Джоанна Троллоп - Pastoriaus žmona

Šeštas skyrius

Prieš tapdama dekane, Izobelė Tompson septyniolika metų išbuvo misioniere Vakarų Afrikoje. Jai ten patiko. Patiko prasmingumo jausmas ir laisvė, ir daugumas afrikiečių, ir ji manė liksianti tenai visam laikui, pagaliau numirsianti ir, kaip Deivido Livingstono žmona, būsianti palaidota po baobabu. Ji nuolatos melsdavosi, visus septyniolika metų, prašydama pastiprinimo, patvirtinimo, kad ji tebevykdo dieviškąjį planą, kol viską suardė motinos balsas, irzliame laiške reikalaujantis, kad Izobelė grįžtų namo jos slaugyti, nes ji mirštanti vėžiu — visai nebedaug likę.

Merdėjo ji penkerius metus, penkeri pagerėjimų ir pablogėjimų, kančių metai, ir nė menkiausios kantrybės. Ji niršo ant Izobelės, kam toji verčiau pasirinko Dievą, ne kokį vyrą, ir atėmė iš jos galimybę tapti senele, niršo ant savojo žmogaus, kam pirma jos numirė. Ji gulėjo savo tvarkingame, pedantiškai moteriškame kambaryje Vudberou mieste ir kankino Izobelę. Viskas jai buvo negerai, pradedant fizine negalia, baigiant Izobelės išvaizda ir rytinės arbatos stiprumu. Izobelė pradėjo jausti, kad ji ne nuo to pradėjo, kad Afrika niekam jos neparengė, gana lengvi ir beasmeniai krikščioniškosios meilės nuostatai buvo juokas, palyginti su žiauriais reikalavimais, keliamais dukteriškai meilei. Melstis buvo dešimt kartų sunkiau negu Afrikoje, — taip pat pabėgti nuo neapykantos: problema, su kuria Izobelei dar niekad nebuvo tekę susidurti. Ji save tramdė, kad reikia tenkintis pykčiu, bet lengviau pasakyti, negu padaryti. Galų gale, stovėdama Vudberou parapijos bažnyčioje, pavadintoje šventojo Pauliaus vardu, žiūrėdama, kaip motinos karstas užkeliamas ant katafalko priešais altoriaus laiptus, Izobelė vos laikėsi smaugiama dėkingumo. Dabar jos pasišventimas bus absoliutus, auka iš visos širdies, širdies, kuriai puikiai pažįstamas žmogiškas skausmas. Afrikos nebebus, nors ir kaip ji vilioja. Izobelė imsis dvasininko darbo, padės narplioti šeimynines Vudberou problemas. Jeigu ji nesugebėjo mylėti motinos, ji, misionierė, kaip yra žmonėms, kurie, nepažindami Dievo, net nejaučia tos krikščioniškos pareigos?

Dar kelerius metus ji ilgėdavosi Afrikos kaip seno meilės nuotykio. Tačiau suprato, kad jei būtų pasidavusi tam ilgesiui, nebūtų radusi pasitenkinimo, žinodama, kokie baisūs meilės sunkumai. Dar ji suvokė, kad, kaip moteris, supranta nesugebėjimo mylėti psichologiją kur kas geriau už kolegas vyrus, kurie dažnai beveik žiauriai atsisako atjausti dvasines kančias žmonių, prirakintų prie apsigimusių vaikų, nusenusių tėvų ar nelaimingos santuokos. Neužtenka pasakyti: „Kristus padės tau iškęsti“. Turi parodyti, jog supranti tas kančias, žinai jų kainą, kaip to žmogaus artimas, nepainiodamas į tai Kristaus.

Panašus ginčas ir suartino Aną su Izobele. Paskutinis Vudberou arkidiakonas, geraširdis ir paprastas žmogus, pakvietė visus aštuonis sau pavaldžius pastorius prie švediško stalo, su didžiausiu džiaugsmu paruoštojo pačios, moteriškės, kurios kiekviena ląstelė virpėjo iš laimės, kad yra dvasininko žmona. Viktorijos laikų stiliaus Vudberou arkidiakono namuose pastoriai su žmonomis vaikštinėjo po pirmojo aukšto kambarius, nešdamiesi po lėkštę, prisikrautą šaltos vištienos ir kumpio, kitoj rankoj laikydami drąsos teikiančio vokiško vyno taurę. Vyravo nuotaika, kokia esti direktoriaus kabinete, kai trimestro pabaigos proga jis vaišina mokytojus. Ana ir Izobelė, atsidūrusios priešais ryškią akvarelę, kurią per atostogas buvo išliejęs arkidiakonas Nevilis, įsišnekėjo.

Pokalbis iš pat pradžių plaukė sklandžiai. Po valandėlės jos nuėjo nuo akvarelės („Prieplauka — nelabai įdomi tema“, — pareiškė Izobelė) ir susirado kampe dvi kėdes. Izobelė, niekam neužsimindavusi apie motiną, nė nepajuto, kaip viską išpasakojo Anai. Toliau jos ėmė aptarti egzotišką žmogaus ir Dievo meilės problemą. Izobelė pasakė, jog pastaroji daug lengvesnė, bet, jos įsitikinimu, pirmoji visais atžvilgiais esanti jos priedermė.

Žvalgydamasi po žmonių pilną kambarį, kur dėl alkoholio poveikio jau ūžė šioks toks triukšmelis, paklausė:

— Ar manote, kad daugumas čia esančių vyrų šiuo atžvilgiu jaučia tą patį?

— Manau. Dar daugiau — manau, kad dauguma tiesiog pasiduoda. Juk daug lengviau ir pagirtiniau pasišvęsti parapijai, kad ir kokiai reikliai, negu namie žmonai, sergančiai nervų liga.

— O Izobele, — tarė Ana, — nereikia ir nervų ligos, kad vyrui dvasininkui taptum našta. Pakanka panorėti, kad tave matytų, žiūrėtų kaip į žmogų, o ne veltui dirbantį vikarą. Paprastai toks įkyrumas baigiasi tuo, kad atsiduri parapijos glėbyje.

— Ar kalbate iš savo patirties? — paklausė Izobelė.

Ana paraudo. Per toli nuėjo.

— Kai kurie vyrai, — tarė susivaldžiusi ir baigusi vyną, — pradeda nuleisti rankas. Šitokie reikalavimai ir tiek mažai paramos. Ar dirbdama misioniere jautėtės vieniša?

— Oi ne, — atsakė Izobelė. — Niekada. Jaučiausi kaip devyniolikto amžiaus misionierė Anė Bezant, Tibeto kalnuose tarp visiškai nepatikimų čiabuvių užklupta pūgos, per Kalėdas įrašiusi dienoraštyje: „Esu čia visiškai saugi su Jėzumi“. Afrika nuostabi. Ten visais atžvilgiais lengviau negu čia, nes iš tavęs tikimasi paprastesnės, vaikiškesnės meilės. Kartais tas laikas atrodo kaip atostogos.

Ana atsistojo.

— Užeikite manęs aplankyti, — tarė, — kada tik panorėsite. Būtinai užeikite. Neatsisakyčiau draugės.

Izobelė nusišypsojo.

— Aš irgi.

Tokios draugystės Piteris nesuprato. Izobelė jam patiko, tačiau jis manė, kad jos, kaip ir kitų vyskupijos diakonių, požiūris į krikščionybę smulkmeniškas lyg namų šeimininkės, viso labo šeimyniškas rūpinimasis moterimis, vaikais, pradžios mokyklomis, ir tai jį erzino. Jo nuomone, ji nieko neišmano nei apie apeigas, nei apie bažnytinę kalbą, nei apie teologiją, per daug pasikliauja širdimi ir per mažai — protu. Nesuprato, kodėl Anai ji neatrodo nuobodi. Tačiau negalėjo nusiskųsti, kad žmonos ir Izobelės draugystė nederama, o kartais ji būdavo be galo naudinga. Per Izobelę jis retsykiais galėdavo kai ką įteigti Anai. Akivaizdu, kad apie šitą Anos darbą „Praisvele“ reikia pasikalbėti su Izobele.

Iš pradžių Izobelė priešinosi.

— Man atrodo, kad nieko baisaus.

— Savaime taip, — atsakė Piteris. Jiedu sėdėjo Izobelės namelio, kurį ji paveldėjo iš motinos, svetainėje. Kitoje gatvės pusėje buvo įsikūręs vienas iš Vudberou stomatologijos kabinetų, todėl už lango visą dieną šmėkščiojo žmonės, apimti vieni didesnės, kiti mažesnės baimės ar palengvėjimo. — Pats darbas niekuo dėtas. Svarbu akstinas ir padariniai.

— A, — tarstelėjo Izobelė.

— Ana baisiai sukrėsta, kad paskirtas Danielius Bairnas. Jai nepakenčiamas bejėgiškumo, pasyvumo jausmas. Tačiau aš... mes nieko negalime padaryti. Tad ji išliejo širdį įsidarbindama.

— Manai, kad tyčia padarė tau akibrokštą?

— Taip, — atsakė Piteris.

— Dieve mano.

— Galbūt ir parapijai.

— Parapiją ne taip imu į galvą.

— Bet žmonės ima, — įrodinėjo Piteris. — Nebegaliu nė žingsnio žengti neišgirdęs kokios užuominos. Ledi Meihju, iš karto nepažinusi Anos ir paklaususi, kur Dižono garstyčios, net laišką man parašė.

— Kas ta ledi Meihju! — numojo ranka Izobelė.

— Ji — mano parapijietė. Tokioje bendruomenėje turiu gyventi. Galite sau manyti, kad Loksfordas šviesmečiais atsilieka nuo Vudberou, tačiau tai — mano žemės lopinėlis, jame gyvenu ir dirbu, nors taip mąstyti ir yra anachronizmas.