Джоанна Троллоп: Marčios

Jis neturėtų būti toje draugijoje, tarė sau Reičelė. Luko draugai labai skiriasi nuo jo brolių draugų, naivesnių, nuoširdesnių, paprastesnių. Kalbas apie Luko bernvakarį, trijų dienų ūžavimą Edinburge, kur jis baigė universitetą, Reičelė pakentė tik todėl, kad jame dalyvavo Lukas, jos sūnus. Ralfas irgi nuvažiavo parai, vis dėlto brolis, o grįžęs į Safolką tepasakė, nenorėdamas išduoti Luko, kad visiems buvo smagu, bet tokie dalykai ne jam. Vėliau Petra pranešė, kad nusilesę jie pradėjo skusti vienas kitam įvairias kūno vietas, ir Lukas tik vargais negalais išsaugojęs antakius. Tai ką Ralfas veikia šitos minios tirštymėje ir kodėl jo rankoje cigaretė? Reičelė labai džiaugėsi, kai jis metė rūkyti. Vienintelis vaikas, dėl kurio ji jaudinosi, galvodama apie alkoholį ir narkotikus; jis vienintelis buvo linkęs įžvelgti veikiau jėgų išbandymą dėl priklausomybės nei jos grėsmę.

Ko gero, pamanė Reičelė, reikėtų pasikalbėti su Petra. Pamatė Antonį su Kitu prie tvenkinio – Antonis šluostė Kitą nosine įkalbinėdamas apsimauti trumpikes ir šortus, o Petra turbūt susirado ramią vietelę, kad dar kartą pavalgydintų Barnį. Barnis dievina valgį. Jo džiaugsmas, išvydus maistą, juokino Reičelę su Antoniu, nors Petra sakė, kad kartais jis elgiasi kaip tironas. Reičelė, visą gyvenimą dirbusi virėja, virdavo sriubas ir košes, kurias Petra kraudavo į šaldytuvą ir turbūt vieną jų dabar kur nors kemša Barniui, išsižiojusiam vežimėlyje kaip rajus paukščiukas.

Ji atsistojo, pasilygino žalią lininį sijoną, pirktą per išpardavimą drabužių parduotuvėje Olbore, laimė, smarkiai besiskiriantį nuo pilkšvai raudonų Šarlotės motinos nėrinių. Keista moteris ta Šarlotės motina, ir liguistai tvarkinga. Na, Šarlotė bent jau ne tokia. Miegamąjį Safolke Šarlotė su Luku paliko įspūdingai sujauktą net pagal Reičelės standartus.

Jai einant ieškoti Petros, šalia išdygo Ralfas su buteliu alaus. Jis trenkė cigaretėmis.

– Kaip tu, mama?

Reičelė pažvelgė į jį. Dievinamas sūnus, bet dabar reikia galvoti ir apie Petrą.

– Puikiai, – atsakė ji. – O tu?

– Ką reiškia „o tu“?

– Ar tau nieko nenutiko? Ar viskas gerai?

– Žinoma, – atsakė Ralfas ir kilstelėjo butelį, lyg skelbdamas tostą į jos sveikatą. – Žinoma, viskas gerai. Kodėl turėtų būti negerai?

ANTRAS SKYRIUS

Antonio vaikystėje vietoj studijos stovėjo aptriušusi daržinė vejapjovei, įvairiems pasenusiems žemės ūkio padargams, nenusakomiems maišams, špagato ir surūdijusios vielos ritiniams. Patalpa buvo blausi ir dulkėta, ant sijų netvarius lizdus suko liepsnotosios pelėdos, o vasaros prieblandoje pašėlusiai šmaižiodavo šikšnosparnių ir čiurlių pulkai. Antonio tėvai daržinę vadino Sąvartynu; įlinkęs daržinės stogas kasmet numesdavo po kelis didžiulius šiferio lakštus, pats pastatas dar giliau ir kreiviau įsmigdavo į žemę, todėl durys išklypo iš staktų, o viename gale maži langeliai voratinkliuotą stiklą išsviedė į dilgėlių guotą.

Išgelbėti ir paversti daržinę studija sumanė Reičelė. Ji atvyko iš Velso kalvų nuogąstaudama dėl Safolko lygumų, o dar labiau – dėl gyvenimo namuose, kuriuose užaugo jos jaunikis.

– Dieve, – pasakė ji seseriai, – gaila, kad jo nematei. Ne, namas, žinoma, žavus, bet jo šeima jame gyvena nuo žilos senovės. Visa ten šventa, visa. Antonis mano, kad namas tobulas.

Reičelės sesuo, ištekėjusi už pasiaukojančio apleisto senamiesčio mokytojo ir iš paskutiniųjų besistengianti sudurti galus su galais municipaliniame bute spyrio suskaldytomis lauko durimis, nelinko klausytis skundų apie didžiulį, nors ir apgriuvusį namą Safolke, kurį gauni veltui – veltui, kad ir kaip būtų nepatogios paveldėtos senienos.

– Man atrodo, tau velnioniškai pasisekė, Reičele.

– Na, taip. Pasisekė, nes nieko nereikia pirkti. Bet nepasisekė, nes paveldėjau seną yrančią lūšną, kurią turiu garbinti, užuot atstačiusi.

– Pliurpalai, – atkirto sesuo.

– Kas pliurpalai?

– Žinoma, gali ją atstatyti. Juk dabar ten ir tavo namai? Atiduok Antoniui jo valdas ir paaiškink, kad turi tokią pat teisę į namą kaip jo motina, senelė ar prosenelė.

– Ką reiškia „jo valdas“?

Reičelės sesuo atsiduso. Ji stengėsi nepastebėti, kad akvamarinas Reičelės sužadėtuvių žiede sulig vaisiniu guminuku.

– Negi nesupranti? Pašiūrę. Kur vyrai eina daryti netvarkos, konstruoja daiktus, kurie neveikia, todėl juos vėl reikia ardyti. Juk Antonis piešia?

– Ir labai gražiai, – išdidžiai atsakė Reičelė.

– Matai, – tarė sesuo. – Duok jam vietą piešti. Kaip gaila, kad Frankas nepiešia. Kaip gaila, kad Frankas nepiešia, nekolekcionuoja vabalų ir nepriklauso dviratininkų klubui. Kaip gaila, kad Franko nedomina niekas, išskyrus, kaip išgelbėti visus Haknio nepilnamečius nusikaltėlius.

– Ten galėtų būti studija, – po kelių dienų pasakė Reičelė Antoniui.

– Kur ten?

– Sąvartyne.

– Bet ten visada buvo Sąvartynas.

– O dabar nebebus, – atsiliepė Reičelė, prisimerkusi žiūrėdama į milžinišką Rytų Anglijos dangų.

Antonis užsigavo.

– Mamai su tėčiu buvo gerai ir taip.

Reičelė toliau žiūrėjo aukštyn.

– Mama ir tėtis danguje, Antoni.

– Jie netikėjo dangumi. Jie netikėjo antgamčiu. Jie manė, kad viršiausias žmogaus protas. Aš irgi taip manau. Jie buvo praktiški žmonės.

– Sąvartynas, – atkirto Reičelė, – nepraktiškas. Sąvartynas – vien užgriozdintas nenaudingas plotas. Iš jo išeitų nuostabi studija. Didelėje sienoje į šiaurę būtų langas. Galėtum ten tapyti, piešti ir daryti paukščių modelius sulig lėktuvu. Ten pakaktų vietos net lėktuvui pastatyti.

Antonis pardavė kaimynams dalį seno, vaisių nebevedančio sodo ir už tuos pinigus pavertė Sąvartyną studija. Įdėjo langus ir stoglangius, pastatė malkomis kūrenamą krosnį, išgrindė aslą senomis plytomis, o sienas apkalė medienos plaušų plokštėmis. Jis atsinešė senus virtuvinius stalus ir apspurusius krėslus iš pageltusio nuo tabako kambarėlio, kuriame tėvas ilgas popietes kurdavo sudėtingas žirgų lenktynių programos su nuorodomis sistemas, ir kilimėlius, per daugelį metų nutrintus iki pagrindo ant akmenimis grįstos aslos. Jis pasistatė molbertus, įsirengė lentynas, o rėmus sukabino ant balnų gembių. Prikrovė knygų ir medinių paukščių modelių, kuriuos kadaise droždavo žvejai Orfordo prieplaukoje, kai vėjas būdavo pernelyg audringas plaukti į jūrą. Paskui garbingiausioje vietoje pakabino Džozefo Kruelo „Balandžio“ reprodukciją (guašas, drobė), nutapytą 1894 metais kažkurio Glazgo mokyklos atstovo: jis net nusivežė Reičelę pažiūrėti originalo Barelo kolekcijoje.

– Jis – mano didvyris, – pasakė Antonis.

Reičelė įsmeigė akis į balandį, į baltas plunksnas su pilkais šlakeliais, šviesaus koralo spalvos snapą ir kojas, į atšiaurią, laukinę, mažą akį.

– Nuostabus, – tarė ji. – Kodėl jis toks nuostabus?

– Todėl, – atsakė Antonis, – kad jauti vidinį paukščio gyvenimą. – Jis paėmė jai už rankos. – Senovės Kinijoje paukščių tapyba buvo labai svarbi. Ne tik dėl to, kad paukščiai tokie puošnūs, bet ir dėl to, kad jie laukiniai, oro ir laisvo pasaulio gyventojai. Kinai manė, kad reikia įdėmiai stebėti paukštį metų metus, o paskui nutapyti iš atminties, kad atrodytų kaip gyvas. Jie manė, kad tai viena puikiausių žmogaus proto raiškų: stebėti, o paskui šitaip tapyti. Kruelas tapydavo iš atminties, nes taip vaikystėje buvo išmokytas. Mane mokė kitaip, bet mokiausi ir pats. Paveiksle man labiau patinka gyvybė ir tiesa negu grožis. Man reikia jausmų iškrovos.