Джоанна Троллоп - Pastoriaus žmona

— Žiūrėk...

Flora visad buvo gaišlė. Mažutę vedžiotis būdavo nežmoniškas kantrybės išbandymas, nes ji tūpdavo prie kiekvienos balutės, iš lėto šakaliuku maišydavo vandenį, rinkdavo akmenėlius, rūpestingai nušluostydavo nuo jų žemes ir kaip kokias brangenybes kišdavo į kišenaites, jau ir taip plyštančias nuo jų. Jei norėdavai padėti ar paskubinti, imdavo piktai bliauti.

— Jau įsilijo, — priminė Ana.

Reikia pavalgydinti Florą, pakurti svetainėje židinį, išvalyti valgomąjį prieš parapijos tarybos susirinkimą ir pataisyti kokią nors vakarienę. O kur dar vertimas? Ana vertė į anglų kalbą vokiečių ir prancūzų techninę literatūrą, jai mokėdavo nuo puslapių. Nykus, bet naminis, niekam neužkliūvantis darbas. Piteris įsitikino: jo penki bažnytkaimiai nenorės, kad žmona dirbtų.

— Pamatysite, — užjaučiamai įspėjo pulkininkas Ričardsonas iš Kvindeilo dvaro, — kaip visi piktinsis. Ne bet kaip. Ypač tie, kurie nevaikšto į bažnyčią.

Anai Piteris šito nesakė. Kam? Ji būtų tik nusijuokusi. Dėl savo įgimto gyvumo, ypatingo žavesio jai pernelyg dažnai pasirodydavo, jog žmones galima priversti, kad mąstytų taip kaip ji, ir rezultatai būdavo apgailėtini. Bent jau Piteriui būdavo apgailėtini — ir bus tokie, jei Ana bandys perkalbėti pulkininką Ričardsoną pastorienių įsidarbinimo klausimu. Taigi, norėdamas šito išvengti, Piteris tik pasakė kol kas pageidaująs, kad ji ir toliau darbuotųsi patyliukais. Birmingeme ji tris rytus per savaitę turėjo pamokų kalbų mokykloje, mokykloje su lopšeliu, kuriai vadovavo išsilavinusi belgė, tą lopšelį lankė ir Šarlotė su Luku.

— Juk mokytojauti — labai tylus darbas, argi ne? — pasakė ji Piteriui.

— Ne. Pernelyg matomas.

Loksforde jie buvo išgyvenę pusę metų. Ji buvo nėščia, laiminga ir dar neatsigėrėjusi kalvomis. Tada laikraštyje išvydo skelbimą, kad reikia techninės literatūros vertėjų. Išmokti specialų žodyną buvo lengva, lengva ir nuobodu. Kaip keista, kartais pagalvodavo, šitaip išmanyti visą tą inžinerinį trijų kalbų klodą ir vis tiek nesugebėti be instrukcijos pakeisti virdulio kištuko. Norėdama uždirbti plika akimi nors kiek įžiūrimą sumelę, per savaitę turėdavo išversti penkiasdešimt puslapių, — katorga, į kurią ji stengėsi žiūrėti kaip į neišvengiamą dalyką: juk kasdien reikia valytis dantis ir plauti virtuvėje grindis... Jau dešimt metų šitaip, dešimt metų po pustrečio tūkstančio puslapių per metus. Geriausia apie tai negalvoti, nes gali trūkti kantrybė ir tada padarys taip, kaip vieną kartą jau padarė, — paleido į Piterį dubenį su obuoliais. Nepataikė, dubuo sudužo. Baltai mėlynos keramikos, jį Piterio motina Kitė buvo parsivežusi iš pietų Ispanijos, kur su drauge atostogavo. Obuoliai pažiro po visas kertes, susidaužė ir aplipo dulkių pūkeliais. Vieną ji rado tik po kelių mėnesių — po daržovių lentyna, susitraukusį, riešuto didumo, parudavusį ir kvepiantį sidru.

— Kur tėtis? — paklausė Flora, atsargiai dėdama virtuvėje ant stalo parsineštąją samanų kepurę.

— Išvažiavo pas vyskupą.

— Oho, — tarstelėjo Flora. Ji paspaudė samanas ir žiūrėjo, kaip iš jų bėga purvinas vanduo. — O ko?

— Net ir nežinau, — raikydama duoną, pamelavo Ana.

Vyskupas sykį lankėsi Vudberou pradžios mokykloje. Flora klasėje neprotingai pasigyrė žinanti, kad jis bus violetine sutana, didžiuliu kryžių ant krūtinės ir stambia kaip vabalas žiedo akimi. Tačiau atvažiavo apsivilkęs tamsiu kostiumu ir juodais marškiniais kunigiška apykakle; rankas jis laikė susinėręs, tad niekas taip ir neįžiūrėjo, ar mūvi žiedą, ir dar tokį kaip vabalas. Flora tą dieną buvo pažeminta ir nuo to karto vyskupui jaučia antipatiją.

— Ar nori sumuštinių su sūriu?

— Iš tikrųjų norėčiau, — nieko nesitikėdama pasakė Flora, — su šokoladiniu kremu.

Pažinusi žaidimą, Ana laukė.

— Arba su vyšnių džemu. Arba su šveicarišku džemu.

Tyla.

— Arba su rūkyta lašiša, — sugalvojo Flora, niekad tokio daikto neragavusi.

— Arba su sūriu.

— Puiku, — nusileido Flora. — Su sūriu.

— Prašom su sūriu. Nesuprantu, kodėl darau tą sumuštinį? Kodėl pati negali?

Flora atkišo rankas ir apatinę lūpą.

— Neturiu supratimo.

— Flora, — paklausė Ana, — ar užduota namų darbų?

Flora užsikišo ausis ir ėmė šokinėti po virtuvę.

— Nutilk, nutilk, nutilk...

Ana vėl laukė. Su neviltim ir gailesčiu žiūrėjo į Florą. Šarlotei ir Lukui mokykloje ėjosi kuo puikiausiai, jie turėjo draugų ir be mažiausio vargo spėjo su visomis paauglių madomis ir pomėgių šuorais. Šarlotė įstojo į universitetą, Lukas mokėsi šeštoje privačios mokyklos klasėje. Flora kitokia. Už abudu protingesnė, tačiau prastesnės atminties, jautresnė. Kartais sakydavo apie mokyklą: „Aš nemoku šnekėtis su žmonėmis“, ir tai buvo tiesa. Kažkoks nelemtas Floros užsispyrimas neleisdavo jai suprasti, ką negerai sako. Šitas padūkęs šokinėjimas, nuo kurio jos stori, tiesūs ir tamsūs plaukai — Anos plaukai — kilnojosi lyg šuns ausys, tebuvo nevilties išraiška, rodanti, ką ji jaučia, kai užsimenama apie mokyklą, apie pasaulį, kuriame ji pasmerkta jaustis keistuole.

Ana padėjo sumuštinį į lėkštę, lėkštę pastatė ant stalo, šalia samanų.

— Aš pamiršau fleitą, — staiga sustojusi pranešė Flora.

— Argi taip svarbu?

— Svarbu! — pakėlė balsą Flora. — Rytoj pamoka, turiu ruoštis...

Suskambo telefonas.

— Labai gaila, — pasakė Ana į ragelį, — bet pono Bauverio šiuo metu nėra. Šeštą turi grįžti. Gal galėtumėt... O, suprantu. Tikrai žadėjo užeiti? Gerai, aš jam pasakysiu. Ponia Sims, Nju Endo septyni.

Ji padėjo ragelį.

— Tėtis, matyt, pamiršo aplankyti poną Simsą Vudberou ligoninėje.

Vėl sučirškė telefonas.

— Ne, ponas Bauveris dar negrįžęs, — paaiškino Ana.

— Fleita, mano fleiiita... — zyzė Flora.

— Sutuoktuvės gegužę? Bijau, kad jis pasiėmęs darbo kalendorių. Ar galite vėliau paskambinti? Prieš pusę aštuonių, paskui jam posėdis. Ne, — tarė Ana, — jam nesvarbu, kad nevaikštote į bažnyčią.

— Ir dar kaip svarbu, — suburbėjo padėjusi ragelį. — Bet nieko negalės padaryti.

— Mano fleita...

— Flora, — Ana nubraukė jai nuo kaktos plaukus, — aš tau niekuo negaliu padėti. Automobilį turi tėtis. O dabar man reikia dirbti.

Flora nusigręžė ir kniubo ant stalo, vos nepataikydama į lėkštę su sviestainiu.

— Pasaulio galas. Nepakenčiama.

Ji paspyrė vieną iš savo maišelių. Lėtai lėtai išsiskyrė šonas ir ant grindų gražiausiai išslydo fleita.

Ana padirbėjo miegamajame, prie nedidelio rytietiško stalelio, dovanoto motinos: ji buvo senosios mokyklos aktorė, mėgstanti plačius mostus. Stalelis bambukinis, skaisčiai raudonai nulakuotas, viršus išdažytas paauksuotais bijūnais. Jis kažkokiu būdu išlaikė krūvą knygų ir rašomąją mašinėlę, kurią atidavė viena parapijietė, dirbanti kažkokiame sostinės laikraštyje, dievagodamasi, kad tas daiktas jai absoliučiai nebereikalingas. „Iškišit per labdaros mugę“, — pasakė ji Anai stengdamasi, kad šiai būtų lengviau paimti.

— Aš esu išdidi, — tarė Ana, — bet neveidmainiauju. Tikrai be galo jums dėkui.

Mašinėlė buvo elektrinė. Iš jos lįsdavo lygiai, dailiai prirašyti lapai, jos leidėjams daug labiau patinkantys už anksčiau turėtos senutės portatyvinės triūsą. Ji atsisėdo ir pasižiūrėjo į rytą išspausdintą pusę puslapio. Ėmė galvot apie Piterį. Jau išėjo iš vyskupo namų, skuba per gatvę prie automobilio, jau žino, kas jųdviejų laukia. Pažvelgė pro langą, pamatė rudą arimą, toliau gluosnių juostą, nutįsusią paupiu, ir žalias kalvas, jau nusėtas avių taškeliais. Po mėnesio, pamanė, jau po mėnesio galbūt žiūrėsiu į kitonišką peizažą. Dar daugiau — galbūt niekada nebereikės matyti vokiško teksto, nebent paskaityti valgiaraštį kokiame nors restorane prie Reino, kur abu galėtų nuvažiuoti tikrų atostogų, kaip kiti žmonės daro, užuot nuomoję priplėkusias trobas ir fanerinius vasarnamius iš žmonių, kuriems paskui dar turi jaustis beprotiškai dėkingas. Ji pakėlė akis į lubas, kur blausavo ratilas, primenantis, kad maždaug prieš penkiolika mėnesių sprogo vamzdis. Viršum tų lubų, viršum stogo gyvena Dievas, visagalis, visur esantis Dievas. „Pabandytum pragyventi iš devynių tūkstančių per metus“, — mintyse tarė Jam ir atsidususi palinko prie mašinėlės. Suskambo telefonas.