Джоанна Троллоп - Pastoriaus žmona

Lukas susiraukė. Negalėjo paaiškinti, kad garažas — vyriškas užsiėmimas, o parduotuvė — bobiškas, nes ji vėl šaipytųsi. Nepajėgė įsivaizduoti, ko ji nori, kodėl pasirinko tokią išeitį, kodėl atrodo tokia linksma.

— Daugiau nelabai ką moku daryti, — švelniai, kaip ir Piteriui, kalbėjo ji. („Tyčia taip padarei, ar ne? — pasakė Piteris. — Norėjai man nosį nušluostyti“.) — Juk neamžinai.

— Kodėl negali dirbti ten, kur žmonės nemato?

— Aa, suprantu. Manai kaip tėtis, ar ne?

— O ką jis mano?

— Kad aš noriu pasirodyti. Jog tai kažkoks padūkimas, darkymasis. Kodėl negaliu įsidarbinti raštininke savivaldybėje, kur niekas nematytų, taip? Ką gi, man labiau patinka krautuvėje, tarp žmonių.

— Bet...

— Lukai, — tarė Ana, palinkdama į priekį ir žiūrėdama jam į veidą, — Lukai, aš noriu būti normali.

Jis greitai nuleido akis.

— Aha.

— Nereikia iš to daryti tragedijos. Tai tik praktiškas būdas, kaip išgelbėti Florą ir išsiųsti tave į Indiją ar dar kur. Tu su tėčiu, atrodo, norite laisvės, bet man jos nė neketinate suteikti.

Po velnių, pamanė Lukas, tuoj apsižliumbsiu.

— Jei tavo draugų mamos mane niekins už tai, kad dirbu prekybos centre, jų reikės tik gailėti. Tačiau taip nebus. Jos supras. Moterys supranta, — karštai užbaigė ji.

Lukas pasitrynė akis ir nosį.

— Turėtum suprasti, — švelniau tarė Ana, — jau laikas būtų suprasti, kad daiktai, kurių nori, nekrenta nuo medžių. Šarlotė gauna pačią mažiausią sumą, kokia įmanoma, tavo visi rūbai tik iš labdaros Pakistanui, tėtis kremtasi, kad negali iš kur nors stebuklingai gauti pinigų sumokėti už Floros mokslą. Juk tai kova, ar ne? Tu gi žinai.

Lukas linktelėjo. Jis viską supranta, bet neaiškiai jaučia, kad nuo to, ką Ana ruošiasi daryti, vis tiek nukentės jo orumas. Pagalvojo, kad neverta pradėti iš naujo, todėl atsistojo.

— Ką gi, Flora atrodo labai laiminga...

— Jau laiminga, nes išmoko siuvinėti grandinėle, — nusišypsojo Ana.

— Man Vudberou pradinė patiko.

— Tu visiškai kitoks negu Flora, — pasakė ji. Ir pridūrė: — Ir negu aš.

— Mama, nepyksti? — staiga paklausė Lukas, atsigręžęs tarpduryje.

Ana papurtė galvą. Lukui, atrodo’, palengvėjo.

— Tada einu viršun. — Ir išėjo.

Pirmąjį darbo rytą Ana sėdo į autobusą kartu su Luku ir Flora. Flora prilipo prie jos kaip vantos lapas. Autobusui lėtai išsukant iš Loksfordo, Ana pamatė, kad senosios pastorijos keliuke stovi du didžiuliai furgonai. Ana pasižadėjo vakare užsukti tenai ir palinkėti geros kloties — Piteriui tai patiktų. Vargšas Piteris, aną naktį lovoje sugniužo ir ėmė verkti, verkti, kad ją apvylęs, apvylęs ją ir... bet iki galo nepasakė, pristigo jėgų.

— Tu nekaltas, — tarė ji, nelabai suprasdama, ką turi galvoje.

— Kaltas, kaltas. Ką bandžiau, vis nesiseka.

— Man taip neatrodo, — pasakė Ana. — Man tik atrodo, kad susvyravo gairės. Dieviškosios gairės.

Buvo antra valanda ryto. Ji nulipo į apačią išvirti arbatos.

— Tu jautiesi vienišas? — paklausė ji Piterį, paduodama jam puodelį.

Ilgokai patylėjęs, nenoriai ir dvejodamas atsakė:

— Aš turiu tave. — Ji laukė, kad jis paklaustų, ar ji nesijaučia vieniša, bet jis neklausė, klusniai kaip vaikas gėrė savo arbatą su karštu pienu.

— Ar norėtum, — žengė Ana ant paties ploniausio ledo, — ar norėtum viską pergalvoti? Iš tikrųjų viską? Mudviejų gyvenimą, gyvenamąją vietą, netgi... netgi tai, ką tu veiki?

Jis išpūtė akis.

— O Dieve, ne.

— Tikrai? — dar bandė ji. — Žinok, aš nebijočiau.

— Ne, — garsiai atsakė jis. Pastatė puodelį ant padėklo. — Negaliu pasiduoti tik todėl, kad man dar nepasisekė. Išbandymai yra būtina visko dalis.

— Ko dalis?

— Šventumo dalis, — greit atsakė Piteris. — Būti bandomam — vadinasi, kentėti. Kentėjimas — dvasinio tobulėjimo dalis. Tai net vaikas žino.

— Taip pat ir klausymas.

— Klausymas?

— Ką aš sakau, — tarė Ana. Žvilgtelėjo į lubas. — Ką Jis sako.

Piteris prunkštelėjo.

— Manai, aš nesimeldžiu?

Širdyje Ana susigūžė. Jie jau ne kartą panašiai kalbėjosi, ir ji visad nusivildavo, o jis — dar labiau užsispirdavo.

— Ne, nemanau, — pavargusiu balsu atsakė Ana. — Aš tik norėjau padėti tau išlįsti iš spąstų, jeigu jautiesi į juos pakliuvęs.

— Aš ne spąstuose. Esu tamsiame miške.

— Tikrai? — vėl bandė Aną jį išjudinti.

— O taip.

Ir jis užmigo. Rytą atsikėlė pardubusiom akim, bet su atkakliu žvalumu išsiruošė į pamaldas varganoje, antrarūšėje Sned Holo valstybinėje mergaičių mokykloje, kurios kapelionas jis buvo, o jie išvažiavo autobusu. Ana pasistengė įsiminti, kad jis nepalinkėjo sėkmės.

Florą reikėjo traukte atitraukti nuo Anos, kai autobusas priartėjo prie mokyklos. Lukas po vieną atkabino jos rankas ir beveik nešte išnešė per autobusą ir laukan. Iškėlė ją ant šaligatvio, ir ji kaip atsišliejo į mokyklos sieną, taip ir nepajudėjo. Lukas sušuko Anai įvesiąs Florą vidun ir paskui nueisiąs į savo mokyklą.

— Tu — didvyris! — šūktelėjo jam Ana, sugraudinta Luko gerumo. Jis išsišiepęs pamojo ir iškėlė nykštį. Autobusas pajudėjo, palikdamas jos vaikus, ir pasuko turgavietės link.

— Ana, — nesmagiai kreipėsi ponas Malgrouvas (jam daug labiau būtų patikę vadinti ją ponia Bauveri), — čia — jūsų globėjas.

— Labas, — pasisveikino globėjas. Maždaug šešiolikos metų. Rudais plaukais, nesveika oda ir didžiulėmis ausimis. Bet jis plačiai šypsojosi. — Aš vardu Timas.

— O aš — Ana, — prisistatė Ana, labai stengdamasi elgtis, kaip iš jos tikimasi.

— Šįryt tvarkysim bakalėjos skyrių, — tarė Timas, — krausim padažus ir visokias garstyčias. Važtaraščiai, — pamojavo jis.

Šiugždėdama standžių naujuoju chalatu, — pono Malgrouvo vedėjiškos akys nepritariamai pašnairavo į gerą sprindį iš po jo išlindusio pilko velvetinio sijono, — Ana nusekė paskui Timą ir šaltais niūriais laiptais nulipo į prekybos salę. Pasijuto visai kaip teatre, iš tamsių užkulisių išėjusi į šilumą ir šviesą. Timas pasileido taku tarp kačių ir šunų maisto ir sustojo prie lentynų su rudais, raudonais, tamsiai ir šviesiai geltonais ir žalsvais buteliais butelaičiais.

— Užsiimsim kraštavimu, — tarė Timas.

Ana linktelėjo.

— Žinote, kas tai?

Ana prisiminė siuvimo pamokas mokykloje, kurios jai taip nesisekdavo. Kraštuoti būdavo tikras košmaras, užversta paslaptingų ritualų knyga, kuri, kaip įtikinėjo mokytoja, turinti nuvesti į siuvimo meno šventovę.

— Ne, — atvirai prisipažino Ana Timui, savo globėjui, pagal metus tinkančiam jai į sūnus. — Nieko nenutuokiu apie kraštavimą.

Timas atrodė patenkintas. Jis nusigręžė į vežimėlį, kuriame, užgniaužę kvapą, plastiko pakuose laukė stiklainių ir butelių pulkai. Timas pasižiūrėjo į juos, dirstelėjo į lentynas, pastebėjo tuščią tarpą ir čiupo kvadratinį indiško padažo bloką.

— Štai. — Iš pasitenkinimo jam net ausys užraudo. — Pažiūrėkit į važtaraštį. Pirma grafa: vienetų skaičius. — Jis padavė bloką Anai — dabar jai reikės su juo žaisti. Ji paklusniai suskaičiavo.

— Dvylika.

— Nėra reikalo skaičiuoti. Važtaraštyje parašyta. Antra grafa: kaip dėti į lentyną.

Ana perskaitė.

— Po du?

— Teisingai. Dvylika stiklainių po du. Ir pirmutiniai du turi stovėti lygiai su lentynos kraštu, tai vadinasi pateikimas. — Patylėjęs pridūrė: — Be to, visų etiketės turi būti atsuktos į pirkėją. Tai ir yra kraštavimas. Dabar sudekit į lentyną, aš patikrinsiu.