Джоанна Троллоп - Pastoriaus žmona

Flora atsilošė, Anąją apkabino.

— Tu meldeisi?

— Ne, — atsakė Ana.

— O aš — taip. Gal ir tėtis meldėsi. Jei ir tu būtum meldusis, jau aną trimestrą būčiau ėjusi į Išganytojo mokyklą.

— Tau tik taip atrodo.

Flora nesiklausė. Ėmė žaisti Anos karoliais — stikline gintaro imitacija (Oksfemo parduotuvė, Vudberou).

— Gal ir aš turėsiu geriausią draugę, — užsisvajojo Flora.

Lora atvažiavo iš Londono tarpmiestiniu autobusu. Ji taip ir neišmoko vairuoti, o traukinių nemėgo, mat, aiškino ji, juose per žemai sėdi, kad viską gerai matytum. Autobuse pats tas: jautiesi kaip ant labai aukšto arklio ar net dramblio. Modernūs autobusai turi tualetą, patogius krėslus ir mielas konduktoriukes, iš kurių Lora mėgdavo traukti jų gyvenimo istorijas.

— Žinai, mieloji Ana, kad vargšas vaikas troško, tiesiog troško tapti pianiste, bet pabaisa tėvas tikrąja žodžio prasme privertė jį slaugyti, kol pagaliau mirė nuo gėrimo, dabar ji visiškai palūžusi ir nieko daugiau nepajėgia veikti, kaip dalinti plastmasinius bjaurios kavos puodelius pensininkėms, važiuojančioms aplankyti savo ištekėjusių dukterų?

Lora keliaudavo ištaigingai. Su odiniu lagaminu, ant kurio dar buvo išsilaikiusios prieškarinių Rytų viešbučių etiketės, dėže skrybėlei ir didžiuliu kelionmaišiu, kuris, pastatytas ant žemės, visad sukeldavo dulkių debesėlį. Dar veždavosi senutėlį kelioninį pledą („Grynas kašmyras, brangioji, tik pačiupinėk, vilnelė iš meilių ožiukų papilvės“) ir tinklelį, prikištą knygų ir obuolių. Autobusui sustojus Vudberou stotyje, Lora atitraukė langą ir žentui nuleido tinklelį.

— Mielasis... Kaip smagu. Paimk ir šitą, būk geras. Visai kaip Port Saide, o tu — valtininkas, į laivus pristatantis maistą.

Paskui regztę iškeliavo pledas, tada vairuotojas apėjo autobusą ir iš bagažinės išėmė Loros bagažą. Ji išplaukė iš autobuso ir pabučiavo Piterį.

— O, brangusis, verkiau dėl tavęs. Neištversiu.

— Nežinau, ar pats ištversiu, — tarė Piteris, su vaikišku patiklumu glausdamasis prie jos.

— O Ana?

— Kaip jums atrodo? Ką ji gali jausti, jeigu ne visišką neviltį?

— Negi tu kaltas?

— O, — apmaudžiai tarstelėjo Piteris, atsitraukdamas nuo jos ir imdamas bagažą. — O kas kitas galėtų būti?

Lora jau žiojosi sakyti „bažnyčia“, bet susičiaupė. Taktiškumas, kaip ji girdavosi, jai toks pat svetimas kaip ir higiena, — „miesčioniško mąstymo požymis“, — bet čia buvo svarbiau meilė, o ne efektinga panieka taktui. Jei Piterį kurstysi niekinti ir neigti didįjį autoritetą, kuriam paaukojo savo gyvenimą, kur jis tada dėsis, nusiris į bedugnę? Tad Lora tik pasakė:

— Ji kenčia, kad tau nepasisekė.

Nelabai klausęsis, Piteris tarė:

— O, kenčiu, ir dar kaip. — Nemaloniai nusijuokęs patraukė per stoties aikštę į parkingą.

O dangau, galvojo Lora, trependama jam iš paskos, nešina savo regzte ir pledu, o gailestingasis dangau, nejaugi šitaip turi baigtis ištikimam Dievo tarnui? Pralenkdamas kažkoks vyras metė į ją išgąstingą žvilgsnį ir dar sykį pagalvojo, kokia valdžia neprotinga, kad uždarė devyniolikto amžiaus beprotnamius ir pacientus paleido į tokią neramią ir pakrikusią visuomenę.

Kol atėjo laikas gultis, Lora visai nusikamavo. Gulėjo Šarlotės lovoje ir žiūrėjo į lubas, kurias Šarlotė buvo apkarsčiusi šalikais, senomis užuolaidomis ir indiškomis lovatiesėmis (vienas iš tų hamakų buvo šiek tiek nusvertas — kaži, keis ten guli, gal... negyva pelė?) ir mąstė apie šeimą, besiilsinčią pavasario tamsoje. Visi ėjo prie jos po vieną, per visą vakarą, vakarą, vis trikdomą telefono skambučių.

— Man atrodo, — kartą pasakė Ana, — kad per dvidešimt vienerius metus nė sykio neteko ramiai pavalgyti.

Visi aiškino, kaip baisiai jaučiasi ir kaip jaučiasi kalti, kad taip baisiai jaučiasi, nes niekas dėl to nekaltas, o kai nėra ko kaltinti, dar blogiau.

— Žinau, kad mama su tėčiu negali man padėti dėl furgono, — tarė Lukas. — Aš ir pats norėčiau užsidirbti, lengvai galėčiau Kvindeilo garaže, bet neturiu laiko dėl to A lygio, o visi išvažiuoja jau liepos pradžioje.

Lora, širdyje nusprendusi, kad paskambins Kitei ir pasiūlys susidėti po šimtą svarų (šventoji Agota turėtų būti šio to verta, kvaila laikyti ją dėl sentimentų, nors jau tapo beveik drauge, laukiančia Loros pareinant į namus, kurie, tiesą sakant, buvo virtę klaikia padoraus būsto parodija), paglostė Luką ir numykė „mm...“

— Nemanau, kad jums tai rūpėtų.

— Ir dar kaip rūpi! Aš rezgu sąmokslą.

— Matot, — šnekėjo padrąsintas Lukas, — nenoriu liūdinti mamos, bet truputį pabosta vis būti kantriam.

— Palauk! — Lora iškėlė smilių, pamautą didžiuliu žiedu. — Tu tik palauk! Ir pasitikėk!

— Kaip geras šunelis, — išsišiepė Lukas.

Lukui reikėjo dviejų šimtų, o Florai — uniformos. Florai ir į galvą neatėjo, kad už mokymąsi Švč. Išganytojo mokykloję reiks mokėti, jai rodės, kad jos vieta tenai priklauso tik nuo sugebėjimo įsitaisyti tinkamą uniformą, visą uniformą — iki kojinių ir praktikos darbų chalatėlio.

— Viskas turi būti žalia, — aiškino Flora senelei, — su mano vardu va šitoj vietoj... — Ji bakstelėjo į kairę naktinukų pusę. — Išsiuvinėta grandinėle. Mama nemoka siuvinėti grandinėle.

— Nesvarbu, — numojo Lora. — Galima grandinėle, pilnai, eglute, bedant už adatos, ir taip toliau...

— Grandinėle, — garsiai pareiškė Flora. Taip ilgai gyveno susirūpinusi ir nerimaudama, jog nebemokėjo atsipalaiduoti, kai grėsmė dingo. — Grandinėle, grandinėle, — pravirko Flora. — Taip reikia, aš pati mačiau...

Grandinėlė, mąstė Lora, žiūrėdama į svorį palubės hamakėlyje (ar tik nepasislinko?), grandinėlė ir šeši šimtai svarų per trimestrą. Agotą galima parduoti tik vieną kartą, o daugiau nelabai ką rasi.

— Aš nieko prieš daugiau dirbti, — tarė Ana, — tačiau turiu prisipažinti, kad darosi silpna pagalvojus, jei reikės dar tris kartus daugiau versti visokias žakardinių audimo staklių instrukcijas.

— Spjauk į miestelį, — patarė Lora. — Imk mokinius! Mokyk prancūzų kalbos!

Ana sėdėjo ant Loros lovos krašto, susisupusi į vonios rankšluostį, ir atrodė baisiai nelaiminga.

— Jei reikėtų spjauti tik į miestelį, nė nesuabejočiau. Bet spjauti į miestelį, parapiją, — vadinasi, automatiškai paniekinti ir Piterį. Garbės žodis, dabar negabu šito padaryti, jam ir taip sunku.

— Aš pagalvosiu, — užsimerkdama tarė Lora. — Pasuksiu smegenis. Suksiu suksiu, gal ką ir išsuksiu.

— Nesuprask manęs neteisingai, — stodamasi pasakė Ana. — Aš neketinu pasiduoti. Tiesiog įklimpau. Nesugalvoju, ką toliau daryti, išskyrus tuos pačius dalykus. Senus ir gana bergždžius dalykus.

Tas pats ir man, pamanė Lora. Kur dėtis, kai tau šešiasdešimt penkeri ir agentas, norėdamas nuraminti sąžinę, iš užsienio siuntinėja atvirukus, bet niekad nepaskambina, nes kokį man gali pasiūlyti darbą? O argi linksmiau vargšiukei Kitikinei, gyvenančiai nykiame pirmo aukšto bute, nevykusiame Vindzoro rajone, juk jai visas gyvenimo džiaugsmas — pensija ir laidos apie gamtą, rodomos per teliką? Griežk dantimis, pamanė Lora, vartyk akis, raukis plaukus. Ji atsigulė ant šono taip, kad nematytų, jei pelė palubėj sugalvotų pasivaikščioti. Ir tada, kaip buvo įpratusi, ėmė sau deklamuoti „Šeloto damą“, kad greičiau užmigtų. “Dieve gailestingas, pasigailėk jos“, — murmėjo galvodama apie Aną, savo Aną, iš neišvaizdžios mergiūkštės išaugusią į tikrai patrauklią moterį, moterį, tikrai nusipelniusią nors kokios Dievo malonės. Tad kodėl, kodėl, po velnių, Jis nuo jos nusigręžė?