Джоанна Троллоп - Pastoriaus žmona

Teologijos koledže netoli Oksfordo Aną erzino daugumos kitų studentų žmonų nuolankumas. Piteriui ji pareiškė: „Aš nebūsiu, taip sakant, dvasininko žmona“. Kitoms moterims ji retkarčiais sakydavo: „Aš ištekėjau už žmogaus, ne už profesijos“. Jai pritardavo tik vyresnės, kurių vyrai, prieš pasukdami į teologiją, buvo dirbę inžinieriais, ūkininkais ir valdymo konsultantais. Dažnai jos atrodydavo Anai įsitempusios, lyg žūtbūtinai stengdamosi išsaugot lojalumą antrosioms pusėms. Anai dėl lojalumo kol kas nebuvo jokio vargo. Ji dėstė Oksfordo kalbų kursuose, namo grįždavo turgaus paviljone prisipirkusi kavos ir gėlių, maloniai nepriklausoma. Už tai Piteris ja žavėjosi, jam patiko, kaip ji išsiskiria iš kitų žmonų. Kursuose ji susidraugavo su kita mokytoja — Eleanora Remsėj, ištekėjusia už jauno dėstytojo ir norinčia tapti rašytoja. Savo ruožtu Eleanora supažindino ją su savo drauge, jauna moterimi, tokia Mere Hemond-Hit, ji su Eleanora drauge studijavo Oksforde ir nelabai domėjosi santuoka. Pirmojoje pakopoje studijavo teisę ir dabar ruošėsi advokatauti. Savaitgaliais atvažiuodavo į Oksfordą, visos trys kartu praleisdavo šeštadienius, dažnai vakarienės prisidėdavo ir jų vyrai. Piteris Merę ir Eleanorą vadindavo „didžiosiomis draugėmis“. Anai jos buvo pirmosios rimtos draugės.

Kai Piteris buvo paskirtas vikaru šiauriniame Bristolio priemiestyje, Ana pažymėjo progą pastodama. Eleanora Remsėj pastojo tik po trejų metų. Ana su Piteriu turėjo geltoną namuką su terasa ir sodu, Ana dirbo raštvede netoli esančios ligoninės sveikatos draudimo skyriuje; Remsėjai turėjo tik butą Oksforde ir net mažiau pinigų už Bauverius, nes jie išlaikė Eleanoros našlę motiną, sergančią senatvine silpnaprotyste. Merė Hemond-Hit, dar nespėjusi įgyti advokato kvalifikacijos, nuomojo kambarį Klepheme ir atvažiuodavo aplankyti Bauverių tarpmiestiniu autobusu, kad būtų pigiau. Niekas iš jų neturėjo daug pinigų, tačiau Bauveriai turėjo namą, už kurį nereikėjo mokėti nuomos. Parapija buvo maloni, pastoriaus žmona — Anai be galo gera, visaip ją gindavo nuo išnaudojimo.

— Ji tokia jaunutė, — sakydavo savo vyrui. — Ir baisiai patraukli. Ne visai suprantu, kodėl, bet aišku, jog ne tik dėl išvaizdos. Joje dega kažkokia kibirkštėlė, ir būtų labai gaila, jeigu ją užgesintų pareiga. Jai dar neteko pasidžiaugti laisve.

Tas trumputis Piterio vikaravimas liko geriausia jos laisvės dalis. Gimus Šarlotei, Ana metė darbą. Parapija labai domėjosi Šarlote ir visaip Aną rėmė, bet ji nebegalėjo būti nepriklausoma. Kūdikis ir parapija lyg vanduo, iš lėto semiantis žemumą, ėmė pamažu glemžtis jos gyvenimą — lygiai kaip naujas ir nemalonus rūpestis dėl pinigų. Nebelikus jos uždarbio ir prisidėjus Šarlotei, pinigai tirpte ištirpdavo. Anai buvo dvidešimt treji.

Tai buvo pirmas kartas, kai jai teko įvertinti savo gyvenimą. Ji nesuvokė, per anksti tai daro, ar per vėlai, ir buvo linkusi barti save už egoizmą. Ji parašė ilgą ir atvirą laišką Eleanorai, papasakojo apie savo savijautą, apie neįprastą ir trikdantį vienišumo jausmą, bet Eleanora plušo prie pirmosios pirmo romano redakcijos ir atrašė labai plačiai, bet ne į temą. Savos knygos veikėjai jai buvo įdomesni už Anos gyvenimą. Ana nieko nesuprasdama perskaitė tą laišką, tada paguldė Šarlotę į padėvėtą vežimėlį — dovanotą Jaunų žmonų draugijos — ir išėjo. Tas pasivaikščiojimas buvo ilgas ir svarbus.

Svarbus todėl, kad Anai paaiškėjo du dalykai. Pirmasis buvo toks: nors ją pažino keli sutikti žmonės, sustabdė ir pasilenkę prie vežimėlio pasigėrėdami nutęsė „Ooo...“, nė vienam ji negalėjo pasisakyti, kas jai guli ant širdies. Nė vienam negalėjo patikėti savo minčių — net ir tai jaunutei moteriai, kuri buvo beveik bendraamžė ir turėjo berniuką, vardu Piteris. Visi buvo malonūs ir draugiški, bet ji — vikaro žmona, taigi kažkodėl — visai kitos rūšies žmogus. Jei nors vienai būtų patikėjusi savo slapčiausias svajones, artimai su kuo nors susidraugavusi, parapijoje beregint būtų iškilę problemų, atsiradę nesutarimų, susiskaldymo ir pavydo. Ana galutinai suprato, kad parapijos ribose nėra nė menkiausios galimybės draugystei, — ir niekad nebus. Vėliau, daug vėliau, kai ji susipažino su policininko žmona, moterimi, kurią sumušė vyras, nes jo budėjimo naktimis ji parsivesdavo meilužį, toji žmona jai pasakė: „Ką gi, pati turėtum suprasti. Turėtum žinoti, kokios mes jaučiamės vienišos“.

Antras dalykas, kuris jai paaiškėjo, buvo kitokio pobūdžio, bet irgi reiškė apribojimą. Staiga ji pasijuto išalkusi, juk buvo jauna, šaltą spalio popietę kelis kilometrus nustūmė vežimėlį su Šarlote, taigi užsinorėjo plytelės šokolado. Sustabdžiusi vežimėlį prie spaudos kiosko, jau lenkėsi paimti Šarlotės ir eiti vidun pirkti šokolado, bet ūmiai pagalvojo: negalima. Kišenėje pinigų turėjo pakankamai ir šokoladas nebūtų brangiau kainavęs, tačiau jos pinigai — Piterio pinigai, jų šeimos pinigai, skirti ne šokoladui. Atitraukusi rankas nuo Šarlotės, prisiminė namuose gulintį puskepalį. Pareis ir užvalgys. Reikės priprasti ir apsieiti su tuo, ką turi, užkąsti duonos, ne šokolado ir pasitenkinti savo pačios kompanija.

Jai buvo tik dvidešimt treji, todėl šis supratimas jos nėmaž nenuliūdino. Per sutemas stumdama Šarlotę namo, jautė kažkokį pakilumą, lyg būtų padariusi atradimą. Jai net neatėjo į galvą, — ir dar kelerius metus neateis, — kad Piteris negali patenkinti visų bendravimo poreikių ir kad retkarčiais ji vis tiek įsigeis metaforinio šokolado. Grįžusi namo, atsiliepė į skelbimą parapijos laikraštėlyje, ieškantį auklės (kaip paprasta: kodėl anksčiau jai nedingtelėjo tokia mintis — juk ir taip namuose sėdi su Šarlote, tad kodėl nepriėmus dar kebų vaikų?), ir, paskambinusi pastorienei, pasiūlė savo paslaugas parapijai. Pastoriaus žmona pavedėjai redaguoti ir perrašinėti laikraštėlį.

Vos tik ji įėjo į vėžes, Piteris gavo pirmąją parapiją — viename miestelyje į pietus nuo Bristobo. Pastoriaus namai buvo pusė Viktorijos laikų rūmo, — kažkada priklausė visas, — o parapijiečiai senyvi ir orūs. Po kebų savaičių pasidarė aišku, kad parapiją laiko užspaudę savo kietame kumštyje galingi ir atkaklūs pasauliečiai — ir to kumščio nė neketina atgniaužti. Piteris, nepakęsdamas tokio nuobodaus pirmojo paskyrimo (tais laikais jis save regėjo kaip karštą bažnyčios darbininką), beveik nuo pat atvykimo ėmė nekantrauti. Jis nedavė ramybės vietos dekanui, rašė laiškus artimiausiam arkidiakonui, paskui vyskupui, skundėsi beviltiška padėtimi ir maldavo duoti kitą vietą.

Užsikrėtusi jo nekantrumu, ir Ana pradėjo nesitverti savo kailyje. Miestelyje bemaž nebuvo jokių verslų, dirbo gal tik kelios motinos, taigi niekas neieškojo auklės, nors Ana jau buvo pripratusi prie šio darbo. Taip pat, atrodo, nebuvo ko mokyti, o ramios ir užsispyrusios parapijos gyvenimo organizatorės neketino leisti, kad dvidešimt ketverių metų mergiščia kištųsi į jų reikalus. Visiems nepatiko, kad pastoriaus namuose gyvena tokia jauna pora, ir niekas to neslėpė. Kai, atvažiavusi pasisvečiuoti, Lora įplaukė per Velykas į bažnyčią savos kūrybos skrybėle su dirbtinių alyvų kupeta ir per pamokslą garsiai nusijuokė iš Piterio kažkokio lengvo papokštavimo, mat norėjo jį padrąsinti, vienas iš bažnyčios seniūnų parašė vyskupui.

Boikotuojami ir pjaunami nuobodulio, Ana su Piteriu dar labiau suartėjo. To artumo rezultatas buvo Lukas, gimęs praėjus dviem savaitėms po dvidešimt penktojo Anos gimtadienio ir vos nepakrikštytas Benediktu, nes tuo laiku Piteris su užsidegimu studijavo benediktinų ordino nuostatus. Jiedu smagiai ginčijosi, katras šventasis atrodo patrauklesnė asmenybė: ar šventasis Benediktas — dėl įtakos religiniam gyvenimui, ar šventasis Lukas — dėl savo evangelijos poveikio pasaulietiniam. Galų gale laimėjo Ana. Be to, sakė ji, Benediktas Bauveris skamba pretenzingai, nes aliteruojasi. Tą dieną, kai ji parsivežė Luką iš ligoninės, Piteriui buvo pasiūlyta vargšų parapija kitoje vyskupijoje, Birmingeme; vienintelis dvasininkas, didžiulė atsakomybė. Žinią jie atšventė siauroje kaip skylė savo namų virtuvėje, vaišindamiesi pirktiniu pyragu su mėsa ir buteliu vietinio sidro — nuo abiejų produktų penkių dienų Lukui ėmė raižyti pilvuką.