Джоанна Троллоп - Pastoriaus žmona

— Apie Piterį, — atsakė Ana.

Izobelė atsistojo ant sukastos dirvos ir pabučiavo ją.

— Todėl ir atvažiavau.

— Tikrai gražu, bet jei pasakysi nors žodį apie Dievo valią, gausi nuo manęs šakėmis.

— Nori, kad ir aš pakasėčiau, ar padarysi pertrauką ir išvirsi man kavos?

— Atsirado kasėja. Su savo dekanės rankelėm. Ir dailiais bateliais.

— Vaje vaje, kokia pikta. — Izobelė Tompson nusirišo skarelę ir pakedeno savo žilas garbanas.

— Aš įsiutusi. Ir nelaiminga. Piteris nusipelnė šio to geresnio.

— Ar man išeiti?

— O ne, pasilik.

— Vargu ar Piteris taip sielojasi, kaip tu, — tarė Izobelė.

— Kodėl? Dėl to, kad jo toks pašaukimas?

— Būtent.

— Man rodos, tu perdedi pašaukimo svarbą. — Ana įbedė šakes į žemę ir į jas nusibraukė nuo batų purvą.

— Kaip Flora?

— Maždaug taip pat.

— O Lukas?

— Šią vasarą norėtų pakeliauti. Būrelis draugų susidėjo ir ketina pirkti seną furgoną, po to traukti Indijon. Aš jo nekaltinu, bet padėti niekuo negalime. Aš ir pati norėčiau į Indiją.

Jos pasuko namo pusėn. Izobelė paėmė Anai už rankos.

— Nerandu žodžių, kaip man gaila. Tikrai. Bet gal šitai judu su Piteriu labiau suartins?

— Jau nebe.

— Ana, — gailiai tarė Izobelė, — Ana, nereikia taip ant visko širsti...

Ana staigiai atsigręžė.

— Širsti! Aš visai neširstu! Vis ta nelemta bažnyčia kalta, štai kaip, Izobele! Užtrenktos durys, izoliacija, hierarchija, chaosas, susiskaldymas, vienatvė. Man jau bloga. Ir bloga nuo to, ką ji daro Piteriui... — Išsikvėpusi ji nutilo. — Supranti, tai kalėjimas, — ramesniu balsu toliau kalbėjo ji. — Jei pasiseks, dvasine prasme nebūtinai, tačiau socialine — tikras kalėjimas. Aš negaliu būti savimi. Negaliu būti asmenybė, o tik padaras, susijęs su Piteriu, su parapija, su bažnyčia. Man jau keturiasdešimt dveji, ir aš nebesitikiu kada nors dar būti savimi. Parapija mano gyvenime — mūsų gyvenime — tapo kita moterimi. Piterio nekaltinu, jis turi tikėti jos svarbumu, jei nenori jausti, kad gyvenimas nuėjo perniek. Reik manyti, jog kitoms dvasininkų žmonoms, kurių vyrai ne taip nusivylę kaip Piteris, kita moterimi tampa Dievas. Ar supranti, ką noriu pasakyti? Ar klausaisi?

— O taip, — liūdnai atsakė Izobelė.

Jos priėjo užpakalines duris, užgrioztas pintinėmis, batų krapštikliais ir vielinėmis pieno butelių dėžėmis.

— Žinoma, aš netvarkinga, — pastebėjo Ana Izobelės žvilgsnį, — ir negabu kitokia būti. Išprotėčiau, jei šalia visko dar turėčiau būti tvarkinga. Užeik, padarysiu kavos. — Patylėjusi atidarė duris. — Tikriausiai ir išprotėsiu. Man atrodo, tai vienintelė išeitis.

Išėjus Izobelei, — mielajai, kantriajai, išmintingajai Izobelei, kurią ji mylėjo ir kuriai taip dažnai būdavo neteisinga, — Ana prileido vandens į tuščius puodelius ir pastatė į kriauklę. Dvi valandos. Laikas nešioti parapijos laikraštėlį, kol atvažiuos mokyklos autobusas; šis darbas atiteko Piteriui, nes jis nemokėdavo prašyti žmonių daryti tai, ko pats nenori. Taigi Ana pėsčiomis išnešiodavo laikraštėlį dvidešimt septyniems jį prenumeruojantiems Loksfordo namams; Ana įtarė, jog daugiausia tik dėl paskutinio puslapio, kur būdavo naudingos informacijos apie santechnikus, butų remontuotojus ir taksi paslaugas. Taip pat žmonės mėgo — kaip ir kituose bažnytkaimiuose — piktą miestelių konkurenciją, kurią pridengdavo lyg ir nekaltos žinutės apie Snedo Moterų instituto ekskursiją į Vestoną-super-Mare, kai Kvindeilo skyrius galėjo pasigirti tik miestelio džiovintų gėlių aranžuotoja, kurios trapias ir solidžias puokštes, surištas gėlininko juostele, visi būtų pažinę net miegodami. Dar jame buvo mėnesinis parapijos piešimo konkursas (pagrindinė premija — 5 svarai), „Vaikų kampelis“ (šį mėnesį jame reikėjo nuspalvinti triušiukus ir kryžių) ir Piterio skyrelis „Pastoriaus laiškai“, kurių Ana nebeskaitydavo, nes juose negalėjo atpažinti autoriaus. „Ar tai mitas, kad bažnyčia reikalinga tik sekmadienį?“ — parašė jis. Dar kartą persiaudama guminiais, Ana pagalvojo, ar tik tos frazės jis nebus susiradęs knygoje „Kaip pačiam...“.

Laikraščius ji nešėsi plastmasiniame „Praisvelo“ prekybos centro maišelyje. Tas maišelis, guminiai batai ir didžiulis raudonas apsiaustas, dovanotas Loros, patraukė vyro, stovinčio prie lango senuosiuose pastoriaus namuose, dėmesį, — vyro, nusprendusio juos pirkti.

Patrikas O’Salivanas, kurio „Daimleris“ stovėjo prie dailių dvivėrių lauko durų, atsigręžė į dabartinę savininkę ir paklausė:

— Kas čia tokia?

Suzė Smolvud pasižiūrėjo pro žaliuzių apačią. Kaip paprastai, pakabinus į vietą paskutinę žaliuzę, Suzė dėl savo nepasėdos vyro vėl turėjo kraustytis, šį sykį į Oksfordširą. Ji nelabai gailėjosi, kad reikia palikti Loksfordą. Naujieji namai bent jau netoli M40 trasos, taigi arčiau Londono.

— O, pastoriaus žmona, — atsakė ji.

— Tikrai?

Suzė atsigręžė nuo lango.

— Ji visada taip rengiasi. Visi dėl to ją apšneka. Jos motina aktorė.

Patrikas O’Salivanas žvilgsniu nulydėjo tolstančią Aną.

— O pastorius koks?

Suzė nė karto nebuvo kojos įkėlusi į bažnyčią.

— Lyg ir nieko. Gal nuobodokas. — Ji atsiduso. — Norite dar kartą apžiūrėti didįjį miegamąjį?

Ana ėjo mostikuodama maišeliu. Loksforde tokiu laiku tuščia, sodeliuose krapštosi vos vienas kitas žmogus, — ji, kaip visada, susišūkaus su ponu Bidliu, triūsiančiu savo kopūstų lysvėse, pasišnibždės su ponia Edouz, kuriai visas gyvenimas atrodė kaip milžiniškas suokalbis, — bet parduotuvėje ir aikštėje nesimatė nė gyvos dvasios. Ana paprastai pradėdavo nuo ne tokių vaizdingų trobų pietinėje aikštės pusėje. Pro šių namų priekines duris niekas nevaikščiodavo, — kai kurios net buvo užstatytos gėlių vazonais, — ir Anai reikėdavo eiti prie užpakalinių, ieškoti viečiukės laikraščiui užkišti. Šie namai neturėjo nieko sentimentalaus. Jų užpakalines duris nuo darganų gynė iš gofruotos plastmasės plokščių šiaip taip suręsti priebučiai, o soduose augo ne tik kopūstai ir jurginai, bet ir sukiužę motociklai. Tik langai buvo šiuolaikiški, senuosius iš daugelio įrėmintų stiklų pakeitė vientisi lakštai, pro kuriuos Ana matydavo viduje kiurksančius gyventojus, apsikasusius patogiuose svetainių krėsluose ir be nuovokos ryjančius nepaliaujamą televizoriaus vapėjimą. Šitie žmonės, su meile galvojo Ana, žino senąsias miestelio gyvenimo taisykles. Ji įkišdavo jiems laikraščius tarp uždžiūvusių dažų skardinių, prastai išplautų pieno butelių, vazonų rietuvių ir slinkdavo šonan.

Šiaurinė aikštės pusė jau buvo kitas reikalas. Gražesnieji namai stovėjo atsisukę į pietus, nuo aikštės juos skyrė upeliukas, todėl priešais kiekvienus vartelius buvo akmeninis tiltelis. Čia gyveno Vinsonai ir Partingtonai, ir Dodsvelai, visi — provincijos gyvenimo naujakuriai, turintys labai aiškų supratimą, daugiausia pasisemtą iš žurnalų, kaip joje gyventi. Nežinia, kaip jų namai ištvėrė tokius pertvarkymus. Anai tikrai būdavo skaudu kišti laikraštį į dėžutę ant naujų durų tokiais vyriais ir prikalinėtą dekoratyvinių vinių, kad panėšėtų į „Robino Hudo“ dekoraciją, arba ant kitų — fasoninių, su klasikiniu frontonu, įsispraudusiu tarp stiklaplasčio piliastrų. Nuo trečių žvelgė kauko snukelis — žibintas, o ant tiltelio, kad niekas nepavogtų, buvo pricementuotos dvi akmeninės varlės ir lentelė su pavadinimu — Kampelis. Tačiau Elina Dodsvel, gyvenanti Kampelyje, kasmet režisuodavo kalėdinį parapijos vaidinimą, organizuodavo miestelio ligonių lankymą Vudberou ligoninėje, kurį taip karštai rėmė trys ketvirčiai Loksfordo gyventojų.