Джоанна Троллоп - Pastoriaus žmona

Piteris privažiavo. Išlipo ir nuėjo storai smulkiu žvyru išpiltu senosios pastorijos keliuku. Jautėsi kvailokai. Vyras, stovintis ant laiptelių, buvo vidutinio amžiaus, valdingos išvaizdos, gražiai išlygintais džinsais ir striuke žalvarinėmis sagomis. Piteris tarė:

— Tai nėra tikras apsilankymas. Dabar neturiu laiko. Aš tik važiavau pro šalį...

— Patrikas O’Salivanas, — šypsodamasis atkišo ranką tas vyras.

— Piteris Bauveris.

— Mačiau jūsų žmoną.

— Taip?

— Norėčiau jus pakviesti...

— Ne ne, ne dabar. Aš tik važiavau pro šalį.

— Graži sodyba, — tarė Patrikas O’Salivanas.

— Tikiuosi, būsite čia labai laimingas.

— Ir aš tikiuosi.

Piteris pasitraukė šonan. Du pervežimų firmos vyrai nunešė į namą didžiulį paklode apvyniotą paveikslą.

— Sudie, — tarė Piteris, — ir sveiki. Tai yra sveiki atvykę į Loksfordą.

Patrikas O’Salivanas tebesišypsodamas susikišo rankas į striukės kišenes.

— Dėkui, — tarstelėjo.

Piteris įsėdo į savo automobilį ir įjungė variklį. Pamanė, jog impulsas buvo nelabai vykęs, o tos pora minučių bendravimo požiūriu ne kažin ką davė. Prisiminė savo uošvę. „Ką?! — pasipiktino Lora, pirmą kartą apsilankiusi Loksforde. — Įkišo jus į šitą... kioską ir norite, kad parapijiečiai žavėtųsi jūsų nusižeminimu? Kodėl gyvenate ne ten, kur derėtų? Kokio galite tikėtis statuso šitam komunaliniam name? Galiu garantuoti, miestelis jūsų nepripažins, nes gyvenate ne tikruosiuose pastoriaus namuose. Žmonės manys, kad su jumis nesiskaito vyresnybė“.

Patrikas O’Salivanas, laisvai stoviniuojantis ant Loksfordo pastorijos laiptelių, Piteriui pasirodė esąs žmogus, kuris pats nesiskaito su jokia vyresnybe.

Patrikas grįžo vidun smagiai nusiteikęs. Neprisiminė, kad nuo pat mokyklos, kur religija atrodė neišvengiamas drausmės, sentimentalumo ir šiokios tokios klounados kokteilis, būtų kada nors šnekėjęsis su dvasininku. Patrikui ir jo klasei teikdamas sutvirtinimo sakramentą, vyskupas savo prakalba ragino susilaikyti nuo sekso, ir tada jie visi nusprendė, kad Bažnyčia — senučių prieglauda ir kad krikščionybė kažkaip kenkia vyriškumui. Baigus mokyklą, viskas išgaravo iš galvos, porą dešimtmečių nieko neprisiminė, neprisiminė, kol neprivažiavo prie namų šitas liesas pavargęs vyras, toks panašus į jo mokyklos kapelioną, — Patriko manymu, simbolizuojantis šiuolaikinės anglikonų bažnyčios nemažą abejojančiąją dalį.

Jis įlindo į virtuvę, kur jo šeimininkė dėjo į spinteles indus.

— Susipažinau su pastoriumi!

Ela Pringl, dar neatlyžusi, kad reikėjo keltis iš Londono, tik kažką burbtelėjo. Jos galva, pastorius priklauso tradiciniam komiškų provincijos veikėjų sąrašui, į kurį dar įeina dvarininkas ir kaimo ar miestelio kvailys.

— Visai toks, kaip tikėjausi, — patenkintas tarė Patrikas, įjungdamas elektrinį virdulį. — Ar man derėtų vaikščioti į bažnyčią?

— Nežinotum, kaip elgtis bažnyčioje, — atsiliepė iš spintos Ela.

— Galiu išmokti.

— Išmokti? Kuriam galui? — sukluso Ela.

Jis žvelgė pro langą į savo naująjį sodą, į nuostabią magnoliją, ką tik pražydusią švytinčiais į taures panašiais žiedais — nuo pirmadienio ji taip pat jam priklauso. Niekad gyvenime neturėjo nei magnolijos, nei vaizdo pro langą.

— Todėl, kad čia mano gyvenimas pasikeis. Tam ir atsikėliau.

Ela nesuprato, iš kur toks keistas ir neaiškus naujovių troškimas. Patriko šeimininke ji dirba jau keturiolika metų, matė jo trumpą nevykusią santuoką, jo ilgą ir sudėtingą romaną su moterimi, kuri prieš metus jį metė, pasakiusi Elai, jog nebesą prasmės ilgiau laukti, kol jis teiksis vesti. Niekad jis nevesiąs, sakė ji, nes jam to nereikia. Jis visad darąs tik tai, kas jam reikalinga, toks jausmų taupumas negalįs būti geru gyvenimo pagrindu. Elai patiko vienai turėti Patriką. Elgdavosi su juo kaip pradinės mokyklos mokytoja. Kai jis pranešė išsikeliąs į Loksfordą pradėti naujo gyvenimo, kol dar esą nevėlu, ji ketino jį palikti, bet toks užmojis neilgai tvėrė. Šiaip ar taip, jis mokėjo įkalbinėti. Elos jam reikėjo.

— Kur arbatžolės? — paklausė jis.

— Garbės žodis, — tarė ji, — garbės žodis: septynios valandos, kai įsikraustėme, o tu jau nori idealios tvarkos. — Ji ėmė mosikuoti, varydama jį lauk. — Eik sau. Eik į savo sodą. Grįžk po dešimties minučių, tada gausi arbatos.

Koridoriaus gale jis išėjo pro stiklines duris į sodą. Už jų dar buvo terasa žema baliustrada, joje stovėjo kelios grakščios urnos, pilnos mėlynų našlaičių — jos čia netinka, pamanė jis. Įdomu, kodėl... Toliau driekėsi žalias vejos kilimas, augo medžiai ir krūmai, o tolumoje bangavo kalvos. Jis stovėjo giliai alsuodamas. Tada perėjo nuosavą terasą ir žengė į nuosavą šlapią pavasarinę veją.

Veja buvo didinga. Ji tęsėsi apie porą šimtų jardų, jos ilgį optiškai didino vienur kitur kūpsantys krūmiukai, slėpdami tikruosius vejos matmenis. Eidamas dešinėje regėjo tik savo vaismedžius, o už jų — dailų čerpių stogo šelmenį, vainikuotą keturkampio plytų kamino. Kairėje pirmiausia išvydo savo paties sodą, teniso aikštelę, seną mūrinę tvorą, saugančią jo daržą, — valgyti savas daržoves, tikrai savas! — bet toliau, už žemutės gyvatvorės ir statinių tvoros, kurią reikia taisyti, pamatė naujosios pastorijos sodą, o jos neišvaizdūs užpakaliniai langeliai žvelgė ton pačion pusėn kaip ir jo. Įžiūrėjo žolę, ilgą sukastą ruožą — irgi daržas? — ir kelis vaismedžius. Dar pastebėjo virvę, ant kurios, be kitų skalbinių, plevėsavo ir pastoriaus apatiniai. Patrikas tikriausiai vienintelis miestelyje žmogus, kuris panorėjęs gali gėrėtis ir sutana, ir kas po ja. Jam žiūrint, atsidarė durys ir išėjo moteris, eidama per petį kažką šaukė viduje esantiems. Buvo suknele plačiu kliošu, juosmenį apsivyniojusi kažkuo ryškiu, nešėsi pintinę. Patrikas patenkintas užsirėmė ant tvoros. Pastoriaus žmona.

Jis stebėjo, ką ji darys. Ji priėjo prie daržiuko, patyrinėjo dirvą. Tada nusinešė pintinę prie virvės ir greit nukabino skalbinius (Ela džiovindavo rūbus būgniniame džiovintuve. Reiks ją išmokyti, kad džiautų ant virvės. Savam sode? Su malonumu pagalvojo, kaip sode plevėsuos jo firminiai marškiniai.) ir valandėlę stovėjo visiškai nejudėdama, priglaudusi plaštaką prie kaktos po tamsiais karčiukais. Kai ji pasilenkusi pakėlė pintinę ir grįžo vidun, Patrikas pasigailėjo jos nepašaukęs, nieko nepasakęs.

Jis parėjo į virtuvę.

— Dabar pamačiau pastoriaus žmoną. Tiesą sakant, antrą sykį.

— Gyvas juokas, — prunkštelėjo Ela, pildama jam arbatos. — Toliau pabandyk susipažinti su duobkasiu. Vis užsiėmimas. Valandą kitą pabūsi ramus.

Patrikas pasiėmė savo arbatą, užlipo į antrą aukštą ir sustojo prie laiptų aikštelės lango, išeinančio į miestelio aikštę. Iš keleto kaminų kilo tiesūs melsvi dūmų stulpai — ženklas, kad gyvena žmonės. Visuose tuose namuose, pamanė Patrikas, esama žmonių, žmonių ir televizorių, lėkščių su kepta žuvimi, šunų, o prie užpakalinio kiemo durų stovi guminiai batai. Jis gurkštelėjo arbatos. Jį žavėjo jo paties mintys, žavėjo naujojo miestelio vaizdas — visai kaip lėlių namai gundomai uždarytomis lauko durimis. Ir toliau, smarkiai į dešinę, kilo bažnyčios bokštas, budrus ir nesikeičiantis, viską sergėjo kaip nepiktas sarginis šuo. Pastūmėtas impulso, žvilgtelėjo į savo aprangą. Pasirodė netinkama, per daug mėlyna, per daug miestietiška. Reikia nusipirkti ką nors iš velveto.