Джоанна Троллоп - Pastoriaus žmona

Labai greitai jis parodė, kad yra pasiryžęs dievinti Aną. Jai tat visai patiko — ir dėl to, kad nuostabu turėti savo žmogų, žmogų, su kuriuo galima pasišnekėti. Vienas iš Piterio privalumų buvo jo gebėjimas klausytis. Anajam išsipasakojo savo vaikystę, apie namus Vakarų Kensingtone, panašius į didžiulį sujauktą teatro dekoracijų sandėlį, pradvisusį pudra, katėmis, senomis peleninėmis, kur svetainėje ant sofos gulėjo penkių pėdų gipsinė kažkokios šventosios statula, kurią prieš trejus metus juokais atvilko ir padėjo vienas iš motinos meilužių, paskui ji taip ir užsiliko. Tas pats meilužis iš stručio plunksnų padarė palmes ir per visus keturis aukštus pririšo ant kiekvienos baliustros. Tos plunksnos net nulinkusios nuo dulkių, bet irgi niekad nebus nuimtos, aiškino Ana. Piteris tarė:

— Mano mama niekada neturėjo meilužio. Manau, vyrai jai neberūpi. Manau, kad tėvas jai buvo ir liks vienintelis vyras.

— Tačiau tavo tėvas nebuvo žydras, — tarė Ana.

— O tavo? — Piteris lėtai padėjo kavos puodelį.

— Taip, — garsiai, pilna gėdos ir kažkokio keisto išdidumo, atsakė Ana.

Piteris susimąstęs pažiūrėjo į ją.

— Kaip tuomet...

— Oi, jis gali ir su moterimis. Bet vyrai jam labiau patinka. Todėl namai visad pilni vyriškių. Vieni tėvui, kiti motinai. — Staiga ji suvokė savo padėties dramatiškumą. — Nesėdėk čia kaip pelėdos iškamša! — užriko ji ant Piterio. — Sakyk ką nors! Daryk ką nors!

Jis ją apkabino. Ir pabučiavo. Po to nuvilko jos megztinį ir savo švarką, tada likusius drabužius, ir jiedu mylėjosi ant bendrabučio lovos, apklotos namuose austa lovatiese. Ana jam nesakė, jog nėra nekalta, kad jau gulėjusi su dviem vyrais iš Vakarų Kensingtono ir net, kai turėjo septyniolika metų, buvo linkusi manyti, kad vieną iš jų įsimylėjusi. Jai patiko lygi, švari Piterio oda, vaikiškai kvepiantys plaukai ir tai, kaip nusiėmęs akinius, žiūrėjo į ją savo didžiulėmis akimis.

— Aš tavim rūpinsiuos, — prižadėjo Anai Piteris Bauveris. — Ir viską darysime kartu.

Jis susupo ją į lovatiesę ir išvirė kavos.

— O kokia šventoji guli ant sofos jūsų svetainėje? — paklausė jis. Jo klausimas Aną prajuokino, išsklaidė kartėlį ir galutinai nulėmė jo asistavimo sėkmę.

Anos motiną jį pamilo. Elgėsi su juo kaip su išbadėjusiu originalu, švelniai kvaksėdama tupinėdavo apie jį, kaišiodavo visokius gardžius kąsnelius: tai krabo kojytę, tai šokoladinį triufelį, prašydavo pakalbėt apie Dievą ar Dangų, ar nuodėmę, pasikliaudavo juo kaip nuodėmklausiu, bandydavo rengti kaip kardinolą, rodydavo jį savo draugams ir draugėms. Anos nuostabai, jis neprieštaraudavo. Džiaugsmo irgi nerodydavo, bet geraširdiškai viską pakęsdavo, tik paspurdėdavo prašomas persirengti kardinolu. Jis netgi rodydavo tylią drąsą.

— Sakyk, — reikalaudavo Lora Marčent, — nagi, sakyk, dvasiškas tėveli. Sakyk, jog tai kokčiausi namai visame krikščioniškame pasaulyje. Nesėdėk taip ir nespinduliuok į mane savo minčių. Sakyk garsiai!

— Jie tokie koktūs, — ramiai tarė Piteris, — jog aš verčiau čia nevalgysiu, o kartais pagalvę net užkloju marškiniais.

Lora tiesiog susileido. Apkabino jį barškindama karoliais ir apyrankėmis. Tada jis lygiai su tokia pačia ramybe išvalė dalį virtuvės.

— Čia bus Anai ir man, — pasakė.

Anos tėvas, vidutiniškas aktorėlis, Piteriui pasiūlė:

— Tekėk už manęs. Tučtuojau tekėk. Tau tik ir būti žmona.

Piterio dėka Ana pirmą sykį pamilo namus. Visą gyvenimą kankinusios pamėklės virto juokingais žaislais; ilgėliausias vaidybos ir manieringo netradicinio elgesio tunelis baigėsi, jo gale nušvito šviesa, bendro gyvenimo su Piteriu šviesa. Ji neabejojo, kad jo tikėjimas bus užkrečiamas; kaip kartu su kūdikiu kančiose gimsta ir motinos meilė, taip iš santuokos gims ir jos tikėjimas. Busimoji anyta susirūpinusi pažiūrėjo į ją ir paklausė:

— Ar tikrai susidorosi su Dievu? Supranti, jis reikalauja visos darbo dienos.

— O taip, — nieko nesuprasdama atsakė Ana.

— Tau geriau žinoti, — tarė Kitė Bauveri, dėdama į vazą gėles. — Tokia protinga mergaitė, žinai, ko nori. Tačiau, tarp mūsų kalbant, abejoju, ar būčiau atlaikiusi. Turiu galvoje Dievą. Gal tikra palaima... — Ji nebaigė sakyti. — Na, štai. Ėmiau ir nulaužiau leliją.

Lora ją vadino Kitikite. Anos tėvas — ponia Bovari. Ji nutūpė svetainėje šalia gulinčios šventosios.

— Matot, krūtinė kaip lenta, — pasakė Anos tėvas, rodydamas į šventąją ir siūlydamas ikrų skardinėlę nelygiai nupjautais kraštais ir valgomąjį šaukštą. — Vadinasi, bus šventoji Agota. Jai nupjovė krūtis... — Jis atkišo blizgančių ikrų pilną šaukštą. — ...nes atsisakė tenkinti gašlius vieno tokio Kvintiano norus. Valgykit, ponia Bovari, valgykit. — Jis apsilaižė.

— Atleiskite, bet ikrų aš nevalgau, — savo tyliu balseliu atsiprašė Kitė.

Marčentai su džiaugsmu priskyrė Kitę keistų, bet mielų žaisliukų kategorijai, kuriai jau priklausė jos sūnus. Kaip ir Piteris, Kitė neprieštaravo.

— Tavo mama, — sykį tarė ji Anai, — mano, jog labai gudriai padarei, kad mus susiradai.

— Ji visai nenori atrodyti globėjiška, — pasiskubino atsakyti Ana.

— Žinoma, ne! — nustebo Kitė. — Ji tokia gera.

Ana išpūtė akis.

— Ir drąsi, — pridūrė Kitė, išsitraukdama mezginį. Ėmė vynioti rausvus ir smėlinius siūlus. — Drąsi. Pati nesu drąsi, todėl visad pastebiu, jei kas turi šią savybę.

Dvi savaitės prieš sutuoktuves Anos tėvą Fulemo kelyje antrą valandą ryto partrenkė be šviesų važiavęs furgonas. Draugelis dar sugebėjo nutempt jį į Šv. Stepono ligoninę, ten jis po valandos ir mirė. Ana, nesusigaudydama, nei ką jaučia, nei ką norėtų jausti, nuvažiavo pas motiną, tikėdamasi rasti Lorą panašiai pasiklydusią tarp palengvėjimo ir skausmo, žiūrinčią į savo netektį kaip į progą sušvytėti dar vienu tragišku vaidmeniu.

Tačiau Lora liūdėjo, giliai ir tyliai liūdėjo. Sėdėdavo savo sujauktame, nuskurusiame, kitados tokiame prabangiame miegamajame ir valandų valandas žiūrėdavo pro langą. Ana mėgino švelniai pasakyti, kad gyvenimas be senstančio gėjaus bus daug lengvesnis. Bet Lora paprastai atsakė:

— Supranti, aš jį mylėjau.

— Kaipgi... — išsižiojo Ana ir nutilo.

— Jei nebūčiau mylėjusi, būčiau pametusi. Bet aš tikrai mylėjau. Ir jis mane mylėjo. Labiau negu kokį kitą žmogų.

Dėl jo mirties vestuvės buvo labai tylios.

— Vos girdimos, Kitikite, — sušnibždėjo Lora, narsiai užsidėjusi kaip kraujas raudoną skrybėlę ir apsivilkusi violetinį apsiaustą su įspaustais auksiniais herbais. Kitės rūbai buvo blyškiai melsvi. Ana vilkėjo trumpą kreminę suknelę, iš po kurios kyšojo ilgėliausios kojos.

Po ceremonijos Piteris pasakė:

— Verčiau būtume dar nemiegoję kartu. Norėčiau, kad šiandien būtų pirmoji naktis.

— Dėl ko — romantiniais ar religiniais sumetimais? — paklausė Ana, nuoširdžiai norėdama žinoti.

Jis pasižiūrėjo.

— Tau dar reikia klausti?

Vest Kensingtone įvyko savotiškos vestuvių vaišės. Šventoji Agota buvo nukelta nuo sofos ir pastatyta prie lango su nuotakos šydu ant galvos, ten ji ir šiurpino praeivius. Kartu su keliais meilužiais ir išsigandusiu Piterio dėde Rolandu jie sėdėjo prie greitosiomis organizuoto stalo, užtiesto šalikais, valgė žuvų patiekalus, gėrė „Gineso“ alų ir šampaną. Netikėtai, sugildydama širdį, užplūdo didžiulė meilė motinai, vaikystės namams ir pagaliau — mirusiam tėvui. Ji žiūrėjo į Piterį, rimtai atsakinėjantį į vieno meilužio pašaipėles, ir bandė išsiaiškinti, ar tai, ką jaučia jam, yra tokio pat stiprumo jausmas, kurį jautė ir kuriuo pasikliovė jos tėvai. Paskui Kitė ją pabučiavo ir dovanojo pakalnutės formos perlų sagę, priklausiusią jos motinai, po to jiedu sėdo į Piterio „Morisą“ ir išdulkėjo į Velsą medaus mėnesio. Apsistojo viešbutuke netoli Penmeno tvenkinio ir kas dieną vaikščiodavo ir vaikščiodavo po apylinkes. Paskutinę dieną Piteris nupirko Anai šitaip geistą Velso vilnos šaliką, dryžuotą lyg vasaros jūra, o kai jiedu krovėsi daiktus grįžti namo, ji tyčia senutėlėje miegamojo komodoje paliko visus megztinius.