Джоанна Троллоп: Marčios

Rytą po vestuvių pasirodė Sigrida baltais ir pilkais drabužiais, gaivi lyg ką tik išpakuota, susirišusi lygius plaukus į arklio uodegą, išplaukė su Edu valtimi ir nebegrįžo. Antonis ir Reičelė buvo palikti likimo valiai su Sigridos giminėmis ir draugais po giedru dangumi, apsupti vandens. Antonis prisiminė, kad juodu, skrisdami namo, laikėsi už rankų, ir Reičelė, žiūrėdama pro iliuminatorių, ištarė: „Kartais aplinkybės tokios neįprastos, kad neaišku, kaip elgtis, tiesa?“

O vėliau, kai Antonis paklausė: „Kaip manai, jie iš tikrųjų susituokę?“, įsistebeilijo į jį ir atsakė: „Nenutuokiu.“

Ką gi, tai buvo prieš vienuolika, beveik dvylika metų. Ant kilimo po presbiterijos laiptais sėdi Mariela, aštuonmetė Edvardo ir Sigridos duktė. Sėdi labai ramiai ir tiesiai, pėdos su baleto bateliais pakištos po rausvais sijonais, plaukus prilaiko lankelis su rožių pumpurais. Antonis pabandė sugauti jos žvilgsnį. Vienintelė anūkė. Rami ir santūri. Kalba angliškai, švediškai ir griežia violončele. Mariela vos pastebimai palenkė galvą, rodydama, kad jaučia senelio žvilgsnį, bet į jį nepažiūrėjo. Motina pasakė, kad šiandien jos darbas – būti pavyzdžiu kitoms mažoms pamergėms, Šarlotės dukterėčioms, o Marielos gyvenimas iš esmės skirtas motinos pagyrimams užsitarnauti. Ji žino, kad senelis visada ja žavėsis, nesvarbu, ką ji darytų.

– Susikaupk, – staiga sušnypštė Reičelė.

Jis iškart atsikvošėjo.

– Atleisk…

– Džiaugsmingai skelbiu Luką su Šarlote vyru ir žmona! – tarė pastorius, traukdamas stulą, kuria buvo apvyniojęs susikibusias ką tik apžieduotas Luko ir Šarlotės rankas.

Lukas pasilenkė pabučiuoti žmonos į skruostą, bet ji apsivijo rankomis jam kaklą, tada jis stvėrė ją į glėbį ir aistringai pabučiavo. Bažnyčioje nugriaudėjo plojimai. Mariela atsistojo ir papurtė sijonus, žvilgčiodama į motiną, kad ši primintų, ką daryti toliau. Antonis matė, kaip Sigrida vien lūpomis pasakė mergytėms:

– Poromis. Dvi poros po dvi.

Šarlotė juokėsi. Lukas juokėsi. Luko draugai iš bažnyčios galo sveikino jį šauksmais.

Antonis paėmė Reičelei už rankos.

– Dar viena marti…

– Žinau.

– Kurios mes beveik nepažįstame…

– Kol kas.

– Na, jei ji bus bent perpus tokia gera kaip Petra… – prabilo Antonis.

Reičelė ištraukė ranką.

– Jei.

Pokylis vyko palapinėje, sode prie namo, kuriame užaugo Šarlotė. Nelijo, bet buvo apsiniaukę, ir palapinėje ant svečių krito keista žalsva šviesa, todėl visi atrodė kaip ligoti. Palapinė stovėjo nuožulnioje vejoje, todėl atsistoti, juolab ant grublėtų kokosų plaušų demblių, buvo beveik neįmanoma, ypač Šarlotės draugėms, kurios visos aliai vienos avėjo įspūdingais aukštakulniais. Pro plyšį palapinės apačioje buvo matyti jaunieji, vaizdingai pozuojantys didelio tvenkinio pakraštyje, jiems įsakinėjo fotografas.

O Dieve, vanduo, pamanė Petra. Barnis dar nevaikšto ir pritvirtintas dirželiais prie vaikštynės, jam įduota dėžutė razinų, kad neliūdėtų, bet trejų metukų Kitas nenuorama, vanduo jį visada nenugalimai traukė. Praėjusią naktį nepažįstamame viešbučio kambaryje abu vaikai tik truputį nusnūdo, todėl Petra su Ralfu irgi nemiegojo, kol galop penktą ryto Ralfas atsikėlė ir išėjo pasivaikščioti. Jo nebuvo taip ilgai – daugiau kaip dvi valandas, jog Petrai kilo įtarimas, kad vyras išėjo visam laikui. O dabar, priešingai nei paprastai, jis šėlioja su Luko draugais, geria šampaną ir rūko, nors buvo metęs, kai Petra laukėsi Kito, ir nuo to laiko nebuvo paėmęs į rankas cigaretės.

Kitas zirzė. Jis buvo pavargęs, alkanas ir piktas. Be atvangos tyliai verkšlendamas, susitaršęs, nesukalbamas, jis apsivyniojo Petros sijonu, įsibrukęs jai tarp šlaunų. Rytą Kitas Šarlotės prašymu buvo pasipuošęs baltais lininiais marškiniais ir tamsiai mėlynomis kelnėmis, nors Petra manė, kad jis per mažas nuotakos šleifui nešti. Bažnyčioje Kitas taip susipurvino ir susiglamžė, kad teko jį pervilkti marškinėliais su Žmogaus Voro piešiniu: jų nenešiodavo tik tada, kai jie būdavo skalbiami. Petra irgi buvo be ūpo ir jautėsi ne vietoje kaip sūnus: vilkėjo drabužiais, kurie miegamojo spintoje atrodė originalūs ir gražūs, bet Šarlotės draugės, dauguma dvidešimt kelerių, buvo apsitaisiusios kaip kokteilių vakarėliui. Petra pažvelgė į Kitą. Vaikas baisiai erzino, bet jį derėjo užjausti. Jos meilus, jautrus, lakios vaizduotės sūnelis vien dėl suaugusiųjų užgaidos buvo išplėštas iš įprastos, patikimos aplinkos ir įbruktas į dirbtinę svetimą, kur lova buvo ne jo, o dešrelės smarkiai paskanintos pipirais. Ji uždėjo ranką Kitui ant galvos. Vaikas sukaitęs, suplukęs ir nelaimingas.

– Petra, – pašaukė Antonis.

Petra su palengvėjimu atsisuko.

– Oi, Ant…

Antonis patapšnojo jai per petį ir atsitūpė prie Kito.

– Vargšas berniūkštis.

Kitas dievino senelį, bet nemokėjo taip staiga nusiraminti. Patempė apatinę lūpą.

– Gal įveiktum braškę? – paklausė Antonis.

Kitas papurtė galvą ir įsikniaubė Petrai tarp kojų.

– Orinuką?

Kitas sustingo. Paskui atsisuko nuo Petros sijono į Antonį.

– Žinai, kas tai?

– Ne, – atsakė Kitas.

– Traškūs cukriniai pyragaičiai. Labai skanūs. Baisiai nesveika dantims.

Kitas vėl nusigręžė. Antonis atsistojo.

– Galiu jį pasiimti ir pamaitinti per prievartą?

Petra pažvelgė į šešurą – jam akivaizdžiai buvo patogu su prabangiu apskurusiu tėvo fraku.

– Tu pernelyg švarus.

– Truputis lipnumo nepakenks. Ko nors gėrei?

– Ne. Man kelia nerimą vanduo.

– Koks vanduo?

– Tenai, – parodė Petra ranka, kuria nebandė sutramdyti Kito. – Ačiū Dievui, jis dar nepastebėjo.

– Kur Ralfas?

– Kažkur, – atsakė Petra.

Antonis įsmeigė į ją akis.

– Tau čia menkas malonumas…

– Vestuvės ne trejų metukų vaikams ir ne motinoms, kurios tokius bamblius turi prižiūrėti, – atsiliepė Petra.

– Tavo vestuvės buvo malonumas visiems.

Ji dirstelėjo į Kitą. Jis nurimo, tik karštas kvėpavimas degino jai odą per sijono audeklą.

– Mūsų vestuvės buvo žavios.

– Tikrai.

– Diena puiki, iš bažnyčios grįžome į jūsų sodą, visos rožės žydėjo, šunys, vaikai…

Antonis jai nusišypsojo. Paskui atsainiai paklausė Kito:

– Bulvių traškučių?

Kitas nustojo kvėpuoti.

– O gal net kokakolos? – pridūrė Antonis.

Kitas kažką slopiai sumurmėjo.

– Ką?

– Su šiaudeliu! – suriko Kitas į Petros sijoną.

– Jei nori.

– Ačiū, – tarė Petra. – Širdingai.

– Prie užkandžių stalo sėdžiu greta Šarlotės motinos. Ji garsi sodininkė ir augalų dailininkė mėgėja, taigi mudu kiekviena proga suporuojami. Pasistiprinsiu, pirmiausia pamaitindamas Kitą netinkamais valgiais. Verčiau netinkamas valgis, negu jokio. Jei neisi su manim, Kitai, šiaudelio spalvą parinksiu aš, ir galbūt išrinksiu geltoną.

– Ne! – suriko Kitas.

Paraudonavęs, susitaršęs, jis atsiplėšė nuo motinos.

– Imsma jautį už ragų, – tarė Antonis neva tarmiškai.

Kitas išsišiepė.

– Tu tiesiog išsigelbėjimas, – tarė Petra.

Antonis jai pamerkė.

– O tu žinai, kas esi.

Ji žiūrėjo, kaip juodu netvirtai žingsniuoja kokosų plaušų dembliu susiėmę už rankų, Antonis mostaguodamas, Kitas tokioje išpuoselėtoje draugijoje nevalyvas kaip nešvarių skalbinių ryšulys. Pažvelgė į vaikštynę. Barnis suvalgė razinas, sudraskė dėžutę ir laižė saldumą viduje. Putlius skruostus ir nosies galą buvo išsitepęs rudai.