Джоанна Троллоп - Pastoriaus žmona

— Jūs labai geras, — iš lėto pasakė Ana. — Bet... bet nemanau, kad galiu priimti jūsų siūlymą.

— Nesąmonė. Kas žinos? Jūs, aš, Piteris ir Mardžorė. Klausykit, — tarė palinkdamas į priekį ir uždedamas jai ant kelio savo šiltą ir tvirtą delną, — aš žinau, kokia jūsų finansinė padėtis. Geriau negu kas kitas. Nejuokauju. Nekaltinu, kad norite truputį užsidirbti. Drąsus žingsnis. Aš jumis žaviuosi. Tačiau apie tai negali būti nė kalbos. Absoliučiai, kategoriškai. Nėra ko ir galvoti.

— Bet aš noriu, — pasakė Ana.

Pulkininkas Ričardsonas atitraukė ranką.

— Aišku, kad norite. Motinai natūralu. Ir visiškai teisinga. Tačiau jūs — pirmiausia pastoriaus žmona, tik paskui motina. Bažnyčia viršesnė už vaikus. Jei norite, galiu duoti pavyzdį.

— O ne, — papurtė galvą Ana.

Jis įbedė į ją akis.

— Aš tekėjau už vyro, ne už darbo, — dvidešimties metų senumo fraze atšovė. Ana. — Aš ne variklis, o atskira valtis.

— Nesuprantu.

— Esu jums nuoširdžiai dėkinga. Jūs — geras, švelnus žmogus. Tačiau taip pripratęs prie neabejotinos nepriklausomybės, jog pamirštate, kiek žmonių jos nemato, žmonių, kurie net krikščionišku požiūriu turi į ją ne mažiau teisių negu jūs. Bažnyčia šito irgi nesupranta. Lambetas neturi jokio supratimo, ką jaučia tokie žmonės kaip mes. Aš — Piterio žmona, o ne neapmokamas vikaras. Be to, Floros motina, o man tai be galo svarbu. Atleiskite, bet verčiau pati susirasiu pinigų sumokėti už jos mokslą. Ir visiems bus geriau, jei man tai pavyks.

Ji matė, kaip nuliūdino pulkininką Ričardsoną. Nebuvo pratęs šnekėti griežtai, — tai buvo jo žmonos pašaukimas, — bet nemokėjo nuslėpti, jog Anos elgesys jam atrodo neteisingas ir negražus. Jos žodžiai apie nepriklausomybę jį visai suglumino. Ką ji norėjo pasakyti? Dieve mano, jei išteki už pastoriaus, prisiimi viską, kas susiję su jo gyvenimu! Lygiai kaip tekėdama už kario: per dvidešimt tarnybos metų reikėjo kraustytis septyniolika kartų, ir Mardžorė nė sykio nesiskundė. Žinojo, ko tikėtis, dar prieš jam pasiperšant prie vandens kliūties per žirgų lenktynes 1949, tada jis paklausė: „Turbūt niekad už manęs netekėsite?“ Taigi Ana turėjo žinoti, tikrai turėjo. Kas iš to, klausė save pulkininkas Ričardsonas, kas iš to, kad visus tuos metus buvai tokia puiki pastoriaus žmona, jei vieną dieną dėl kvailo užgaido į viską spjauni?

— Man rodos, — vėliau pasakė jis Mardžorei, pildamas abiem viskio, — kalta visa toji moterų emancipacijos nesąmonė. Nesvarbu, ką ji reiškia.

— Per sena tokiam dalykui. — Širdyje Mardžorė Ričardson kaltę suvertė menopauzei, bet Hariui nė už ką nebūtų prasitarusi. Jos pačios menstruacijų ciklas, taip pat nesmagus jo artėjimas prie pabaigos, buvo grynai asmeninis reikalas. Kai kurie dalykai: meilė, seksas, Dievas, fiziologinės funkcijos — neaptarinėjami.

Gal aš paprasčiausiai užsispyrusi, galvojo Ana, stumdama tarp lentynų vežimėlį su buteliais, gal tik noriu nušluostyti Piteriui nosį? Ir bažnyčiai? Gal taip darau todėl, kad mane graužia pavydas, kai, eidama pro knygyną, vitrinoje matau naujausią Eleanoros romaną, ir apmaudas, nes beveik metus negaunu jokios žinelės iš Merės, ji visai prapuolusi, mat dirba dar ir Europos Sąjungos būstinėje, todėl turi nuolat skraidyti į Briuselį. O gal kad man jau keturiasdešimt dveji? Arba todėl, kad nebėra jėgų neveikti, su viskuo sutikti, kęsti ir atlaikyti, kad esu pakankamai protinga ir sumani ir pagaliau pristigau kantrybės? Netekau kantrybės ir pagaliau supykau, bet pokalbis su pulkininku Ričardsonu man visiškai nepatiko, nepatiko, nes jis ne supyko, o užsigavo. Jo pyktį galėjau atremti savuoju, bet nuoskaudos — ne. Pulkininko Ričardsono nuoskauda tėra pirma, dėl kurios jausiuosi klaikiai (kodėl, ak, kodėl moterys negali gyventi be kaltės, kaip antys — be vandens?), o juk daugelis kitų žmonių nešnekės su manim taip maloniai. Tai tik pradžia, šitas sojos padažo dėliojimas, tik užuomazga. Įdomu, pamanė, ir jai krūptelėjo širdis, ar tik nepradedu kažko, ko nebepajėgsiu sustabdyti?

— Čia jūs?

Ana atsigręžė. Tarp lentynų stovėjo Hiterė, galinti ją konsultuoti miltų ir džiovintų vaisių klausimais. Nedidukė, smulki kaip pelytės veideliu, pasišiaušusiais rudais plaukeliais ir su kryželiu ant kaklo. („Parduotuvėje mane paklausė, — aiškino ji Anai, — ar aš noriu su žmogiuku, ar be. Aišku, su! Be nieko atrodo taip nuogai“.)

— O kaipgi.

— Jūsų ieško vienas ponas. Maniau, kad esate sandėlyje. Aš jį tuoj atsiųsiu.

— Ačiū.

Ponas? Iš už kampo išlindo visai nepažįstamas žmogus, kresnas pusamžis vyras su akiniais ir žilstančia rudų plaukų kupeta. Pilko tvido švarkas ir, o varge, pamanė Ana, dvasininko apykaklaitė. Štai ateina pasiųstas vyskupo, kurį pakurstė Ričardsonas, pasiekė per visus tuos vadinamojo pastoralinio patikrinimo labirintus, cha cha, ateina — oficialus šnipas. Jis nusišypsojo Anai. Koks mielas veidas...

— Klausau? — nedraugiškai tarė Ana. Juodu skyrė stiklainėlių konteineris.

— Ponia Bauveri?

— Taip.

— Labai džiugu. Puiku, kad jus radau. Man sakė, jog jūs čia. — Jis pasižiūrėjo į jos važtą. — Lydytas buivolės sviestas. Fantastika, kad toks daiktas pardavinėjamas Vudberou mieste. — Jis pažvelgė jai į akis. — Ponia Bauveri, esu Danielius Bairnas. Būsiu naujasis arkidiakonas.

Penktas skyrius

Danielius Bairnas parvežė Aną namo. Pastebėjo, kad jis — nekoks vairuotojas, be to, nesididžiuoja automobiliu. Užpakalinė sėdynė buvo nuklota knygomis ir laikraščiais, dugnas primėtytas stovėjimo mokesčio talonėlių. Jei Lora kada nors būtų turėjusi automobilį, šitaip jis būtų atrodęs, tik dar reiktų pridėti senų batų, šokolado popieriukų ir suniurkytų skrybėlių. Iš tikrųjų ir jų pačių automobilis taip atrodytų, jei būtų atiduotas Anai; bet Piteris jį valydavo, nes prisieidavo vežti parapijiečius. „O, — sakytų pamatę taškelį purvo, — gal čia kiaulės važiavo?“

— Mačiau jūsų vyrą, — tarė Danielius Bairnas. — Radau Čerč Ende. Sakė, kad pirma su jumis pasikalbėčiau. Sakė, kad jums sunkiausia.

Ana tylėjo.

— Suprantu, — pridūrė Danielius Bairnas.

— Garantuoju, kad ne.

— Bet palengva suprasiu, — ramiai pasakė jis.

Ana žiūrėjo pro automobilio langą. Arimas, palei kurį važiavo, buvo nusagstytas skaisčiai žaliais daigeliais. Velniai griebtų Piterį. Velniai griebtų už veidmainiavimą; už apsimetinėjimą Danieliui, kad apeitas jis neįsižeidęs iki širdies gelmių, už apsimetinėjimą, kad kenčianti tik Ana, tartum ji viena negalėtų pakelti paaukštinimo ir gerovės vilčių žlugimo. Ji iš šono dirstelėjo į Danieliaus profilį. Atrodė tvirtas, ramus ir geraširdiškas. Nejaugi Piteris parodė — arba, dar blogiau, pasakė, jog Ana paknopstom griebė darbą prekybos centre tik todėl, jog esą bet kas geriau negu nesikeičianti status quo? Nejaugi jis... Ne, reikia baigti. Negalima eit iš proto nieko tikra nežinant.

— Ko jūs taip verdate? — paklausė Danielius Bairnas.

Nustebinta jo įžvalgumo ir tiesumo, Ana atsakė:

— Man neramu, kad jūs susidarėte klaidingą įspūdį, kad jūs... — Ji nutilo, daugiau sakyti neleido ištikimybė.

Jis perjungė pavarą visiškai netinkamu momentu, automobilis gailiai žviegdamas šovė pirmyn.

— Įspūdžių daugybė, — tarė jis lyg nieko nepastebėjęs ir tik vos vos garsiau, kad permuštų nepatenkintą variklį. — Atvykau iš Mančesterio prieš dvi dienas susitikti su kitais arkidiakonais, ir vyskupas man papasakojo apie jūsų vyro pareiškimą. Žinoma, panorau su juo pasimatyti, — ir su jumis. Aš nieko nenutuokiau.