Джоанна Троллоп - Pastoriaus žmona

— Esi snobė, — tarė sau Ana, sprausdama laikraštėlį į siauras geležimi kaustytas Kampelio žiotis. — Dievas nėra snobas. Elina Dodsvel jam patinka todėl, kad ji savo gerus darbus dirba noriai. Ne apie kiekvieną, mergužėle, gali šitai pasakyti.

Atsivėrė Kampelio durys.

— Kaip gerai, kad jus pagavau, — pasakė Elina Dodsvel. Ji buvo sportiniu kostiumu ir šypsojosi labai užjaučiamai. — Girdėjau. Ką tik išgirdau. Man labai gaila jūsų abiejų, bet, kita vertus, net ant širdies lengviau. Nenorime jūsų prarasti.

Ana išpūtė akis.

— Kolinas anądien girdėjo Vudberou. Sako, bare. „Karietos ir arklių“.

Ana bejėgiškai atsirėmė į lakuotą durų staktą.

— Jokių asmeninių reikalų, ar ne? Miestelyje nespėsi ir nusičiaudėt...

— Užeikit, — pakvietė Elina. — Užeikit kavos išgert.

— Negaliu. Iki autobuso turiu dar apeiti aštuoniolika namų. Tačiau dėkui.

— Ar Piteris labai nusiminęs? — patikliai paklausė Elina.

— O ne, — atsakė Ana. — Man atrodo, net patenkintas. Matot, buvo siūlyta, bet jam čia labiau patinka. — Ji atsitiesė. — Būtų buvę baisiai sunku išsikelti.

— Taip, — linktelėjo Elina. — Taip, tikriausiai. Taip ir pasakysiu Kolinui. — Ji jau ėmė užverti duris. — Jis apsidžiaugs. Mes taip nervinomės, kad Piteris jaudinsis.

Durys užsidarė, ir Elina tik tada įsitraukė vidun laikraštį, pašto dėžutės dangtelis skardžiai kaukštelėjo. Ana padarė grimasą ir nuėjo. Tegu juos galas. Niekaip neapsiginsi, niekur nepasislėpsi. Perėjusi tarp varlių tiltelį, pasuko į tolimiausią aikštės galą, nuo kur gatvelė ėjo į savivaldybės žemę. Jai lipant į kalną, pro šalį sutūtuodamas pralėkė „Daimleris“. Ji sustojo ir pasižiūrėjo.

— Naujasis gyventojas! — iš savo bulvių sušuko per aikštę ponas Bidlis. — Nusipirko senąją pastoriją.

Ana pamojo jam. Vargšelė Suzė Smolvud, visad sakydavo sau, vargšelė Suzė su savo nepatenkintu veideliu, sportiniu automobiliu ir „Rolekso“ laikrodėliu; tačiau dabar — Suzei galima pavydėti, Suzė gali išvažiuoti iš Loksfordo ir išvažiuos, nors ir paniurnėdama, ir pradės viską iš naujo.

— Jis jai davė keturis šimtus tūkstančių! — šaukė ponas Bidlis. — Tikras beprotis!

Ana pasuko tolyn nuo aikštės ir ėmė kopti kalnan, municipalinių namų linkui, kurių soduose begalines skalbinių virves saugojo geltonakiai vokiški aviganiai. Kišdama laikraštį į pirmą dėžutę, nenorom pagalvojo, kad pasaulis, kuriame „Daimlerio“ vairuotojai už namą provincijoje gali suploti keturis šimtus tūkstančių svarų, o ji negali sukrapštyti poros šimtų, kuklios Luko dalies perkant seną furgoną, tikrai nėra tobulas.

Autobusas vėlavo, taigi Ana spėjo. Kažkas pasakė:

— O, šiandien kaip tik atėjot, ponia Bi?

— Jau laimėjimas, ar ne? — tarė ji ir narsiai nusišypsojo. Municipalinių namų kvartale jos ją stebėjo, žinojo, kuo ji užsiima. Žmonės čia neblogi, nepiktavaliai, bet jiems ir į galvą neateis padėti. Parapijos laikraščiai — bažnyčios reikalas, o Ana — pastoriaus žmona.

Sustojus autobusui, kaip paprastai, išgriuvo devyni vaikai, po to pauzė. Per ilga pauzė. Ana priėjo arčiau ir pamatė, kad vairuotojas, atsigręžęs į saloną, žiūri ir laukia. Po kelių sekundžių lėtai kaip sraigė išlindo Flora — trinksėdama į laiptus savo maišeliais ir nukabinusi nosį.

— Flora, mieloji...

Flora kilstelėjo galvą. Veidas buvo išpurtęs nuo verkimo.

— Ak Flora, — ištiesė rankas Ana.

Flora sustojo priešais ją ir pavargusi atsišliejo, tebelaikydama maišelius. Miestelio mamos ir vaikai žiūrėjo nesmagiai tylėdami. Flora kažką pasakė. Ana neišgirdo.

— Ką? — pasilenkė ji.

— Daugiau nebegaliu, — sušnibždėjo Flora.

Apkabinusi ją, Ana pakėlė akis į žiūrovus. Visi sujudo ir ėmė skirstytis. Mena moteris nueidama garsiai pasakė:

— Gaila vargšo vaiko. Važiuokit pas direktorę, ponia Bi. Va, ką jums reikia daryti.

— Man susirinkimas, — tarė Piteris. Jis stovėjo virtuvėje, jau beveik apsivilkęs savo nutrintu lietpalčiu.

— Grįši vėlai?

— Apie devintą...

— Važiuodamas į susirinkimą, — kraudama po vakarienės lėkštes, paklausė Ana, — ar pagalvosi apie Florą?

Piteris užsitraukė antrą rankovę, susisagstė visas sagas, ėmė juostis diržą.

— Klausyk, na, paklausyk... — nebeteko kantrybės Ana. — Ko?

— Ar būtina taip... taip skrupulingai apsirengti? Nejau turi atrodyti visiškas kaimietis?

— Aš ir esu kaimietis.

— Flora. Pagalvok apie Florą.

— Aš ir galvoju. Tu pati...

— Žinau. Žinau, nepyk. Man baisiai neramu dėl Floros. Piteris susegė diržo sagtį.

— Ką mums siūlai daryti?

— Atsiimti ją iš Vudberou pradinės ir leisti į Švenčiausiojo Išganytojo mokyklą.

— Betgi katalikiška!

— Dievas tas pats.

— Ne, — atšovė Piteris.

— Patyčios geriau?

— Kodėl į Išganytojo?

— Todėl, kad tai pigiausia privati Vudberou mokykla.

— Kokio pigumo? — paklausė Piteris.

— Šeši šimtai svarų už trimestrą.

— Šeši šimtai! — šūktelėjo jis.

— Taip. Malonios vienuolės. Mažos klasės.

Piteris pasigriebė juodą aplanką, kurį visad imdavo į susirinkimus.

— Gal išprotėjai? Kur mes gausim tris kartus po šešis šimtus?

— Pasiskolink, — metė Ana, nebetekusi kantrybės, nepaisydama, kad jos žodis bus kaip raudonas skuduras buliui.

Piteris tik aiktelėjo. Sužaibavo į ją akimis, bandydamas tvardytis, ir, trinktelėjęs virtuvės durimis, išėjo į garažą. Vėl telefonas.

— Ana?

— Taip...

— Ana, čia Selija Huper. Paskambinau tik norėdama priminti Piteriui...

— Išvažiavo. Ką tik.

— Oi, gerai. Puiku. Aš tik norėjau pasitikrinti. Supranti?

Selija Huper, dekanų sinodo sekretorė, buvo iš tų, kurias Ana priskyrė Piterio grupuotei.

— Ačiū, Selija.

— Nėr už ką. Lekiu. Iki.

Jei neturime pinigų, galvojo Ana, padėdama ragelį, ir negalime pasiskolinti, turime uždirbti. Įsivaizdavo, kad dar daugiau valandų sėdi prie raudonojo lakuoto stalelio. Ką gi, jei reikės, nieko nepadarysi. Lyg ir norėjo paskambinti Lorai ir Kitei, — abi nešykštėjo užuojautos, bet abiejų kišenėse švilpavo vėjai (keista, kad konservatyvus Piterio tėvas savo našlę paliko lygiai tokią pat vargšę, kaip Anos netradicinis tėtis — Lorą), — ir nutarė, kad būtų negražu. Ką jos gali padaryti — tik kentės dėl savo bejėgiškumo.

Ji užlipo viršun. Atsigulusi savo miegamajame ant grindų, Flora darė namų darbus. Per sieną skardėjo Luko rokas, jam būtinas fonas ruošiant pamokas.

— Flora, — tarė Ana.

Flora pasivertė ant šono ir pasižiūrėjo į motiną. Atrodė išvargusi. Ana prisėdo ant lovos krašto.

— Klausyk, man rodos, gana tau vargti.

Flora laukė.

— Nežinau, kaip įstengsime, bet ką nors darysime. Nebeilgai būsi Vudberou pradinėje. Prižadu.

— Eisiu į Švenčiausiojo Išganytojo? — paklausė Flora. Vudberou ji buvo mačiusi vienuoles. Jai jos pasirodė kaip pilki kirai, paslaptingi ir jaukūs.

— O ar norėtum?

Flora pagalvojo. Tos mokyklos mergaitės nešiojo tamsiai žalius sijonukus ir megztinius, ne savo rūbus.

— Ar turėsite iš ko nupirkti man uniformą?

— Aš manau. Aišku, padėvėtą, bet mes prie to pripratę.

Staiga nušvitusi, Flora oriai pareiškė:

— Bet mūsų dantų šepetėliai visada nauji. — Atsistojusi atsisėdo Anai ant kelių. — Ar greitai?

— Man reikia kai ką paskaičiuoti. Ir pašnekėti su seserimi Ignotą. Teks dar trupučiuką pakentėti.