Джоанна Троллоп: Marčios

Reičelė ištraukė ranką tebežiūrėdama į balandį.

– Taip, – pagarbiai ištarė.

Studiją nuo namo skyrė piktžolėmis apaugęs žvyruotas plotas, bet jų gyvenimui ji buvo ne mažiau svarbi už Reičelės virtuvę. Visi trys sūnūs kūdikystėje dieną miegodavo čia, apkamšyti didžiuliame sename vežimėlyje, kuris kadaise buvo Antonio. Bėgant laikui jie ateidavo čia daryti namų darbų: įsitaisę prie kurio nors iš užgriozdintų stalų, spardydavo kėdžių pakojas, skųsdavosi dėl trupmenų, prancūzų kalbos žodžių ir ponios Fenšo, kuri mokiniams galvas šukuojanti tankiomis šukomis, apipiltomis skysčiu nuo utėlių.

Tačiau turėjo praeiti daug metų, kol studija ir Antonio piešiniai ėmė duoti pelno. Per tuos metus Reičelė šeimininkaudavo vietos gyventojų pobūviuose ir vesdavo neoficialius kulinarijos kursus virtuvėje, kurią įsirengė nugriovusi kabinetų labirinto sienas ir juos sujungusi. Jos pajamas papildė Antonio atlyginimas už pusę dėstytojo etato dideliame dailės koledže už penkiolikos mylių; šio darbo iš įpročio ir pomėgio jis neatsisakė net tada, kai buvo pradėtos rengti jo kūrinių parodos, imta juos pirkti, kai jis tapo Karališkosios akademijos nariu. Koledže jis susipažino su Petra.

Iš pradžių atkreipė į ją dėmesį, nes ji niekada nieko nesakydavo. Sėdėdavo klasės gale, apsirengusi keistais bohemiškais skarmalais kaip dauguma Antonio studentų, ir konspektuodavo. Kalbėdamas jis žingsniuodavo tarpueiliais ir, dirstelėjęs jai per petį, matydavo, kad ji rašo pieštuku, ryžtingu ir savitu braižu, meniškame bloknote, akivaizdžiai pačios pasidarytame. Plaukus būdavo susisukusi į mazgą ir apvyniojusi šiurkštaus mėlyno su auksiniais taškeliais muslino skiaute, o jos rankas – Antonis pastebėjo, kad nagai nugraužti, – iki pusės slėpdavo sudriskusios juodų nėrinių pirštinės. Kartą Petra teberašė, net kai jis sustojo šalia, ir jis matė, kad ji žodis žodin užsirašo viską, ką jis sako.

Noriu šitai pasakyti jums kuo švelniau, bet korektiškumas gali siaubingai varžyti. Matote, yra to, ką matome, tiesa ir to, kaip suvokiame, ką pamatėme, tiesa. Tarkim, tapydamas paukštį, nori perteikti pojūtį, kad buvai ten, kad įsismelkei į tą paukščio gyvenimo akimirką. Suprantate?

Petra pabraukė „siaubingai“, „suvokiame“ ir „ten“, nes jis pabrėžė šiuos žodžius. Vėliau, liepęs studentams atpalaiduoti ranką, kuria braukė anglimi per didžiulius piešimo popieriaus lakštus, Antonis pamatė, kad ji arba apsigimusi dailininkė, arba jau puikiai išmokyta, ir piešia daug geriau už kitus studentus. Bet Petra į jį nežiūrėjo, nekalbėjo, ir Antonis, jausdamasis taip, lyg stebėtų pradedantį nuogąstauti gyvūną, nevertė jos nei pakelti akių, nei ką nors pasakyti.

– Koledže yra mergina, – pasakė jis Reičelei. – Keista mergina. Manyčiau, jai devyniolika ar dvidešimt. Niekada nekalba. Bet piešia kaip angelas. Daug metų neturėjau studento, kuris pieštų kaip ji.

Reičelė grūdo kedrines pinijas pesto padažui.

– Kuo ji vardu?

– Petra.

– Petra?

– Taip parašyta studentų sąraše. Nė karto negirdėjau, kaip jinai jį taria. Nė karto negirdėjau jos kalbant. It nebylė.

– Labai rami.

– Ir įdomi. Ji mane sudomino.

Reičelė ėmė pilti alyvuogių aliejų į žalią bazilikų ir kedrinių pinijų tyrę.

– Pasikviesk ją čia. Pasigendu sūnų draugų. Man būdavo malonu, kai jie užeidavo, kad jų pilna virtuvėje, kad jie amžinai alkani.

– Negaliu jos niekur kviesti, kol ji neprabils, – tarė Antonis.

Reičelė pirštu pakabino padažo ir paragavo.

– Gal ji tiks Ralfui. Jis irgi nelabai šnekus.

– Jis nesutiktų, kad mes išrinktume…

– Turbūt. Ji daili?

Antonis susimąstė.

– Taip…

– Tu dvejoji.

– Na, jos dailumas ne toks kaip Sigridos. Ji ne… neatrodo tokia susikaupusi…

– Gerai, – tarė Reičelė, šaukštu kraudama padažą į molinį dubenį, parsivežtą iš Sicilijos, kur juodu atostogavo ir stebėjo paukščius. – Kai ji prabils ir jeigu tau patiks jos balsas, pakviesk ją į svečius. Man trūksta jaunimo.

– Žinau.

– Prisimeni eilėraštį? „Negi čia mano kūdikis?“

– Pamos Ers.

– Taip. Ką gi, tai aš. „Kur dingo jo guminiai su akimis varlių?“

Po mėnesio Petra prabilo. Antonis pasakojo klasei, kaip svarbu niekada nesinešioti trintuko:

– Pieškite greitai, kaip juda paukštis. Minkštu pieštuku, nuo 4B iki 6B, būtinas drožtukas, bet trintuko nereikia. Niekada…

O tada Petra pakėlė galvą ir paklausė:

– Ar paukščio kūno iškilumai svarbesni už jo kontūrą? – balsas buvo kimus, turbūt, kad retai kalbėdavo.

Visa klasė atsisukusi sužiuro į ją.

– Mes manėm, kad tu protiškai atsilikusi, – geraširdiškai pasakė vaikinas, sėdintis už poros kėdžių nuo jos.

Petra žiūrėjo į Antonį, laukdama atsakymo.

– Taip, – atsakė Antonis.

Petra dirstelėjo į vaikiną už poros kėdžių. Paskui vėl pažvelgė į Antonį.

– Taip ir maniau, – tarė ji ir piešė toliau.

Po dviejų savaičių Antonis paklausė studentų:

– Gal norėtumėte apžiūrėti mano studiją?

Buvo akivaizdu, kad norėtų visi, tik nežino, kaip pasakyti.

– Puiku, – tarė Antonis ir nusišypsojo. – Visi? – Studentai linktelėjo. Jis pažvelgė į Petrą. – Ir jūs?

– Taip, – atsakė ji. – Prašau, – pridūrė.

Jie atvažiavo vietos autobusu, atrodė keistai – kaip klajojančių Šekspyro aktorių trupė. Petra buvo užsidėjusi mažus stropios studentės akinukus plieniniais rėmais, plaukai krito ant nugaros beveik iki juosmens ant liepsnelėmis išmarginto šaliko, o ties kulkšnimis buvo surauktos rytietiškos violetinės plačkelnės.

– Neklausiu jūsų vardų, – tarė Reičelė, – nes vis tiek neprisiminsiu. Bet aš esu Reičelė, jis – Antonis, čia bandelės, kurias ką tik iškepiau, o ten šokoladinis tortas. Viskas labai aišku.

Valgis studentus nuramino. Šveitė susikaupę kaip kūdikiai, o paskui įsikalbėjo. Antonis įleido juos į studiją, jie aiktelėję ėmė tarškėti ir rodyti vienas kitam tai tą, tai aną, o Reičelė paklausė Petros:

– Vaikštai stebėti paukščių?

Petra nusiėmė akinius. Jos akys buvo žalsvos, rainelė su ryškiu tamsiu apvadu.

– Kad ne…

– Turėtum, – atsiliepė Reičelė. – Antonis labai vertina tavo piešinius, bet reikia stebėti, kaip daro jis.

Petra linktelėjo.

– O tavo šeima? Kas nors piešia?

Petra atsikrenkštė.

– Aš, galima sakyti, neturiu šeimos…

– O, – tarstelėjo Reičelė. – Kaip suprasti? – paklausė luktelėjusi.

– Ji iširo, – atsakė Petra.

– Iširo?

– Mama mirė, o tėvas išvažiavo labai seniai. O dabar ir senelė išvyko į Kanadą.

– Kodėl?

– Nes ten gyvena dauguma jos anūkų. Turbūt.

– Palikusi tave vieną? – kamantinėjo Reičelė.

– Nieko baisaus, – atsakė Petra. – Mes nebuvom artimos. Turiu, kur gyventi.

Reičelė įdėmiai žiūrėjo į ją.

– Ką veiki Antonio dailės klasėje?

– Man ten patinka, – atsakė Petra. – Savaitgaliais dirbu futbolo klubo bare, o šiokiomis dienomis, išskyrus tą dieną, kai einu į koledžą, kavinėje.

– Kiek tau metų?

– Dvidešimt, – atsakė Petra ir vėl užsidėjo akinius. – Nesijaudinkite. Gyvenu gerai. Įpratau savim pasirūpinti.

Vėlai vakare Reičelė pasakė Antoniui:

– Manau, reikėtų jai padėti.

– Kaip?

– Aš išmokysiu ją gaminti valgį. Tu pasiimk ją stebėti paukščių į Minsmerį.