Джоанна Троллоп: Marčios

– Reič…

– Ji narsi mergina, – pasakė Reičelė. – Primena mane, kai buvau tokio amžiaus, užsispyrusi, savarankiška, nors nelabai žino, ko griebtis. Ir nieko neturi.

– Reičele, aš negaliu gelbėti studentų. Žinai, kad negaliu. Ypač merginų. Esi laikomas senu iškrypėliu, jei bent pasižiūri į studentę kalbėdamasis su ja.

Reičelė atsiduso.

– Aš jos paklausiu. Ji man patiko. Ji nepaprasta.

– Tikrai…

– O paskui, po kurio laiko, galėsi vežtis ją stebėti paukščių.

Paaiškėjo, kad taisyti valgį Petra moka. Ji niekada nekepė duonos, netaisė baltojo padažo, bet žinojo, ką daryti su aitriosiomis paprikomis, citrinžolėmis, kaip pagaminti žuvų padažą. Ji mokėjo keletą išradingų būdų, kaip paversti pigią skardinę keptų pupelių įdomiu ir stulbinamu patiekalu. Be to, ji buvo supratinga. Susikaupusi ir tylėdama, kaip per Antonio pamokas, stebėdavo, kaip Reičelė pjausto, o paskui imdavo ir puikiai tą patį padarydavo pati. Reičelei būdavo malonu, kai Petra padėdavo virtuvėje. Ji mielai būtų ją mačiusi virtuvėje daug dažniau, bet Petra dirbo, nuolat dirbo.

– Turiu dirbti, – paprastai pasakė. – Atlyginimas minimalus.

– Koks yra minimalus atlyginimas? – paklausė Reičelės Antonis.

– Nė šešių svarų per valandą nesiekia…

– Vargšė mergaitė…

– Žinau. Bet ji verčiau pati suksis. Verčiau bus savarankiška.

– Kas šita Petra? – paklausė tėvo Edvardas telefonu.

– Ką?

– Kažkokia Petra. Mama nuolat apie ją kalba. Nauja valytoja? Nuostabu turėti valytoją, vardu Petra.

– Ji mano studentė, – atsakė Antonis. – Labai gerai piešia. Plika ir viena kaip pirštas. Mamai ji labai patinka.

– O tau?

– Nenoriu, kad mane laikytum nenormaliu…

– Tėti!

– Ir man atrodo, kad ji nuostabi. Keistoka, labai talentinga, vos dvidešimties ir nuostabi.

– Gal kartais ketinate ją išpiršti Ralfui?

– Jie nė karto net nesusitiko…

– Neišsisukinėk.

– Mums dingtelėjo, – atsakė Antonis, – kad jie galbūt turi šį tą bendra. Taip.

– Žodžiu, laikinai ją įšaldėte?

– Vešiuos ją stebėti paukščių, – šaltokai atsiliepė Antonis.

– O, – svajingai ištarė Edvardas, pro jo kabineto langą Londone buvo matyti kitas kabinetas, – Minsmeris. Rytinė Slaptavietė Minsmeryje. Rojus.

– Rojus, – pritarė Antonis ir nusišypsojo į ragelį. – Tikrai.

Vieną retų laisvų Petros savaitgalių jis nusivežė ją ilgu keliu per mišką į draustinį. Ji kaip paprastai tylėjo, žvalgydamasi į kerotus ąžuolus, ramių ir rimtų paukščių stebėtojų poras ir būrelius, baltą it egzotiškos šventyklos Saizvelo atominės elektrinės kupolą anapus pelkių.

Antonis išnuomojo jai žiūronus ir nuvedė per šnarančias nendres, pro medines kėdes uolių paukščių stebėtojų atminimui pagerbti („Jis mylėjo visas gyvas būtybes.“) į Rytinę Slaptavietę pažiūrėti – nes dabar, anot jo, vasara, – avocečių ryškiomis juodomis ir baltomis plunksnomis, jos stypina ilgomis pilkomis kojomis ir žvilgiais riestais juodais snapais ieško kirmėlaičių ir vabzdžių.

– Avocetės, – pasakė Antonis, – o ilgainiui ir tilvikai, ir tulikai, ir griciukai. Tereikia laukti ir stebėti. Stebėti, stebėti.

Tai buvo pirma kelionė iš daugelio. Vėlesniais mėnesiais juodu praleido daug valandų Rytinėje Slaptavietėje prie seklios Skreipo lagūnos su žiūronais ir eskizų albumais ant plačios palangės po žemu langeliu, visada, išskyrus didelius šalčius, atidarytu, kad būtų girdėti nendrių atodūsiai, kirai ir netolima jūra. Kartais Antonis palikdavo Petrą vieną ir eidavo į baublių slaptavietę laukti retai pasitaikančios progos, gal išvys didelius dryžuotus paukščius, sėlinančius per nendryną ir baubiančius. Grįžęs su džiaugsmu pamatydavo, kad ji nė nekrustelėjusi, o eskizų albumo puslapiai pilni greitų energingų piešinių.

– Kažin ar taip jaustumės, jei turėtume dukterį? – tarė Reičelė.

– Ne.

– Kodėl sakai „ne“?

– Nejaustume tokio palankumo. Trukdytų prisiminimai. Visada trukdo.

– Vadinasi…

– Vadinasi, – tarė Antonis, – nereikia maišyti kortų.

Paskui namo parvažiavo Ralfas. Ralfas keliavo. Amerikos bankas, tėvų nuostabai, pasamdęs Ralfą, išsiuntė jį į Singapūrą. Ten Ralfas nepritapo. Siuntė elektroninius laiškus apie savaitgalio išvykas į salas, kalnus, į pakrantės ruožą, neparuoštą vakariečių pramogoms, mat šie mėgsta higieniškus nuotykius. Jis rašė ištversiąs trejus metus, kol užsidirbsiąs tiek pinigų, kad grįžęs namo galėtų nusipirkti namelį Safolke ir pradėti savo verslą, tokį, kuriam kaklaraištis nebūtinas ir nereikia gyventi oro uoste. Jis neužsiminė apie asmeninį gyvenimą, o Reičelės klausimų apsukriai išvengdavo, nes jau buvo prie jų įpratęs.

– Jis grįš vedęs, – tarė Reičelė. – Arba nevedęs, bet su malajiete ar indoneziete. Ir kūdikiu. Kaipgi kitaip. Ji neapkęs Safolko, kankinsis, šals, norės palikti jį ir grįžti namo.

– Turbūt.

– Negi tau nerūpi?

– Ir dar kaip rūpi, – atsakė Antonis, – bet ką mes galime padaryti? Kada mes galėjome daryti kokią nors įtaką Ralfui?

Reičelė dirstelėjo į jį ir nusisuko, bet jis spėjo pamatyti ašaras jos akyse. Reičelė nebuvo verksnė, niekada nusiminusi ar netekusi vilties neraudodavo – nebent tai būtų susiję su Ralfu. Nuo pat kūdikystės, nuo pat sunkios nepastebimai pralėkusios vaikystės Ralfas buvo mįslė, kurios ji negalėjo nei įminti, nei jos užmiršti, Achilo kulnas, kurį galėjo ištverti tik nepaleisdama jo nuo savęs, prižiūrėdama jį, domėdamasi juo, dėl jo nerimaudama. Kartais Antonis užsimindavo, kad vargu ar išmintinga nuolaidžiauti atkakliam Ralfo keistumui, bet Reičelė iškart puldavo ginti ne tik Ralfo, bet ir savo jautrumo.

Jis toks protingas, sakydavo ji, toks talentingas, toks neįprastas, tik neturintis vaizduotės, slogiai griežtų pažiūrų ir ribotas žmogus gali tikėtis, kad Ralfas laikysis formalumų. Antonis retai ginčydavosi. Jis ne tik matė, kaip skaudu Reičelei teisintis, bet iš dalies jai ir pritarė. Kai Ralfas netikėtai išpoškino, kad vyksta į Singapūrą, nuoširdus Antonio nerimas atpirko tai, kad jam negražiai lyg ir palengvėjo. Ar Ralfas kada nors grįš? Gal ir jis, kaip Somerseto Momo apsakymo herojus, perims čiabuvių gyvenseną ir galop atsidurs nusmukusiame buvusios kolonijos užkampyje, permirkęs araku skaitys senovės Graikijos filosofus originalo kalba žibalinės lempos šviesoje? O gal jis, kaip užsiminė Reičelė, nepranešęs grįš namo su moterimi ir vaiku, kuriuos be paaiškinimų ir atsiprašymų primes tėvams?

Bet Ralfas grįžo namo vienas. Jis metė darbą banke. Vadovai maldavo jo likti, bet nors daug bendradarbių buvo atleisti ir nuožmiai pavydėjo jam pasiūlymo dirbti toliau, Ralfas iš darbo išėjo. Pasakė skyriaus valdytojui, kad nors galėtų ir toliau nepriekaištingai dirbti savo darbą, širdis į jį nelinksta, o jis nori, kad būtų įdomu. Valdytojui piktokai paklausus, ar siūlomas didesnis atlyginimas jo labiau nesudomino, Ralfas atsakė, kad jo jausmams pinigai beveik nedaro įtakos, be to, tam kartui jis užsidirbęs pakankamai ir turi dingti iš tos atogrąžų nuobodybės ir daryti, ką nori, nesukdamas galvos dėl kitų nuomonės.

– Aš nesuprantu, – tarė valdytojas. – Aš tiesiog nesuprantu tokių žmonių kaip tu.

– Žinoma, nesuprantat, – atsakė Ralfas, nusiplėšė kaklaraištį ir išmetė į šiukšlių dėžę su sidabrišku banko ženklu, įspaustu šone.

Reičelė pamanė, kad jis atrodo puikiai. Bankas reikalavo, kad jis nuolat ir įprastai kirptųsi, o po daugelio savaitgalių kelionių ir povandeninio plaukiojimo buvo raumeningas ir įdegęs. Akys vaiskios, dantys sumanių Singapūro odontologų, pas kuriuos jis sutiko lankytis, nes mokėjo bankas, pastebimai patobulinti, palyginti su paauglystėje aptrupėjusiais. Jis nerūpestingai įsitaisė senajame savo kambaryje; sugrūdęs dalykinius kostiumus ant cheminės valyklos pakabų į spintos galą, galėdavo išnirti bet kuriuo dienos ir nakties laiku ieškodamas kukurūzų dribsnių, kavos ar laikraščio sporto priedo.