Джоанна Троллоп - Marčios

– Tai gėdinga, – tyliai pasakė Lukas.

– Tu visiškai teisus.

Lukas atsiduso. Pasikasė sprandą. Jei pasakys, kad užjaučia, Ralfui nepalengvės. Ralfui niekada nepatikdavo, kai žmonės jo gailėdavo.

– Pasakei mamai ir tėčiui?

– Dar ne.

– Petrai?

– Ne. Tik Edui. Ir tau. Kaip sakiau telefonu. Nebūčiau to daręs, jei nebūčiau norėjęs, kad sužinotum anksčiau už mamą ir tėtį.

Lukas susikišo kumščius į kelnių kišenes. Jam buvo siaubingai gaila Ralfo, bet jis norėjo grįžti namo anksčiau už Šarlotę. Trindamas gumine sportbačio nosimi juodą grindų lentą, paklausė:

– Ką ketini daryti?

1 Kurta – laisvi marškiniai be apykaklės, nešiojami Indostano pusiasalyje (čia ir toliau – vert. pastabos).

KETVIRTAS SKYRIUS

Kiekvieną šiokiadienio rytą Sigrida pirkdavo kavą iš italo. Mažas, nedaug didesnis už spintą jo kioskelis stovėjo ant šaligatvio netoli laboratorijos, kurioje ji dirbo. Italas, šnekus vyriškis iš Neapolio, per trisdešimt metų nė kiek nepatobulinęs angliškos kalbėsenos, labai mėgo šviesiaplaukes ir pavaišindavo Sigridą kava nemokamai arba kaip kavinėje pridėdavo itališką sausainį su migdolais ir juodojo šokolado gabaliukais. Jai patiko šis vienas iš daugelio gyvenimo Londone pranašumų. Stokholme, kur ji užaugo, nedažytų blondinių buvo kaip grybų po lietaus.

Sigridos laboratorija buvo atskirai finansuojamas Londono universiteto filialas, nukištas į pastato Blumsberyje pusrūsį už Higienos ir atogrąžų medicinos mokyklos. Mokslo metų rytais, kai būdavo ne jos eilė automobiliu vežti mergytes į pradinę mokyklą Haigeite, Sigrida sutvarkydavo namus, paskui eidavo Aukštutine gatve į Haiberį ir Islingtono metro stotį, sėsdavo į Viktorijos linijos traukinį ir važiuodavo į Voreno gatvę. Paskui pro Marką ir jo kavos kioskelį Gauerio gatve žingsniuodavo į darbą.

Sigridos tėvas buvo inžinierius, o motina – gydytoja. Sigrida turėjo vieną brolį, kompozitorių avangardistą. Jis kūrė muziką kultiniams filmams, dažniausiai statomiems Berlyne, ten dabar ir gyvena. Sigrida Upsalos universitete gavo kompiuterijos magistrės laipsnį, paskui, padedama anglų studentų, su kuriais ten susidraugavo, gavo mokslo tiriamąjį darbą Lafboro universiteto Inžinerijos fakultete. Ten ji ir susipažino su Edvardu, atvykusiu švęsti mokyklos laikų draugo gimtadienio. Koks savaitgalis buvo! Net po dvylikos, beveik trylikos metų Sigrida negalėdavo jo prisiminti be šypsenos.

Ir dabar ji čia, trisdešimt aštuonerių metų, Edvardo žmona, Marielos motina, dirbanti su savu dalelių greitintuvu, kuris tiria daiktus jų nesunaikindamas, todėl didžiai branginamas muziejų ir dailės kolekcininkų. Jos didžiausias laimėjimas: prieš metus, ištyrusi šešiolikto amžiaus piešinį plunksna ir tušu, priklausantį privačiam kolekcininkui, nustatė, kad tiek tušas, tiek popierius yra iš Leonardo da Vinčio gyvenamojo laikotarpio ir geografinės vietos. Kolekcininkas iš džiaugsmo ir dėkingumo neteko galvos. Norėjo padovanoti Sigridai ir jos šeimai slidinėjimo atostogas savo namuose Gštade. Bet Sigrida mandagiai atsisakė. Su laboratorijos chalatu, surištais ant pakaušio plaukais ir akiniuota, ji nepriminė blondinės su aulinukais iki kelių, kurią Markas su malonumu norėdavo nemokamai pavaišinti kava. Viskas, kas profesiniame gyvenime Sigridą domino, buvo tik laboratorija ir jos chalatas.

Žengdama į pastato už Gauerio gatvės vidų su kava ir lagaminėliu, Sigrida patenkinta galvojo apie laboratorijos chalatą. Laboratorijos vadovas išvyko į konferenciją Helsinkyje, o kai jo nebūdavo, visi manydavo, kad vadovauja Sigrida, visi, išskyrus protingą rudaplaukį vaikinuką, vardu Filipas, trokštantį Sigridos dėmesio ir manantį, kad jį pelnys ginčydamas jos teisę vadovauti. Tačiau šio pirmadienio rytą net žodžiavimasis su nuoboda Filipu atrodė patrauklus, bent malonesnis nei savaitgalis klausantis Edvardo, telefonu kalbančio su tėvais, broliais, vėl tėvais, nesibaigiantis ciklas nerimo, pasiūlymų, priešingų pasiūlymų, susierzinimo, todėl galop ji nusivedė Marielą su jos trimis geriausiomis šios savaitės draugėmis valgyti didžiulių pastelinių spalvų keksų amerikietiškoje kepykloje: pastaruoju metu visai Marielos klasei tai buvo didžiausia palaima.

– Nesveika, – pasakė Sigrida, žiūrėdama, kaip jos valgo. – Riebalai ir cukrus. Kiekvienas kąsnis – grynos kalorijos.

Marielos draugė Bela pakėlė įtartinai sodriai raudoną keksą, papuoštą sviestiniu kremu, kuriuo buvo išterliotos jos lūpos.

– Raudonas aksomas, – tarė ji. – Paragaukite. Pamatysite, kad verta būti storoms ir spuoguotoms.

Vakar, paguldžiusi Marielą (kaip kiekvieną vakarą su aipodu ir septyniolika minkštų žaislų, anot Marielos, šie baisiai įsižeistų, jei naktį jiems tektų praleisti kur nors kitur, o ne jos lovoje), Sigrida padengė stalą įprastai sekmadienio vakarienei: silkė su prieskoniais, juoda duona ir marinuotų agurkų salotos, paskui su taure Naujosios Zelandijos vyno „Sauvignon Blanc“ nuėjo į kambariuką už virtuvės, kur tarp knygų lentynų buvo įtaisytas didelis plazminis televizorius. Edvardas nusekė iš paskos. Sigrida atsisėdo ant sofos prieš ekraną ir nukreipė į jį nuotolinio valdymo pultelį. Edvardas palinko į priekį ir ištraukė pultelį jai iš rankos.

– Liaukis, – tarė Sigrida.

Edvardas atsisėdo šalia.

– Man reikia su tavim pasikalbėti.

– Kalbėjai visą savaitgalį…

– Taip, bet ne su tavim, – atsakė Edvardas. – Puikiai žinai, kad kalbėjau su savo sumauta erzinančia šeima, todėl noriu pasikalbėti su blaiviai mąstančiu žmogum.

Sigrida atsiduso, pastatė taurę su vynu ant artimiausios žurnalų krūvos ir atsisuko į jį.

– Gerai.

– Prašom nekalbėti tokiu tonu.

– Matai, – tarė Sigrida, – aš pažįstu tavo šeimą. Žinau, kaip jūs visi manotės, todėl dabar beveik nebeturiu iliuzijų.

Edvardas paėmė Sigridos taurę ir gurkštelėjo vyno.

– Negaliu patikėti, kad jie šitaip eina iš proto…

– Negali?

– Negaliu, – patvirtino Edvardas. – Taip, Ralfas neteko savo įmonės, labai liūdna, bet neverta stebėtis, kai prisimeni, kad jis į savo banką visą laiką žiūrėjo iš aukšto, o namiškiai elgiasi taip, lyg būtų suvažinėtas jo sūnelis. Be paliovos kartojau mamai, kad tai tik darbas, o ji atkirto, kad jis niekada nesusiras kito darbo šiame krašte, ką daryti su hipoteka, jie neturi iš ko grąžinti paskolos už namą, juodu su tėčiu šiuo tarpu padėti negali, o Petra kraustosi iš galvos…

– Tikrai? – paklausė Sigrida.

– Kas tikrai?

– Petra tikrai kraustosi iš galvos?

– Na, kai su ja kalbėjau, iš balso atrodė, kad ji ta pati aptižusi Petra, kuriai niekas nerūpi, tarsi lauktų, kol audra praslinks ir kas nors ras išeitį.

– Tai ko tu nori?

Edvardas vėl ištiesė ranką prie Sigridos taurės. Ji vikriai patraukė vyną, kad jis nepasiektų.

– Atsinešk savo.

Edvardas atsiduso.

– Ne Petra svarbiausia. Iš dalies ir Petra, amžinas kūdikis, bet ir mama, ir tėtis paklaikę, o iš Ralfo jokios naudos, nes jam atrodo, kad pats viską sugadinęs, beje, taip ir yra.

Sigrida gurkštelėjo vyno ir pasiūlė taurę Edui. Jis dėkingas žvilgtelėjo į ją.

– Mielai pasmaugčiau visą šutvę, – pasakė.

– Kalbėjai su Luku?

– Taip.

– Ir?

– Jam dar medaus mėnuo. Bent mintyse. Jis sako, kad Ralfui velnioniškai nepasisekė, o bankas pasielgė skandalingai, bet Ralfui teks tvarkytis pačiam.

– Teks, – pritarė Sigrida.

Edas vėl gurkštelėjo Sigridos vyno.

– Aš vyriausias, Sigrida. Jaučiu, kad privalau paremti tėvus ir padėti broliams.