Джоанна Троллоп: Pastoriaus žmona

„Didžiosioms draugėms“ Anos gyvenimas vargšų parapijoje atrodė puikavimasis radikalizmu. Eleanora gavo pirmąjį kontraktą dėstytojauti, jos pirmasis romanas susilaukė literatūrinių sluoksnių pripažinimo. Remsėjai nusipirko pirmąjį namą ir laukė pirmojo kūdikio. Retkarčiais atvažiuodavo į Birmingemą ir nepaprastai, iš rimtųjų domėjosi tokios parapijos kaip šventojo Andriejaus problemomis. Merė Hemond-Hit pasižymėjo stodama sukčiavimo byloje, kurią nušvietė visi laikraščiai, ir į Bauverių gyvenimą žiūrėjo kaip į puikų kai kurių savo teorijų išbandymą praktika. Dar ji tapo agnostike ir nematė prasmės tikėtis, kad Dievui nors kiek rūpi Šventojo Andriejaus parapijos reikalai. Tačiau Bauverius Londone ji statydavo pavyzdžiu, lygiai kaip Remsėjai — Oksforde; nieko šito nenumanydama ir iš paskutiniųjų stengdamasi susitaikyti su audringa savo aplinka, kol „Didžiosios draugės“, regis, kas mėnesį vis labiau klestėjo ir tobulėjo, Ana itin dažnai pasiduodavo pavydo demonui.

Buvo matyti, ir beveik nuo pirmos dienos, kad Šventojo Andriejaus parapija Piteriui — per sprangus kąsnis. Jis visko ėmėsi pernelyg rimtai, krovė sau visas naštas, kiekvieną atsakomybę, nepaliaujamai kūrė vis naujus planus, kaip dirbti su moterimis, terorizuojamomis šeimoje, su nusikaltėliais vaikais, su alkoholikais, narkomanais, prostitutėmis, senukais ir skurdžiais. Ana, pasiryžusi įtikti sąžinei, pasiėmė vaikus ir moteris. Neliko jokios ramybės. Virtuvė ir vienintelis laisvas miegamasis be paliovos būdavo pilni triukšmingų žmonių, skambutis prie durų skambėdavo dieną naktį, o kartą, kai ji atidarė duris, niekad lig tol nematytas vyras tvojo jai galvon buteliu ir liepė duoti ramybę jo žmonai.

Lauko durims jie uždėjo grandinę, pirmojo aukšto langams pritaisė velkes. Į visus susirinkimus Ana vaikščiodavo tik lydima, tačiau sutemus — niekada, nes šiaip jokiam žmogui nepatikėdavo saugoti vaikų. Vieną Gajaus Fokso naktį, kai deginami laužai, vaikų kambario langą ji rado išmuštą, ant grindų gulėjo plyta, po to Piteris langą apkalė vieliniu tinklu kaip vištidėje. Ana taip persigando, kad užsiuto ant Piterio, aprėkė jį, apkaltino, girdi, Dievas jam svarbiau už ją ir vaikus. Jis atsakė: „Aš darau, ką turiu daryti“. Apkvaišusi iš įtūžio ir išgąsčio, Ana paleido į jį žodynu ir pataikė į smilkinį. Jis smarkiai nukraujavo ir paskui savaitę vaikščiojo po parapiją pasipuošęs didžiuliu pleistru — kaip koks klounas. Tačiau jis išvarė visus įkyruolius įnamius, vėliau, susitikę jį gatvėje, kai kurie visaip jį užgauliodavo. Nuolankesniųjų akyse jis matydavo romų susitaikymą su faktu, jog net Viešpats nenori jiems padėti. Piteris liūdnai balsu suabejojo Anai, ar patirtis gali žmogų užgrūdinti. Ana, galutinai ištampytais nervais, atšovė, kad, jos manymu, ir kojas patiesi, kol šitai išsiaiškinsi.

— Atleisk, — tarė jis.

— Neatsiprašyk, — užsidengė delnais veidą Ana. — Nereikia. Aš nebeturiu jėgų tavęs raminti.

Vieną dieną, veždama vaikus į Birmingemo centrą, pro autobuso langą afišoje prie kažkokios įstaigos Ana pamatė išreklamuotą kalbų mokyklą, kurioje ji dėstė gyvendama Oksforde. Kitoje stotelėje išlipo, grįžo atgal, stumdama vaikus suglaudžiamajame vežimėlyje, kuris turėjo bjaurų nikį susiglausti tik tada, kai jame sėdėdavo vaikai. Taip, tai ta pati mokykla, jos filialas. Taip, reikalingas žmogus dėstyti ne visą darbo dieną. Taip, Ana galinti paduoti pareiškimą. Eidama namo, Ana užsuko į Šventojo Andriejaus bažnyčią, atsiprašė Dievą ir padėkojo. Tada nuskubėjo namo — ant laiptelių miegojo kažkoks vyras, ji pasistengė jo neprižadinti — ir atsiprašė Piterį.

— Sunku, ar ne? Niekad nežinojau, kad bus šitaip sunku.

Jie iškilmingai apsikabino, ir Ana pastebėjo, kad jis išdžiūvęs kaip šakalys, likę vieni kaulai.

Ir dabar jis per liesas, galvojo Ana, klūpėdama Loksfordo bažnyčioje. Šventojo Andriejaus parapija vos abiejų nenuvarė į kapus, — įvairiausiais būdais, — tačiau Piteris to negalėjo sakyti. Jis prašėsi išbandomas. Dabar tarsi prašosi atlyginamas. Bandymo neišlaikė, ir atlygis nuplaukė kitam žmogui. Kaip blogai, piktai mąstė Ana, pirštais užspaudusi užmerktas akis, kaip blogai, kad jis niekad nesupranta, ko nesugeba, kad visuomet kelia sau nepasiekiamus tikslus, kad jam niekad nebus leista žengti toliau.

Aplinkui stodamiesi sučežėjo parapijiečiai — ženklas, jog ji pirmutinė turi žengti komunijos: taip, kaip pridera ir kaip įprasta. Piteris į ją nežiūrėjo, ateinančią per navą, stovėjo laukdamas, dviem pirštais laikydamas pirmąjį komunijos paplotėlį. Ji atsiklaupė priešais ir pakėlė prie krūtinės sunertas rankas. Piteris visai neturi linksmumo, pamanė palinkdama prie Švenčiausiojo, nejaučia jokio malonumo gyventi, tik traukiasi atatupstas nuo visko, kas nesusiję su pareiga; pareiga tapo jo įstatais, laikosi jos įsikibęs, antraip paskęstų. Komunijos paplotėlis prilipo prie gomurio. Ji prispaudė jį liežuviu, kaip spaudė per dvidešimt metų šimtus, tūkstančius tų plonytėlaičių skritulėlių su įspaustu kryžiaus ženklu, kuriuos kepdavo vienuolės. Per dažnai priimu komuniją, galvojo Ana, mat noriu laikyti iškėlusi vėliavą, Piterio vėliavą, bet niekad nesusimąstau, ką darau.

— Kristaus kraujas, — tyliai ištarė Piteris, prikišdamas jai taurę. Ji suėmė ją abiem rankom. Mėgo tą taurę, padarytą 1652, daugiau kaip tris šimtus metų tarnaujančią Loksfordo bažnyčiai. Ji gurkštelėjo vyno, saldaus ir stipraus. Piteris sulankstyta servete, Anos išskalbta ir išlyginta kartu su visa patalyne, nušluostė taurės kraštą, kur prisilietė jos lūpos, ir žengė toliau.

Trečias skyrius

Ponia Dansteibl nusprendė nieko nesakyti apie prastai išlygintą pastoriaus kamžą. Taip nutarė pirmadieni po pietų, pamačiusi, kaip Ana vyriškai kasa daržą už namo. Obelys šalimais, ponios Dansteibl nuomone, irgi tinkamai nugenėtos. Ponia Dansteibl stebėjo šią, jos manymu, itin pagirtiną ūkinę veiklą iš už šimto jardų, nuo tako, vedančio pamėgtu pasivaikščiojimo maršrutu, ir apsisprendė pakantumo naudai. Ir netgi taip tvirtai, jog pamojavo savo stora lazda ir šūktelėjo Anai.

Ana atsitiesė, apsižvalgė ir negarsiai savo ruožtu sušuko „labas“. Išdidi ir patenkinta, ponia Dansteibl nužygiavo savo keliu. Ana vėl įknibo kasti paskutinius traškius porus, užsilikusius po žiemos, iš kurių, o varge, vėl bus galima kelis kartus išvirti sriubos. Ji didžiavosi savo sugebėjimais prisiauginti daržovių — nauji įgūdžiai, įgyti Loksforde, bet visas sodas, nors ir teikė pasitenkinimo, buvo tarsi koks tironas, be to, šeima jį laikė išimtinai jos valdomis. Labai labai retai Lukas nupjaudavo veją arba nugrėbdavo lapus, bet su tokia mina, lyg tuo žygiu keliems mėnesiams užsidirbtų atleidimą nuo panašaus vargo. Iš Floros jokios naudos, po minutės ji mesdavo ravėti ir vejoje imdavo iš akmenukų dėlioti savo vardą (puikūs spąstai jautriems šienapjovės dantims) arba klane plukdyti saulučių galvutes, o Piteris niekad nejausdavo tokios šventos pareigos važiuoti į tolimiausią parapijos pakraštį, kaip užsiminus apie sodą. Anai atrodė, kad jis nepastebi nei gamtos, nei žemės, nei augalų, — bet ir mieste mažai ką pastebėdavo.

— Apie ką taip galvoji? — paklausė Izobelė Tompson.

Ji paskambino į duris, bet kad niekas neatidarė, atėjo aplink namą į sodą. Vilkėjo rusvą lietpaltį, ryšėjo gėlėtą skarelę. Antrą kartą ištiesusi nugarą, Ana pamanė, kad Izobelė panašesnė į bibliotekininkę negu į dekanę. Galbūt žmonės taip skeptiškai žiūri į moteris dvasininkes todėl, kad jos dažnai primena bibliotekininkes?