Джоанна Троллоп - Marčios

– Tinkama, – atkirto Mariela. – Mane pagimdei.

Sigrida prikišo suktuką prie kitos akies.

– Pagimdžiau. Bet sunkiai. Vienos moterys gimdo lengvai ir labai tam tinka. Jų kūnas tam pritaikytas. Matai, mes visi esame truputį kitokie.

– Bet gydytojai tau padėtų, – išmintingai pasakė Mariela. – Kūdikių gydytojai. Tam jie ir yra.

– Vis tiek nieko gero.

– Kuri tavo kūno dalis netinkama?

Sigrida padėjo suktukus ir paėmė blakstienų tušą.

– Galva, mieloji.

– Vaikai gimsta ne galvoje.

– Bet mintys ir jausmai gimsta galvoje, – atsakė Sigrida. – Ypač kai nešioji kūdikį. Niekada nesi tik kūnas, esi dar ir protas. Juk mąstai visą laiką, tiesa? Ir turi prisiminti, kad kai kurių žmonių mintys ir jausmai slogūs, tu tokių galbūt nepatyrei, bet vis tiek privalai juos užjausti.

Mariela atsistojo ir išsiropštė iš vonios.

– Kaip senelė? – nerūpestingai paklausė.

Sigrida liovėsi dažytis ir atsisuko.

– Ką?

Mariela pasilenkė išimti taburetės.

– Senelė pagimdė tris vaikus, taigi jai atrodo, kad tai lengva.

– Turbūt.

Mariela pastatė taburetę ant vonios kambario grindų ir užlipo ant jos, kad būtų aukštesnė už motiną. Iš aukšto jai nusišypsojo.

– Todėl kartais senelė užmiršta užjausti, tarkim, tave. Teisybė?

– Mes norėtume jums kai ką pasakyti, – prabilo Šarlotė.

Ji buvo šiek tiek paraudusi. Apskritai pietūs pavyko, ir nors Reičelė nieko nepagyrė, vis dėlto suvalgė viską, kas buvo lėkštėje, ir net maloniai nustebinta pasakė: „O, su petražolėmis!“ – išvydusi bulvių mišrainės garnyrą. Mariela buvo žavi, juokinga ir visus linksmino neįtikimomis istorijomis apie drauges, Antonis nupiešė visų karikatūras paukščių pavidalu – Šarlotė buvo labai dailus strutis su priklijuotomis blakstienomis ir tinklinėmis kojinėmis, visi aikčiojo, apžiūrinėdami butą ir vestuvių nuotraukas, ir Šarlotė, sugavusi Luko žvilgsnį, suprato, kad jis mano, jog ji neklydo pakvietusi jo tėvus pietų ir parodžiusi jiems, kad sėkmingi šeimos subuvimai įmanomi ne tik Safolko sodyboje. Todėl ji pabarškino po ranka pakliuvusiu šaukštu į savo stiklinę su vandeniu ir paskubomis išpoškino:

– Mes norėtume jums kai ką pasakyti…

Reičelė, sėdinti šalia Luko, palietė jam ranką ir sutratėjo:

– O, mielasis. Dideli laimėjimai darbe?

Lukas stebeilijo į Šarlotę. Atrodė šiek tiek susijaudinęs, lyg laikytų daiktą, kurį su palengvėjimu paleistų iš rankų.

O Šarlotė stebeilijo į Reičelę.

– Ne, – ryžtingai atkirto.

Reičelė atsisuko į Šarlotę.

– Juk ne…

– Kas ne? – grėsmingai paklausė Šarlotė.

– Prašau… – tarė Reičelei Antonis iš kitos stalo pusės.

– Juk ne kūdikis, – beatodairiškai leptelėjo Reičelė.

– Reičele! – sušuko Antonis.

Šarlotė atsistojo. Ji akimirksniu prarado savitvardą.

– Taip, – suriko ji. – Kūdikis! Mes turėsime kūdikį! Kas čia bloga?

– Jūs susituokę dešimt minučių, – Reičelė buvo nepalaužiama. – Negalėjot palaukti?

Kilo triukšmas. Lukas pašoko ir apvertė kėdę – taip skubėjo apeiti stalą, kad būtų šalia Šarlotės, bet Sigrida pribėgo pirma ir ją apkabino. Edvardas su Antoniu užsipuolė Reičelę.

– Kaip tu galėjai?

– Ką tu sau galvoji? Gal su protu susipykai?

– Koks tavo reikalas?

– Dieve, tu tik kliuvinys…

Mariela žiūrėjo. Ji tebesėdėjo ant kėdės prieš senelę ir žiūrėjo. Ji žiūrėjo, kaip motina ir dėdė Lukas apkabina Šarlotę, ir nors matė tik Šarlotės plaukus ir kojas, suprato, kad ši jų glėby verkia, nes senelė kažką leptelėjo, kai reikėjo patylėti. Senelė dabar sėdi nudūrusi akis į sterblę, o tėvas su seneliu pašnibždomis ją piktai bara. Mariela svarstė, ar senelė norėtų atsiprašyti, paskui ėmė spėlioti, ar mama ramina Šarlotę dėl kūdikiams netinkamos galvos, tada prisiminė, jog viskas prasidėjo nuo Šarlotės žodžių, kad ji su Luku turės kūdikį, ir džiaugsmo banga nušlavė Marielą nuo kėdės, ji užsiropštė ant jos ir pasidarė aukštesnė už visus, kaip prieš kelias valandas motinos vonios kambaryje.

Ji suplojo rankomis.

– Liaukitės visi! – sušuko Mariela.

Niekas nekreipė dėmesio.

– Nutilkit, nutilkit! – sušuko Mariela. Pažvelgė į tėvą. Šis jau nebeprikaišiojo senelei, sėdėjo susiėmęs galvą rankomis. Mariela giliai įkvėpė. – Bus kūdikis! – suriko ji.

Antonis pasakė, kad dabar mašiną vairuos jis. Išėmė iš Reičelės rankinuko automobilio raktelius ir atidarė jai keleivio dureles, o ji tylėdama įsėdo ir prisisegė saugos diržą nežiūrėdama, kaip jis sėdasi į vairuotojo vietą ir prisitaiko veidrodėlius. Ji paklausė, ar jis nenorėtų, kad ji parodytų, kaip nuvažiuoti iki greitkelio, o jis padėkojęs atkirto, kad kelio ženklų visiškai pakanka, ir įjungė radiją, gana garsiai, ir juodu taip liūdnai tylėdami važiavo iki pat Safolko.

Kelionė truko pustrečios valandos. Beveik visą laiką Reičelė sėdėjo atsilošusi ant atramos galvai, užsimerkusi ir nusisukusi nuo Antonio. Ji niekaip nesumojo, kaip pradėti pokalbį, o Antonis atrodė taip, lyg bet koks pašnekesys jam būtų labai ne prie širdies. Reičelė retai matydavo jį tokį piktą. Antonis nemokėjo pykti, juolab ant jos. Tiesą sakant, ilgainiui ji įsitikino, kad Antonis jai leistų beveik viską, kad jis ne tik vertina jos savotišką gyvybingumą ir abejonių stoką, šališką sūnų ir vyro gynimą, gebėjimą veikti, bet ir kliaujasi šiomis jos savybėmis. Ji mintimis perbėgo bendro gyvenimo įvykius, kai Antoniui reikėdavo jos paguodos, jos paramos, Edvardo vestuves, Ralfo išvykimą į Singapūrą, Luko klajonių nežinomybės metus, ir bandė ramintis, kad tada Antoniui jos reikėjo, jis pasitikėjo jos blaiviu protu, tiesumu, jos gebėjimu neišsigąsti vaizduotės pramanų. Bandė sau įteigti, kad šiandien ištartus žodžius padiktavo sveikas protas, kad visi taip manė, tik nedrįso pasakyti, bet nieko neišėjo. Bandė sau įteigti, kad Antonio pyktis nepagrįstas, paveiktas liūdno vyriško susižavėjimo Šarlotės grožiu, bet veltui. Ji pasakė sau, kad nesvarbu, ką padariusi, nesvarbu, kaip elgėsi Antonis, ji neverks jo akivaizdoje, ir šitai jai pavyko. Visą ilgą kelią į Rytų Angliją pavargusioje vasaros sekmadienio popietės saulės šviesoje mylia po mylios Reičelė sėdėjo nusisukusi, užsimerkusi, o mintys raitėsi galvoje it knibždančios kirmėlės.

Ant tako prie namų Antonis laukė, kol ji išlips, ketindamas įvaryti automobilį į daržinę, kuri atstojo garažą.

– Man reikės mašinos, – tarė Reičelė.

– Reikės?

– Taip.

– Kur?

– Į Olborą, – atsakė Reičelė.

– Įsivaizduoji, kad ten tave išklausys palankiau? – tarė Antonis, žiūrėdamas į tolį pro priekinį stiklą.

– Ne todėl…

– Ne?

– Man reikia su kuo nors pasikalbėti, – tarė Reičelė, beveik apimta nevilties. – Man reikia pasikalbėti. O su tavim negaliu.

Antonis atidarė vairuotojo dureles ir išlipo.

– Ne. Tikrai negali, – atsiliepė.

Reičelė negrakščiai persiropštė per pavarų perjungimo svirtį ir susmuko ant vairuotojo sėdynės. Ji buvo dar šilta nuo Antonio kūno, ir nuo tos šilumos, skaudesnės nei mintys pakeliui į namus, ji vos nepravirko. Pasukusi degimo raktelį ir pavažiavusi į priekį, ji suvokė, kad sėdynė per toli, o veidrodėliai pakreipti netinkamu kampu, todėl teko sustoti per metrą nuo tos vietos, kurioje Antonis buvo sustabdęs automobilį, ir viską sutvarkyti, o jis stovėjo ir žiūrėjo į ją neperprantama, bet tikrai nepalaikančia mina. Ji nuriedėjo per žvyrą ir pro vartus į kelią, bet tik tada, kai namas ir nejudantis tylinčio Antonio pavidalas dingo iš akių, prapliupo verkti.