Джоанна Троллоп - Pastoriaus žmona

— Kodėl turėjote nutuokti? Jūs juk nekaltas.

— Ne tai svarbiausia.

— Ne tai, — sutiko Ana.

— Štai kodėl susiradau jus. Ir dabar vežu namo. Ir paprašiau jūsų vyrą, kad kai jus parvešiu, visi trys pasikalbėtume. — Nedavęs jokio ženklo, staigiai pasuko aplenkdamas taikų dviratį, bet ėmė klaikiai signalizuoti priešais artėjantis automobilis. Jis nusišypsojo Anai. — Aišku, jei parvešiu...

Ji nenorėjo, tačiau nesusilaikė ir nusijuokė.

Loksfordo pastorijos svetainė Danielių Bairną nustebino. Jau dešimt metų ji stebino visą Loksfordą, kaip ir visi provincijos miesteliai, pripratusį prie kuklumo ir tvarkos dvasininko būste. Joje buvo sofa (per didelė mažyčiam Loros butui), ant kurios Vakarų Kensingtone gulėdavo šventoji Agota, keletas karaliaus Jokūbo epochos stiliaus baldelių, dovanotų Kitės („Tavo tėvas juos mėgo, bet aš jų neapkenčiu, tokie grėsmingi“), šimtai knygų lentynose, kurias iš plytų ir lentų sudėjo Piteris, ir šiaip visokio šeimyniško šlamšto. Padarydama ant sofos Danieliui vietos, Ana pastūmė natų šūsnį, keletą sėklų katalogų, Luko megztinį ir Floros siuvinį, kuriame blizgėjo adata.

— Kaip miela, — sėsdamasis tarė Danielius. Jis apsižvalgė. — Kaip patogu. Tvarkingumas mane nervina.

— Kai tekėjau už Piterio, buvau tvarkinga, — pasakė Ana ir liūdnai prisiminė savo paliktuosius megztinius: įsivaizduojamos sklandžios ateities simbolį. — Laikui bėgant, atrodo, apsileidau.

— Aš taip pat, — tarė Danielius, atsilošdamas tarp brokatinių ir aksomo pagalvėlių, visad priklausiusių šitai sofai. — Iki trisdešimt penkerių buvau vienuolis. Galima pamanyti, kad per tiek laiko vienuoliška tvarka bus įaugusi į kraują, bet man, pasirodo, taip neįvyko. Galbūt, — kreipėsi jis į Piterį, įėjusį su arbata, — vienuolynas negali išmokyti, kaip elgtis su turtu. Penkiolika metų neturėjau daiktų, todėl dabar jie man savivaliauja, negaliu jų suvaldyti. Jie tarsi gyvena savo gyvenimą.

Piteris sunkiai padėjo padėklą ant stalo, jau prikreiktą knygų ir popierių.

— Sakot, buvote... — Jo balse nuskambėjo menkai slepiamas smalsumas.

— Benediktinas, — užbaigė Danielius. — Sulaukęs trisdešimt penkerių metų, nusprendžiau, kad iš manęs bus daugiau naudos, jei išeisiu, negu pasiliksiu. Po penkiolikos metų protas to negalėjo žinoti, bet intuicija sakė, jog neklystu. Mes per mažai pasikliauname intuicija.

— Mat kaip, — tarstelėjo Ana, pildama arbatą. Paduodama Danieliaus puodelį Piteriui, mėgino pasiųsti jam švelnų žvilgsnį, bet jis į ją nežiūrėjo: ir akys, ir mintys klajojo kitur.

Danielius abudu stebėjo. Ir gėrė savo arbatą. Matė, kaip jie atsisėdo atokiau vienas nuo kito ir nuo jo. Svarstė, ar su Piteriu šnekėtis tiesiai, ar užuolankom, — jo veidas atrodė ir uždaras, ir be galo opus. Jis, be abejo, nepakęs būti globojamas, jam globėjiškumu dvelks bet koks atsiprašymas, bet koks bandymas gauti patarimą. Danielius pažvelgė į Aną, tiesiai sėdinčią ant bjaurios rudos kėdės ir žiūrinčią į kilimą. Jie nesišneka, pamanė Danielius. Negali. Nejaučiu jokio nuoširdumo. Jis atsiduso ir paklausė:

— Ar galiu jus vadinti Piteriu?

— Žinoma, — pašoko Piteris.

— Šiuo atžvilgiu esame broliai.

Ana norėjo pasakyti, kad Piteris nėra brolis. Dėl to iš dalies ir kenčia, ir yra toks vienišas, tačiau ji tik tylėdama tebespoksojo į kilimą, į tamsesnę vietą, kur Lukas kažkada papylė kavos.

— Niekada nesu dirbęs provincijoje, — tarė Danielius. — Turbūt ir pats išmokčiau, bet man labiau patiktų mokytis iš jūsų.

— Žinoma, — vėl pasakė Piteris — mandagiai, be jokios šilumos.

— Vienas iš naudingų dalykų, kurių išmokau būdamas vienuolis, — kalbėjo Danielius, statydamas sau prie kojų tuščią puodelį, — tai iš tylėjimo, be žodžių, nustatyti žmogaus charakterį ir nuotaiką. Neturiu jokių iliuzijų, kad mano buvimas čia jums malonus.

— Robertas Nevilis — man didelis nuostolis, — greit atsakė Piteris, paminėdamas buvusį arkidiakoną.

— O aš galėčiau būti nauda, jeigu leisite, — nusišypsojo Danielius.

Dirstelėjo į Aną. Jos galva buvo taip nukabinta, jog plaukai uždengė veidą. Jis jautė: ji nori, kad Piteris atsilieptų, parodytų, jog yra įsižeidęs, reikalingas paguodos, ir atidengtų savo žaizdą, kad ją būtų galima pagydyti.

— Žinoma, — pakartojo Piteris.

Danielius atsistojo. Išsiėmė akinius ir iš lėto nuvalė nosine. Atrodo, svarstė, ką pasakyti Piteriui, bet šis sušuko:

— Anai taip sunku! Dar vaikai. Ji ir taip per daug dirba, šitiek parapijos reikalų, šitiek... — Jis irgi atsikėlė. — Kad pamatytumėte jos daržą.

— Aš nesiskundžiu! — šūktelėjo Ana, atmesdama nuo veido plaukus.

— Bet kenti, — atrėmė Piteris.

— Aš nebijau sunkaus darbo, — atkirto ji. — Tik vieno nekenčiu, nekenčiu... — Sugavusi Piterio žvilgsnį, nutilo.

— Ar galiu pamatyti jūsų bažnyčią? — paklausė Danielius.

— Be abejo. Aš jums parodysiu.

Danielius uždėjo delną Piteriui ant rankos.

— Dėkui, nereikia. Jei galima, vienas nueisiu. — Jis atsigręžė į Aną. — Ačiū už arbatą.

Ji pakėlė į jį liūdnas akis.

— O jums — kad parvežėt.

Vėliau Piteriui ji pasakė:

— Man atrodo, puikus žmogus. — Ir iškart pajuto padariusi klaidą.

Sesuo Ignotą nusivedė Florą švariu, išblizgintu koridoriumi. Viena jo siena buvo stiklinė, per ją Flora matė labai tvarkingą veją su rausvai žydinčiu medžiu viduryje ir paukščių baseinėliu. Koridorius kvepėjo grindų laku, o sesuo Ignotą — skalbiniais ir muilu. Dėvėjo trumpą pilką abitą, po akiniais žibėjo tamsios kaip paukščiuko akys.

Aną jos paliko sesers Ignotos kabinete studijuoti mokyklos prospekto. Sesuo Ignotą pasakė, jog Flora negalinti žinoti, ar norės čia mokytis, kol neapsižvalgys po teritoriją, nepamatys kitų mergaičių.

— Vienuolynų mokyklos nebe tokios kaip anksčiau, — paaiškino sesuo Ignotą, — nebe tokios uždaros. Man smagu, kad pakilo mokymo lygis, kad orientuojamės pasaulyje. Juk šiuolaikinė vienuolė turi žinoti, kur spirti prikibusiam vyrui, ar ne?

Florą ji vedėsi už rankos. Paklausė:

— Kodėl tau negera anoje mokykloje?

— Aš kitokia, — atsakė Flora. — Nežinau, kodėl, bet taip jau yra.

Kaip ir tavo motina, pamanė sesuo Ignotą. Ji atidarė rusvas duris, ir į jas padvelkė pietų kvapai.

— Visos jau bus išsiblaškiusios, — tarė sesuo Ignotą, — po dvyliktos visada taip, tik ir galvoja apie tuščius pilvelius. Na, gal žvilgtelėsime į trečią klasę.

Ji pabeldė į antras duris; klasėje prie senamadiškų suolų su rašalinėmis, įleistomis į skyles dešiniame kampe sėdėjo dvidešimt maždaug Floros amžiaus mokinukių. Lentoje jauna vienuolė piešė Nilo baseino žemėlapį. Visos atsistojo.

— Laba diena, vaikai, laba diena, Džozefina. Mergaitės, čia Flora, ji galbūt su jumis mokysis.

Flora nuleido galvą. Į ją susmigo dvidešimt porų akių. Į ją žiūrėjo ir sesuo Džozefina, ir Kristus nuo kryžiaus viršum mokytojos stalo.

— Aš ją pažįstu, — kažkas pasakė.

Visos sužiuro į prašnekusiąją.

— Jos tėvas — pastorius, — toliau kalbėjo mergaitė. Nedidukė, apvalutė, surišti į dvi uodegėles plaukai karojo kaip spanielio ausys. — Jos tėvas — mūsų bažnyčios pastorius.

Flora pakėlė galvą. Tai buvo Ema Maksvel iš Snedo. Sunkia širdimi Flora laukė neišvengiamos reakcijos į žodžius apie gėdingą ir juokingą savo tėvo užsiėmimą.