Джоанна Троллоп - Marčios

– Jis sveikas?

Lukas toliau spoksojo nežinia kur.

– Jis prarado verslą, – trumpai atsakė.

– Ką?

– Bankas atsisakė suteikti Ralfui kreditą ar duoti paskolą, nors jis pasiūlė įkeisti namą, vadinasi, jis praras verslą.

– Dieve mano, – pasakė Šarlotė.

Lukas paėmė jai už rankos.

– Jau per mūsų vestuves jis prisipažino numanąs, kad bus blogai. Atsiprašė, kad elgiasi keistokai, bet negalįs apie tai negalvoti.

– Jis elgėsi keistai?

Lukas atsiduso.

– Jis nusitašė. Jis rūkė. Mama su tėčiu ant jo įsiuto.

– Ar… ar jie žino?

Lukas pakėlė Šarlotės ranką prie lūpų ir žiūrėjo žmonai į veidą.

– Ne. Nežino. Niekas nežino, tik Edas ir aš. Jis niekam nesiguodė. Nepasakė nė Petrai.

Šarlotei sustingo širdis. Norėjo paklausti: „Juk tu man pasakytum, tiesa? Tu visada man viską pasakytum?“, bet pajuto, kad atsakymas gali jos nenuraminti. Todėl teištarė:

– Vadinasi, jei bankas būtų priėmęs jo pasiūlymą įkeisti namą, Petra nieko nebūtų žinojusi?

Luko veidas buvo rimtas.

– Taip.

– Bet tai baisu…

– Jis nori ją apsaugoti.

– Ką?

– Nesako Petrai, nes nori ją apsaugoti, kad ji nesijaudintų.

Šarlotė ištraukė ranką.

– Taip negerai…

– Petra neturi giminaičių, – pasakė Lukas. – Mes visi tapome jos šeima, todėl be žodžių sutarėme ja rūpintis. Jai tik dvidešimt ketveri.

– Dvejais metais jaunesnė už mane.

– Neverta nė lyginti, angele.

– Bet ji jo žmona, – tarė Šarlotė. – Jie turi vaikų. Sunkius laikus reikia pasitikti drauge.

Lukas atsiduso. Apsisuko ir padėjo galvą Šarlotei ant kelių. Paskui pabandė nuvynioti rankšluostį nuo jos krūtų. Šarlotė sulaikė jo ranką.

– Ne…

– Kodėl?

– Nuotaika netinkama…

– Prakeiktas Ralfas.

– Ne Ralfas, – atsiliepė Šarlotė. – Tiesą sakant, ne Ralfas, o Petra. Kodėl Brinkliai elgiasi su Petra kaip su vaiku?

– Na, iš dalies ji ir yra vaikas…

– Tik todėl, kad taip su ja elgiatės. Kiek supratau, ji puikiai tvarkėsi viena, kol sutiko Ralfą…

– Sunkiai.

Šarlotė nusuko akis.

– Lyg Ralfas būtų ją radęs patvory kaip benamį kačiuką, – tarė ji.

– Ji buvo tėčio studentė. Tėtis sakė, kad ji visada tylėdavo, bet buvo talentinga. Ir ji labai talentinga. Turiu omeny piešimą.

Šarlotė pažvelgė į Luką. Nubraukė nuo kaktos jo tankius plaukus.

– O paskui Ralfas ją pamilo…

– Ko gero, – atsiliepė Lukas, žiūrėdamas aukštyn ir galvodamas, kokia žavinga Šarlotė, kad ir iš kur žiūrėtum, net iš apačios, kaip dabar, kai atrodo neproporcinga. – Ji jam patiko, labai patiko, bet abejoju, ar vedybos kada nors Ralfui buvo svarbiausias dalykas.

– Tai ji jam pati pasipiršo?

– Ne, – atsakė Lukas. Jis čiupo Šarlotei už rankos ir atsargiai sukando. Paskui paleido iš burnos, bet ne iš rankos. – Ji pastojo.

– A, – tarė Šarlotė. – Ir jam atrodė, kad vesti Petrą – jo pareiga.

Lukas perbraukė liežuviu per Šarlotės plaštakos kraštą.

– Ne visai. Nemanau, kad ir Petra to tikėjosi. Ji irgi keista. Tikriausiai būtų gūžtelėjusi pečiais ir gyvenusi toliau, nešiojusis kūdikį pintinėje į dailės paskaitas. Vestuvių norėjo tėtis su mama. Jie norėjo, kad juodu susituoktų.

– Iš padorumo?

– Ne visai, – atsakė Lukas. Jis atsisėdo ir paglostė Šarlotei drėgnus plaukus. – Kai kuriais atžvilgiais seniokai baisiai šaunūs, jiems nesvarbu, kaip kitiems atrodo, jie anaiptol ne prisitaikėliai. Veikiau jie nenorėjo paleisti Petros. Lyg būtų ją įsidukrinę. Negalėjo jos prarasti tiek jai atidavę, taip prie jos pripratę. Bent man taip atrodo.

Šarlotė sėdėjo nė nekrustelėdama.

– Tu priblokšta, angele? – paklausė Lukas.

– Ne…

Jis stebeilijo jai į veidą, akys buvo prie pat jos akių.

– Tai kas?

– Truputį kvaila…

– Kas?

– Mano jausmai, – atsakė Šarlotė. – Juk aš turiu puikią šeimą, tavo tėvai su manim elgėsi labai maloniai, bet kai pasakoji, ką jie jaučia Petrai, aš… aš truputėlį… – ji nutilo.

– Kas?

– Pavyduliauju, – atsakė Šarlotė.

Lukas šiek tiek atsitraukė.

– Tu žavinga kvailutė.

Šarlotė nuleido galvą.

– Matai, Sigi išpuoselėta, puiki specialistė, protinga ir savarankiška, be to, šimtą metų jūsų šeimos narė, Petrą visi laiko dukterimi ar jaunesne seserimi, ir kartais per sunku su jomis varžytis, nes visą gyvenimą varžeisi tik su seserimis, nesi nei mokyta, nei talentinga, nei…

– Ša, – garsiai subarė Lukas.

Šarlotė į jį nežiūrėjo. Lukas suėmė jai už smakro ir pakreipė galvą, kad matytų akis.

– Svarbi tik mano nuomonė, – tarė Lukas. – O ją tu žinai. Tave geriau pažinę, namiškiai irgi taip manys, spėju, jau mano, nes neįmanoma tavęs pažinti ir tavim nesižavėti.

Jis pasilenkė ir neskubėdamas pabučiavo Šarlotę į lūpas. Paskui tarė:

– Velniop Ralfą ir velniop jo bėdas. Yra ir svarbesnių dalykų. – Jis nusišypsojo jai ir vienu vikriu mostu nuplėšė rankšluostį.

Butas, kurį Lukas išsinuomojo Londone, buvo pačiame aukšto prabangaus plytų pastato viršuje prie Arnoldo aikštės. Kolumbijos gatvės gėlių turgus, Plytų skersgatvis ir – Dieve mano – Hokstonas ranka pasiekiami, susijaudinusi pasakojo Norai ir kitoms draugėms Šarlotė. Pastatas, kaip ir visi, ratu supantys aikštę it dideli laivai, buvo skirtas neturtėliams pagal didingą filantropišką devyniolikto amžiaus projektą, norėta suteikti šviesias, erdvias ir higieniškas gyvenimo sąlygas žmonėms, kurie anksčiau gyveno tik perpildytuose lūšnynuose. Aikštė buvo įspūdinga, raudonų plytų, šen bei ten su rausvai oranžinių plytų juostomis it architektūrinis Fero salos megztinis, o viduryje ant didžiuliais platanais apaugusios kalvelės su laiptais iš šonų stovėjo kaimiška orkestro pakyla po smailiu stogu – ten Šarlotė, atėjusi pirmą kartą, pamatė porą liesų vaikinukų, brązginančių per gitaros stygas ir dainuojančių mamoms su kūdikiais vežimėliuose ir tvarkingiems senukams su kurtomis1 ir siuvinėtomis kepuraitėmis. Jai pasirodė, kad vieta nuostabiai gyva ir nuostabiai egzotiška. Žavioje krautuvėlėje Kalverto aveniu ji nusipirko karštų falafelių ir saulėje džiovintų pomidorų papuotauti tuščiame dulkėtame bute, kurio nuomos sutartį Lukas ką tik pasirašė, ir pajuto, kad prieš akis, kibirkščiuodama žiburiais it kelias atrakcionų aikštėje, driekiasi ateitis.

Butas – du kambariai, virtuvė pastogėje ir vonios kambarys su didžiuliu langu, pro kurį svaigstančia galva toli apačioje matei virtinę aptriušusių žemų pastatų: juose dabar glaudžiasi įvairios ateljė, tarp jų ir Luko su Džedu studija. Šarlotė įžiūrėjo net studijos stoglangį ir įsivaizdavo, kaip žiemą sutemus pažvelgtų žemyn ir žaviai, kaip dera žmonai, suirzusi pamatytų, kad šviesa studijoje tebedega, vadinasi, Lukas tebedirba, užuot namie valgęs skanią ir maistingą vakarienę, nes ji ketino išmokti virti taip puikiai kaip Luko motina. Pamanė, kad, turint omeny gausybę užsakymų, kuriuos Lukas dabar gauna iš muzikos pramonės, papildomo darbo kino pramonėje, šviesos dizaino koncertams, ko gero, ji ne vieną vakarą žiūrės į tą stoglangį ir matys žiburį. Davė sau žodį, kad jo negrauš. Davė sau žodį, kad bus patenkinta ir džiaugsis jo karjera kaip jis, kaip šią akimirką ji. Davė sau žodį, kad niekada neduos jam pagrindo manyti, kad ją irgi reikia saugoti nuo nemalonumų kaip Petrą. Ji nenutuokė, koks tas Ralfo verslas, kažkokia internetinė finansinė veikla, patarimai investicijų klausimais, ir nebuvo linkusi domėtis, nes aplinkybės, susijusios su Ralfu, Petra, jų sūneliais, Antoniu ir Reičele, keistai išmušdavo ją iš vėžių, kad ir kiek kartų Lukas tikino: niekas jam nėra toks svarbus kaip ji. Gailėjosi, kad prasitarė Lukui pavyduliaujanti. Šiek tiek graužėsi, jog neaptarė šios naujienos ramiai, kaip dera brandžiai moteriai, rodydama rūpestį dėl Ralfo, o ne suirzimą. Todėl kai juodu su Luku grįžo iš Venecijos, atgailaudama už paaugliško silpnumo akimirką, pasakė jam: