad Piteris savas, kad tu jam reikalinga...

— Džiaugiuosi.