Джоанна Троллоп - Pastoriaus žmona

Lukas Bauveris praganė paskutinį autobusą iš Vudberou į Loksfordą, todėl susistabdė pravažiuojantį automobilį. Taip būdavo beveik kiekvieną vakarą, ir jam pradėjo atrodyti, jog šitoks keliavimo būdas paprastesnis ir daug įdomesnis, juolab kad dėl jo išvaizdos, vadovėlių naštos ir liesumo žmonės mielai sustodavo. Daugiausia vietiniai, dažnai vyrai iš aplinkinių gyvenviečių, dirbantys Vudberou. Tik vieną kartą pereitą rudenį viena kelionė nenusisekė: gražiai apsirengęs vyriškis „Mersedesu“ norėjo jį vežtis tolyn, į Devoną, uždėjęs jam ranką aukštai ant šlaunies, siūlė vakarienę ir nakvynę viešbutyje ir išvis atrodė pavojingas. Lukas, garsėjąs savitvarda, supanikavo. Išgirdo save sucypiant seniai išaugtu ikimutaciniu balseliu: „Atsargiau, mano tėtis — pastorius!“ Automobilis sustojo, vyras jį iškeikė baisiausiais žodžiais, vėliau Lukas gailėjosi neįsiminęs kai kurių frazių, ir štai pamatė, kad drebėdamas stovi patamsyje per mylią nuo Snedo. Turėjo kaustyti pėsčias — pusketvirtos mylios, laimei, tėvų namie nebuvo, išvykę į kažkokią vakarienę, Florą globojo Triša Pardou, padedanti krautuvėje. Triša niekad nieko neklausdavo, tik ramiai informuodavo. Tą vakarą pasakė: „Jei būtum pasukęs Kvindeilo keliu, būtum nepraėjęs, apsemtas nuo Brajerių sodybos iki senojo vandentiekio bokšto, vandens gylis trys pėdos, sprogo trasa“. Lukas tik tarstelėjo „Aaa...“ ir puolė į virtuvę siaubti šaldytuvo.

Šįvakar jį pavežė Maikas Vinsonas, jis dirbo Vudberou elektriku kažkokioje firmoje ir buvo Loksfordo kriketo komandos kapitonas. Jis su žmona taip atnaujino savo namuką šalia miestelio aikštės, kad jo pirminį paprastumą visiškai sunaikino pseudoistorinio „Pasidaryk pats“ lygio stiliaus orgija. Maikas Vinsonas gerbė bažnyčią. Niekad nepraverdavo jos durų, bet manė, jog tai derama sutuoktuvių, krikštynų ir laidotuvių iškilmių vieta, ir visad būdavo pasirengęs apšviesti kalėdini parapijos vaidinimą, blausią prožektoriaus akį nukreipdamas į Mergelę Mariją. Kai parveždavo namo Luką Bauverį, atsainiai tardavo žmonai: „Mielas vaikinukas. Gražios manieros“. Eidavo gulti patenkintas, kad pavežėjo pastoriaus sūnų.

— Aš beviltiškas. Amžinai pavėluoju į autobusą, — pasakė Lukas.

— Greit jau pats važinėsi, — paguodė Maikas. — Nuosavu automobiliu, ir visa kita. Bus kitoniškas gyvenimas.

— Aha, — liūdnai pritarė Lukas. Važiuoti jis moka, bet kursams nėra pinigų, ką jau kalbėt apie nuosavą automobili! Netgi šeimos automobilis kažkokiu būdu skolintas. Vairavimo egzaminų pareiškimo blankas neužpildytas tebesivoliojo ant jo stalo nuo septyniolikto gimtadienio. Ana žadėjo apmokėti kursus — kai jie sužinosią. Ką sužinosią? „Luktelėk, — nusišypsojo ji. — Nebeilgai“.

— Ir ką veiksi gyvenime? — paklausė Maikas. — Pastoriausi kaip tėtis?

Lukas vos neleptelėjo: „Nė už ką!“, bet susilaikė.

— Noriu studijuoti meną.

Maikas bandė tai įsivaizduoti — nepavyko.

— Scenos apipavidalinimą, — bandė padėti jam Lukas. — Teatro scenografiją.

Maikas linktelėjo. Jam trūko žodžių, kad galėtų duoti deramus klausimus. „Mielas vaikinukas, — vėliau pasakys Šeilai, — ir meniškas. Teatru domisi“. Šeila mėgsta teatrą. Kai ją susitiko atostogaudamas Bornmute, ji veržėsi vaidinti mėgėjų teatre. Bet pasirinko jį. Jam visai nepatiko mintis, kad ji galėtų bučiuoti kitus vyrus, nors ir „Šou laive“.

— Tėvas pritaria?

— Aš manau, — atsakė Lukas.

— O mama? — kuo atsainiau paklausė Maikas. Jo nuomone, — grynai asmenine nuomone, apie kurią neprasitardavo nei Šeilai, nei vyrams „Karietos ir arklių“ bare Kvindeile, — Ana Bauveri, na, ne šiaip sau. Ne tik graži pažiūrėti, bet kažkas daugiau, kažkas...

— Ji baisiausiai už.

Maikas suvarė krūvon pakrikusias mintis.

— Seniai jau čia...

— Taip, nuo septynerių metų.

— O kaip, — staiga susidomėjo Maikas, — kaip dvasininkams būna? Ar jie kopia laiptais?

— Kaip suprast?

— Aš kalbu apie paaukštinimą. Kaip tavo tėtis toliau kils?

— Jis yra diakonas, taigi, matyt, gali tapti arkidiakonu.

Maikas pliaukštelėjo per vairą.

— Pamatysi, kada nors bus vyskupas! Kaip sakai?

— Nežinau, — tarstelėjo Lukas. Visa siela buvo taip pasinėręs į svajones palikti Loksfordą, jog net išsigando minties, kad ir tėvas gali turėti tokią svajonę. — Jis ir čia laimingas, — atkakliai tarė Lukas. Norėjo, kad tėvai liktų Loksforde, išvažiuotų tik jis. Norėjo, kad jie būtų ten, kur jis juos galėtų lengvai įsivaizduoti.

Tamsioje gyvatvorėje šmėstelėjo Loksfordo ženklas.

— Gražus miesteliukas, — tarė Maikas Vinsonas. — Tiesiog nuostabus. Aš užaugau Harlesdene. Laimingas, kad gyveni čia nuo mažų dienų.

Jis paslaugiai nuvažiavo iki pat galo aikštės ir išleido Luką prie bažnyčios.

— Dėkui, jūs tikrai labai geras, — vikriai išlipdamas pasakė Lukas.

Įsuko keliukan. Visi pastoriaus namų langai švietė. Tėvo negali būt namie, nes būtų išjungęs pusę šviesų. Dažną vakarą tėvai tartum sekiodavo paskui vienas kitą: motina įjungdavo, tėvas išjungdavo. „Tai juk vienintelė mūsų prabanga“, — sakydavo mama, o tėvas nežiūrėdamas į ją atšaudavo: „Ne, tik žmonių piktinimas“. Kadangi tėvo aiškiai nėra namie, pamanė Lukas, reikia pasistengt suminkštinti motiną dėl vasaros planų.

Ji buvo virtuvėje. Apsivilkusi platėliausią raudoną sijoną, pasisiūtą iš užuolaidų, kažkieno atiduotų labdarai, ir juodą golfą, plaukus susirišusi indišku šalikėliu, kurį Lukas jai dovanojo per Kalėdas. Ji pjaustė svogūnus. Šalia, atrėmusi gaidas į pieno butelį, fleita savo nykius pratimus iš lėto ūbavo Flora.

Ana nustojo pjaustyti ir atsuko Lukui skruostą, šlapią nuo svogūno išspaustų ašarų.

— Vėl praleidai autobusą.

— O Maiko Vinsono — ne.

Lukas gnybtelėjo Florai. Ši sukvykė.

— Kur tėtis?

— Dar negrįžęs, — atsakė Ana.

Lukas padrėbė knygas ant stalo, viršutinės nuslydo kliudydamos butelį, tas apvirto ir Floros gaidas užpylė pienas. Ana nekreipė dėmesio. Susėmė delnais svogūnus ir sumetė į keptuvę. Virtuviniu rankšluosčiu Lukas nerangiai mėgino sušluostyti pieno klaną. Flora stovėjo nejudėdama, nebeišmanydama, ar žviegti, ar juoktis. Jos dilemą pagaliau išsprendė telefonas.

— Pakelk, — liepė Ana. — Aš verkiu nuo svogūno. Pasakyk, tėtis dar negrįžęs. Sakyk, kad skambintų po devynių, kai baigsis posėdis.

— Sakyk, kad daugiau neskambintų, — pasiūlė Lukas.

— Labas, ba, — smagiai atsiliepė Flora. — Ne, diena buvo nepakenčiama. Ne, nieko panašaus! Tikrai ne! Gerai, aš ją pakviesiu. — Ji su pasidygėjimu atkišo ragelį. — Ba sako, kad aš — mažoji tragedijos karalienė.

— Tai ne apsimetinėjimas, — tarė Ana motinai, paėmusi ragelį. — Ji nevaidina.

— Ar jis grįžęs? — sušnypštė Lora Marčent. — Ar Piteris grįžęs?

— Ne.

— Velnias. Lig tol neskambinau, maniau tikrai rasti. Kaip sakai, ar geras ženklas, kad jis taip ilgai negrįžta?

— Tiesiog nežinau.

— Oi, ūšim tokia proga! Galėsi atsiimt Florą iš tos baisios mokyklos ir atiduoti kokioms nors simpatiškoms vienuolėms.

— Šįvakar irgi ūšim, — tarė Ana. — Valgomajame parapijos tarybos posėdis. Sekretorė, dar tvarkiusi ir bažnyčios puošimo gėlėmis eilę, paknopstom atsistatydino, sakė, kad sekmadieninė mokykla neatsiklaususi užėmė kebas lentynas vazų spintoje, kuri stovi zakristijoje, taigi dabar turėsiu rašyti protokolą.