Джоанна Троллоп - Marčios

– Pakviesk Ralfą pas mus, jei nori su juo pasikalbėti. Galės išbandyti sofą.

Ir jai buvo atlyginta. Lukas ją apkabino ir sukuždėjo į ausį:

– Tu mieliausia lėlytė.

Todėl ji išpakavo vestuvėms dovanotą patalynę iš celofano ir kartono ir ištraukė iš dėžės naują antklodę, kad turėtų po ranka, kai reikės kloti Ralfui patalą ant sofos. Buvo septinta ryto, saulė patekėjo, Lukas prausėsi po dušu, o Šarlotė trumpučiu džinsiniu sijonėliu, aptempta dryžuota liemene ir susitraukusiu kariniu švarku su milžiniškomis žalvarinėmis sagomis pasiruošė eiti į darbą vietos radijo stotyje Marilebono kelyje. Šaldytuve buvo visko, ko reikia mišrainei, ir lašišos gabalėlių, šiuos ji iškeps, duonos nupirks dieną, sūrio ir braškių taip pat, Lukas parneš vyno ir alaus, vėliau ji uždegs žvakes ir nesakys Ralfui, kad jis pirmasis jų svečias. Gali būti, kad jis net įvertins jos pastangas. Lukas sakė, kad jį labai nudžiugino pasiūlymas atvažiuoti į Londoną ir likti nakvoti.

– Tiesą sakant, – pridūrė Lukas, – jis paklausė, ar tu neprieštarausi. Man regis, Ralfui pirmą kartą gyvenime toptelėjo, kad jis gali trukdyti.

Šarlotė trinktelėjo į vonios kambario duris.

– Aš išeinu, mažuti!

Stojo tyla, Lukas užsuko čiaupus, išjungė aipodą ir atidarė duris. Buvo nuogas ir šlapias. Nužvelgė ją.

– Neik į darbą, angele…

Ji sukikeno.

– Turiu. Dirbu aštuntos valandos pamainoje, taigi reikia ten būti be penkiolikos aštuonios. Pats žinai.

– Aš galvosiu apie tave visą dieną. Visą dieną.

Ji pasiuntė jam oro bučinį.

– Aš irgi. Kada ateina Ralfas?

Lukas žengė į priekį ir čiupo ją į šlapią glėbį.

– Kada nors. Ilgėkis manęs. Ilgėkis visą dieną.

– Pažadu, – atsakė Šarlotė.

Į Luko studiją už Arnoldo aikštės vedė platus asfaltuotas takas. Palei jį stovėjo ilgos virtinės žemų plytinių pastatų – buvusių arklidžių ar garažų; kur nebuvo studijų, žiojėjo išdaužyti langai dideliais metaliniais rėmais. Pirmo aukšto sienos buvo išmargintos durimis. Juodos ir aptrankytos, jos atsidarydavo į stačius siaurus laiptus, mažas laiptų aikšteles apšvietė apmūsoję langai nuo grindų iki lubų. Luko aikštelėje vienos iš dvejų durų buvo neseniai nudažytos blausia tamsiai pilka spalva, o akių lygyje beveik ties viduriu pritaisyta dulsvai blizgančio plieno lentelė su užrašu juodomis mažosiomis raidėmis be uodegėlių apačioje: „Grafinio dizaino konsultantai“.

Ralfas tik kartą, kai Lukas su Džedu kraustėsi, o Šarlotės Lukas dar nepažinojo, buvo užsukęs į studiją. Pinigų pirmam nuomos mokesčiui ir pradiniams įnašams už išsimokėtinai įsigytus kompiuterius davė Džedo tėvas. Jis buvo išsiskyręs su Džedo motina ir beveik visą laisvalaikį ir pinigus leido taisydamas klasikinius motociklus. Lukas buvo nagingas, todėl montavo braižymo lentas ir elektros lempas virš galvos, o Džedas šlifavo grindis į milžinišką plaukų džiovintuvą panašiu prietaisu. Ralfas susijaudinęs prisiminė, kaip įsivaizdavo gyvenimą ir darbą Safolko namelyje, uždaroje erdvėje, netrikdomas jokių įsipareigojimų. Tik jis, baltos sienos, negailestinga pakrantės šviesa, jūra, žvirgždas ir jo sumanymas internetinės bankininkystės patogumą ir intymumą perkelti į beribį smulkaus investuotojo pasaulį.

Žinoma, taip nenutiko. Jis gyveno namelyje kelis mėnesius, gal keturis, gal penkis, kartais su nepastebima Petra, kuri paplūdimyje piešdavo kirus, keptas pupeles iš skardinių paversdavo įstabiais patiekalais ir gulėdavo šalia be jokių reikalavimų ar teisių, kaip darydavo ir visa kita, kol tiesiai pasakė, kad jau du mėnesiai nesirgusi mėnesinėmis ir tikriausiai esanti nėščia. Jis buvo priblokštas, vos neapsiašarojo, paskui netaktiškai paklausė, ką, jos nuomone, turįs daryti.

Ji išvertė akis.

– Nieko.

– Turiu omeny, ar norėtum gyventi čia? Ar norėtum atsikraustyti čia ir gyventi su manim?

– Galbūt.

Jis apkabino Petrą. Pamanė, kad jei tai meilė, ji jam patinka. Įsivaizdavo plikoje svetainėje kūdikį, Petrą su kūdikiu glėbyje, tada save, laikantį kūdikį ir rodantį jam jūrą pro langą. Bet paskui, pastūmėti kažko nepaaiškinamo, jis net neprisiminė ko, jie pasakė Antoniui ir Reičelei, pasakė nieko neprašydami, ir nuo tos akimirkos viskas pasikeitė, viskas pasidarė ne tik kitaip, negu jis įsivaizdavo, bet ir ne jo, ne Petros.

Namelio nebeliko. Jis iškart buvo parduotas. Jį pakeitė butas tiesinio užstatymo name Olbore su mažu sodeliu, bet be jūros vaizdo. Ralfas turėjo gerą darbo kambarį, nors pro langą matė pašiūres, svetimus daržus, netvarkingą automobilio aikštelę, o ne žvirgždą, jūrą ir dangų. Reičelė pasistengė, kad jam būtų patogu, priminė, koks geras čia interneto ryšys, palyginti su jo namelyje, paskui buvo vestuvės – jos jam patiko, labai patiko, ir jie įsikūrė mažame mažo miestelio bute, o praėjus dviem mėnesiams po vestuvių gimė kūdikis – Kitas. Niekas, mąstė Ralfas, vasaros vakarą stovėdamas prie Luko studijos Šordiče, nė iš tolo neprimena to, apie ką jis mąstė ar ką įsivaizdavo, aną kartą čia stovėdamas. O juk praėjo tik ketveri metai.

Pasikeitė ne tik studija, bet ir Lukas su Džedu. Studija buvo madinga, vienspalvė, šiuolaikiška, sudėtingai apšviesta, kampu it braižymo lentos sustatytais kompiuteriais. Lukas ir Džedas vilkėjo nerūpestingai, jokių uniformų: juodi marškinėliai, žygio kelnės, madingo modelio sportbačiai. Lukas dabar mūvėjo vestuvinį žiedą, plokščią platinos lankelį, todėl jo kairė ranka atrodė keistai brandi. Jis stipriai apkabino Ralfą, o Džedas sumušė su juo delnais ir pasakė, kad turi reikalų, malonu buvo pasimatyti, iki, persimetė per petį juodą odinę striukę ir švilpaudamas nušuoliavo laiptais. O tada Lukas pasakė:

– Atrodai nekaip, brolau.

Ralfas atsisėdo ant juodos taburetės prie kompiuterio.

– Kaip Šarlotė?

– Puikiai.

– O Venecija?

– Nuostabi.

Ralfas išsitraukė iš švarko kišenės pakelį cigarečių ir pasiūlė Lukui.

– Rūkysi?

– Ačiū, ne, – atsakė Lukas, – neberūkau. Jokių kvaišalų, išskyrus alkoholį. Ir ne čia.

– Liaukis…

– Gali rūkyti lauke. Ne čia.

Ralfas gūžtelėjo pečiais. Įsimetė cigaretes į kišenę.

– Pasakok, – tarė Lukas.

– Ką, dabar? Iškart?

– Nenoriu, kad įkyrėtum Šarlotei vėliau. Nenoriu, kad Šarlotė manytų, jog mano broliai nuobodūs ir įtartini.

– Ką gi, klausykis, – tarė Ralfas.

Susikišo rankas į švarko kišenes ir įsistebeilijo į stoglangį lubose.

– Blogai, blogai, blogai? – paklausė Lukas.

– Taip.

Lukas nieko neatsakė. Dirstelėjo į laikrodį. Šarlotė grįš namo po dešimties minučių.

– Mano smulkaus verslo sąskaita uždaryta, – tarė Ralfas.

– Oi…

– Kartais turiu laukti pusmetį, kad gaučiau komisinius. Kartais net ilgiau. Taigi man reikia banko, kuris leistų didesnį kredito perviršį, tai svarbu. Netgi būtina. O prieš keturis mėnesius bankas padidino palūkanų normą. Pokšt. Nei iš šio, nei iš to. Nuo 5 iki 9,9 procento, kaip sau nori. Ir… – jis nutilo ir pažvelgė į Luką.

– Kas?

– Kredito viršijimo palūkanų norma ir taip buvo didelė. 9,9. O bankas dar padidino, nesileisdamas į ginčus, iki 19,9 procento, nors limito niekada neviršijau. O ėmęs prieštarauti, išgirdau, kad palūkanų norma bus sumažinta, kai įplauks daugiau pinigų. Aš nurodžiau, kad vargu ar taip bus, nes esu baudžiamas už man būtinos verslo sąskaitos kredito perviršį, dėl kurio susitarta, o man buvo atsakyta, kad tai mano bėda. Neturiu turto, kuris domintų banką, taigi mano dainelė sudainuota. Mano investuotojai, draugai iš Singapūro, kurie padėjo man įkurti verslą, nepatenkinti. Gali įsivaizduoti, kokius elektroninius laiškus gaunu.