Джоанна Троллоп - Marčios

Tačiau… ji pasikeitė. Ją pakeitė Kitas ir Barnis. Dabar ją vargino iki šiol niekada nepažinti rūpesčiai, kasdieniški dalykai, tokie kaip saugumas ir nuovargis, trapi nerimo dėl, tarkim, Kito polinkio būti nelaimingam našta. Ji nesuprato, ar taip jaučiasi dėl hormonų ir motinystės, ar Reičelės ir Antonio rūpinimasis ją užkrėtė ir įtikino, kad dalykai, kurių svarbos ji pati niekada nebūtų suvokusi, yra reikšmingi. Ji žinojo tik viena, sunkia širdimi dėdama ant žolės ruoželio daržo pakraštyje žvilgią trumpą cukinijų virtinę, kad dabartiniai Ralfo rūpesčiai dėl pinigų ir darbo, įkyrus ir iškalbingas jo šeimos kišimasis paveikė ją kaip niekas, diegė paširdžius, gėlė galvą, o į vaikus ji žiūrėjo taip, lyg skubi ir vienintelė jos pareiga būtų saugoti juos nuo blogio.

Ralfas nenorėjo su ja kalbėtis. Su vaikais jis buvo kaip visada meilus, protarpiais net susidomėjęs, bet su ja jokių verslo bėdų neaptarinėjo. Petra, iki pažinties su Brinkliais neturėjusi nė banko sąskaitos, žinojo, kad bankas atsisakė Ralfui duoti kažką, be ko jis negali dirbti, turbūt paskolą, bet ji nesuprato, kodėl tai nelaimė ir kokio dydžio. Pamaniusi, kad tikriausiai teks palikti namus, ji būgštavo tik dėl Kito ir Barnio, pripratusių prie bendro miegamojo, bet kai bandė pasidalyti savo rūpesčiu su Ralfu, šis, nė nežvilgtelėjęs į ją, atšovė: „Tu visada gali apsigyventi pas mamą, tiesa? Pasiimti vaikus ir gyventi pas mamą su tėčiu.“

Ji atsitiesė ir apžvelgė daržą. Diena buvo giedra, dangus kaip vaikiškame eilėraštyje – maži debesėliai puošia beribę mėlynę. Kitas tupėjo prie sunkvežimėlio ir rūpestingai po vieną dėjo į jį akmenukus. Barnis margoje alyvų krūmo paunksnėje miegojo, patogiai susidėjęs ant pilvo sunertas rankas it miesto tarybos nario karikatūra. Jis buvo žavus, ramus, patenkintas ir saugus. Petra pažvelgė į savo sportbačius, ant kurių liko dėmė nuo Barnio išmesto trapučio, aptepto sviestu. Tobulybė, tačiau ji galvojo tik apie tai, kokia ta tobulybė lepi, kokia laikina, kaip lengvai ją sunaikina mintis apie namus su tylomis siuntančiu, kad juos apvylęs, Ralfu. Staiga ją apėmė klaikus ilgesys ir ji ėmė svarstyti, kur dingo dvasios ramybė, turėta tais laikais, kai kišenėje tebuvo penki svarai, o prieš akis laukė piešimo pamoka.

Ji perėjo daržą ir atsitūpė prie Kito.

– Kam jie?

Kitas nepažvelgė į ją.

– Statysiu sieną.

– Kokią sieną?

Kitas toliau krovė akmenėlius.

– Kad negeri dėdės neįeitų.

– Kokie negeri dėdės? Ką tu žinai apie negerus dėdes?

Kitas gūžtelėjo pečiais.

– Negerų dėdžių nėra, – pasakė Petra ir pasilenkė į priekį. – Nė vieno. O jei ir yra, aš tavim pasirūpinsiu. Neleisiu jiems ateiti.

Kitas dirstelėjo į ją ir toliau krovė akmenėlius.

– Nepyk, bet mums jau laikas grįžti, – tarė Petra. – Eisime namo…

Kitas staiga atsistojo. Atmetė atgal dešinę koją ir taip spyrė į sunkvežimėlį, kad akmenukai pažiro ant Petros braškių lysvės, tarp vytelių, laikančių pelėžirnius.

– NE! – suriko Kitas.

Kai jie parėjo namo, virtuvėje sėdėjo Reičelė. Ralfas, apšepęs, su amžinaisiais marškinėliais, buvo užplikęs Reičelei arbatos ir pats ją gėrė, laikydamas puodelį taip, lyg darytų tai vien iš mandagumo. Ant virtuvės stalo tarp vaikų pusryčių likučių stovėjo molinis indas su mėsos ir baklažanų apkepu, plastikinė dėžutė nektarinų ir šokoladinis tortas, nusėtas šokoladiniais žirneliais.

– Berniukai! – pašaukė Reičelė.

Ji padėjo puodelį ir apibėgusi stalą pabučiavo Kitą, o Barnį iškėlė iš vežimėlio. Laikė Barnį taip, kad jis matytų tortą.

– Žiūrėk! – tarė ji. – Žiūrėk! Žiūrėk, ką tau atnešė senelė!

Barnis persisvėrė per jos ranką arčiau stalo.

– Kur senelis? – paklausė Kitas.

– Tapo, – atsakė Reičelė. – O tu kaip manei? Senelis visada tapo, tiesa?

– Kaip malonu, – tarė Petra. – Aš apie maistą…

– Maisto mums netrūksta, – atšovė Ralfas.

– O po šio savaitgalio tikrai nepritrūksite, – tarė Reičelė, mėtydama Barnį. – Mariela kepa pyragus. Ji paskambino man ir pranešė, kad jie be paliovos keps pyragus, o sekmadienį visus atveš.

– Mariela atvažiuoja? – paklausė Kitas.

Ralfas prisiartino paimti Barnio iš Reičelės rankų.

– Mama, mes juk ne pabėgėliai…

Barnis apsisuko, kad neišleistų iš akių torto.

– Ne, aišku, ne. Bet valgis visada praverčia. Tiesa, Barni?

– Kas atvažiuoja? – paklausė Ralfas. – Visi?

– Atvažiuoja Edas, Sigi ir Mariela, – truputį grėsmingai pabrėždama žodžius atsakė Reičelė. – Lukas ir Šarlotė ne.

– Kodėl gi? – kandžiai paklausė Ralfas. – Galėtų visi atvažiuoti ir atvežti dėvėtų drabužių, senų antklodžių ir nereikalingų žaislų?

– Nebūk bjaurus, – tarė Reičelė. – Jie neatvažiuos, nes Šarlotės motina rengia kviestinius pietus.

– Tai kas?

– Luko reikia ten, – atsakė Reičelė.

Kitas, įsikibęs į stalo kraštą, pasistiebė ant pirštų galų ir ramiai, lėtai kišo smilių į šokoladinį tortą, kol pirštas sulindo iki krumplio.

– Kitai!

Jis nė nekrustelėjo, stovėjo įkišęs pirštą į tortą. Reičelė čiupo jį ir atitraukė. Petra sukliko, paskui sukūkčiojo ir išbėgo iš kambario. Reičelė virš Kito galvos pažvelgė į Ralfą.

– Jai sunku…

– Žinoma, – nuožmiai atkirto Ralfas, – juk visi elgiatės taip, lyg būtų atėjusi pasaulio pabaiga.

Reičelė nieko neatsakė. Pažindama virtuvę kaip savo penkis pirštus, ji atitraukė stalčių (Ralfas kažką piktai burbtelėjo, o Barnis sunerimęs įsistebeilijo į tūžmingą tėvo veidą per dešimt centimetrų nuo savo nosies), išėmė peilį ilga geležte ir pasakė Kitui:

– Supjaustykime kaip pridera, gerai? Supjaustykime, o paskui judu su Barniu galėsite suvalgyti po gabalėlį.

– Didelį gabalėlį, – pataisė Kitas.

– Stebuklingas žodis?

– Gabalą, – tarė Kitas.

– O prašom?

– Prašom, – pakartojo Kitas.

Barnis ėmė veržtis tėvui iš glėbio.

– Nusiramink, Barni, – tarė Reičelė, – torto užteks.

Ralfas prisitraukė virtuvės kėdę ir atsisėdo, viena ranka laikydamas Barnį.

– Ar neturėtum eiti raminti Petros? – paklausė Reičelė.

– Ne.

– Ralfai…

– Nieko jai nenutiko. Ji nori pabūti viena. Visada būna viena, kai jai to reikia.

Reičelė padėjo ant lėkščių po gabaliuką torto. Barnis net paraudonavo, kaip jo norėjo.

– Tu tikras?

– Taip, mama! – suriko Ralfas.

Kitas pašoko. Baikščiai dirstelėjo į tėvą. Reičelė pasodino jį ant kitos kėdės ir padėjo po nosimi tortą.

– Nerėk, – pasakė Ralfui.

– Neversk manęs rėkti.

– Lėčiau, Barni, lėčiau. Neleisk jam kimštis viso gabalo į burną! Neskubėk, Kitai, vaikeli, stenkis valgyti lėtai. Tiesą sakant, atėjau su reikalu.

Ralfas atsignybo gabalėlį Barnio torto ir suvalgė.

– Neabejoju.

– Dėl Petros, – pasakė Reičelė.

– Ak, taip?

– Kada ji paskutinį kartą piešė?

Barnis stumtelėjo lėkštę, kad Ralfas jos nepasiektų, ir užgulė ją.

– Nežinau, – atsakė Ralfas. – Prieš šimtą metų, prieš daug mėnesių, gal prieš Barnį…

– Taip mes ir manėm. Mums dingtelėjo, kad kol padėtis tokia miglota, jai reikėtų suteikti progą piešti. Paukščių dieną.

– Padėtis nėra miglota, – tarė Ralfas.

Reičelė nekreipė dėmesio į jo žodžius. Ji paėmė nuo kriauklės šluostę ir nuvalė anūkėliams šokoladu išterliotus veidelius.