Джоанна Троллоп - Marčios

Jie visi čia, tamsiai mėlyni ir tamsiai pilki, sumaigyti ant nepritaikytų pakabų, su Singapūro siuvėjų, puikiai nukopijavusių du angliškus kostiumus, kuriuos jis atsivežė, etiketėmis. Vargšai jo kostiumai atrodė nekaip, suglamžyti ir neprižiūrėti, nešvarus pamušalas, šiukšlių pilnos kelnių kišenės, o rankogaliai be sagų. Ralfas numetė džinsus ant grindų ir pakėlė viršutines pilkas šviesiais ruoželiais plonos vilnos kelnes. Apsimovė jas ant senų boksininko trumpikių ir plonų turgaus kioske pirktų puskojinių. Susisegė liemenį, užtraukė užtrauktuką. Kelnės puikiai tiko, lygiai gulėjo ant plokščio pilvo, vos lietė šlaunis, bet buvo gana laisvos – jis įsikišo rankas į kišenes ir rado pusę „Singapore Airlines“ lėktuvo bilieto ir penkiasdešimties Singapūro dolerių banknotą. Jis pažvelgė į banknotą ir paskendo prisiminimuose. Galvojo apie savo butą didžiuliame Sodų gatvės daugiabutyje, prisiminė milžinišką žvilgaus gludinto akmens atrijų ir stiklinę lifto koloną, tyliai kylančią tarp skaisčiai žalių džiunglių medžių. Galvojo apie banko sandorių sudarymo kabinetą, jame visi klykdavo į ausines dešimt valandų per dieną. Galvojo apie paplūdimius savaitgaliais, kur vienas sėdėdavo ant smėlio žiūrėdamas, kaip į Singapūro sąsiaurį staiga panyra saulė, ir mąstydamas, kad už šitos mėlynos jūros driekiasi pirma iš begalinių Indonezijos salų. Užsimerkė. Staiga taip užsigeidė laisvės, kad jam užkando žadą.

Vėl įsikišo į kišenę penkiasdešimties dolerių banknotą ir atsimerkė. Pažvelgė į save siaurame veidrodyje, kurį prikalė ant miegamojo durų – jo apačią Kitas papuošė „Statybininko Bobo“ lipdukais. Mūvėdamas kostiumo kelnėmis, atrodė visiškai kitaip, nors tamsiai žali marškinėliai buvo nuskalbti ir ištampyti, o jis pats dvi dienas nesiskutęs. Susirado švarką ir apsivilko. Net suglamžytas, net prie senų marškinėlių kostiumas buvo puikus. Jis ištiesė pečius. Su kostiumu atrodė tvirtas ir valdingas. Įkvėpė. Ėmė spėlioti, ar dar turi marškinių ir batų. Prisiekė daugiau niekada nenešioti kaklaraiščio, bet marškiniams be jo kažko trūko, kaklaraištis – paskutinė smulkmena. Kaip rankogalių sąsagos. Ar jos dar nešiojamos? Ar jis dar jų turi?

Vienomis kojinėmis, bet su kostiumu Ralfas nutipeno į virtuvę. Pripylė į virdulį vandens. Nebuvo nei alkanas, nei ištroškęs, bet prisiminimai sujaudino, kai kurie nudžiugino ir paakino į darbą, tai reikia atšvęsti, bent kavos išgerti. Prisiminė, koks laimingas buvo Singapūre, kaip lengva buvo įkinkyti įgimtus gabumus ir būti atsakingam tik už tai, kad jie būtų tinkamai pritaikomi, o paskui būti laisvam, vakarais, savaitgaliais, gyventi, kaip nori. Svarstė, negi nuoširdžiai tikėjo, kad persisotino tokio gyvenimo, ir jam buvo nuobodu, kaip jis galėjo apgalvotai viskam atsukti nugarą. Prisiminė, kaip išmetė kaklaraištį – ko gero, net „Hermes“, pirktą Čangi oro uoste, – į bendrovės šiukšlių dėžę, ir nusistebėjo dėl savo kvailumo. Ką jis sau galvojo?

Apžvelgė virtuvę. Tai nebuvo Petros virtuvė, kaip, tarkim, motinos virtuvė buvo motinos. Tai buvo jų virtuvė ar bent virtuvė, kurią jis su Petra sukūrė iš mielo kvadratinio kambariuko su kriaukle ir virykle. Jis nudažė sienas mėlynai, kad Petra galėtų jas papuošti paukščiais, debesėliais ir žvaigždynais, o baldus jie nerūpestingai susipirko šen bei ten ir apstatė jais kambarį taip, kad būtų patogu, nors ir nelabai gražu, o paskui tiesiog gyveno, skalbinių krūva turėjo savo vietą, virdulys, dribsnių dėžutės ir plastikiniai berniukų puodeliai irgi. Ar jis to pasiges? Jei teks palikti šią virtuvę, šį namą ir kraustytis kitur, kad su šiuo kostiumu, marškiniais, kaklaraiščiu ir rankogalių sąsagomis galėtų kasdien važinėti traukiniu į stiklo ir plieno pasaulį, šią akimirką jam dvelkiantį nostalgiška Singapūro prabanga, negi iš tikrųjų jam šitai rūpės?

Atsidarė virtuvės durys į lauką. Įėjo Kitas Žmogaus Voro marškinėliais, nešinas žemėta morka ir lazda. Atkišo morką.

– Žiūrėk!

– Žiūriu…

– Aš išroviau, – pasigyrė Kitas.

– Puiku. Dabar valgysi?

Kitas numetė morką ant grindų.

– Ne.

– Oho, – pasakė Petra iš tarpdurio. – Tik pažiūrėkit…

Ralfas nutaisė išdidžią pozą.

– Kaip manai?

Petra nešė Barnį. Pasilenkė nuleisti jo ant grindų ir šis iškart nuropojo prie Kito numestos morkos.

– Ne mano skonio, – atsakė Petra, – bet gražu.

– Gal gali išlyginti?

– Gerai…

– Neturiu marškinių…

Petra vėl išėjo į lauką ir grįžo su pintine daržovių.

– Žiūrėk.

– Kitas man sakė…

– Kitas jas tik rauna. Aš jas išauginau. Išauginau morkų, špinatų, ridikėlių, salotų.

Ralfas perėjo per virtuvę ir pažiūrėjo į pintinę.

– Įspūdinga.

– Man patinka, – tarė Petra.

– Daržas?

– Auginti daržoves.

Ralfas grįžo prie virdulio.

– Gal rasime namą su sodu. Dideliu, kuriame galima auginti daržoves.

– Man patinka šitas daržas, – tarė Petra.

Barnis graužė žemėtą Kito morką. Kitas stovėjo prie stalo, apžergęs lazdą kaip arkliuką, ir kišo lego detales į skrebučių laikiklį. Ant stalo gulėjo Petros eskizų albumas, keli laikraščiai, plaktukas, stovėjo pora stiklainių, pieno pakelis ir dubenėliai su pridžiūvusiais pusryčių dribsniais. Petra padėjo pintinę ant eskizų albumo.

– Šis namas tinkamas, – pasakė ji.

Ralfas iš folijos pakelio įbėrė į kavavirę kavos, užplikė verdančiu vandeniu iš virdulio ir vėl uždėjo dangtelį. Paskui lėtai, atsargiai pastūmė žemyn ir pasakė:

– Uždirbsiu mažiausiai šešiasdešimt tūkstančių. Iš pradžių. Po trijų mėnesių bandomojo laikotarpio daugiau.

– Negaliu tiek daug įsivaizduoti.

– Teks, – tarė Ralfas.

Petra pasilenkė, paėmė iš Barnio morką, nubraukė žemes į savo marškinėlių apačią ir grąžino jam.

– Tai nesvarbu.

– Kas nesvarbu? – paklausė Ralfas.

Petra patrynė rankas į marškinėlių priekį.

– Pinigai, – atsakė.

Ralfas paliko kavą ir per virtuvę nuėjo prie jos. Atsistojo šalia ir tarė:

– Mums reikia pinigų, mieloji.

– Tik trupučio…

Ralfas apkabino ją ir atsuko į save.

– Petra. Pirma pamoka. Jei neturi pinigų, neturi namų, nevalgai, neturi drabužių. Antra pamoka. Jei neturi darbo, neturi pinigų minėtiems dalykams. Aišku?

Petra linktelėjo, nežiūrėdama į jį.

– Tu nedirbi… – pasakė jis.

– Galėčiau. Dirbau.

– Taip. Bet dabar nedirbi. Nedirbi nuo tada, kai gimė Kitas. Man tai netrukdo. Gali nedirbti. Bet vienas mūsų turi dirbti, aš dirbau ir vėl dirbsiu.

– Taip.

– O gyvendamas šiame name, dirbti negalėčiau.

Petra nieko neatsakė. Ralfas pasilenkė ir pažvelgė jai į veidą.

– Dabar turiu eiti į darbą, – pasakė jis. – Turiu važiuoti į Londoną.

Petra žengtelėjo atatupsta ir išsiveržė jam iš glėbio.

– Vakarienei skrebutis su kiaušiniene? – paklausė Kito.

Kitas susikaupęs kišo lego detales ir sunkiai kvėpavo. Nekreipė į motiną dėmesio.

– Taip turės būti, – pasakė Petrai Ralfas.

Eidama prie šaldytuvo, Petra perlipo per Barnį ir atidarė dureles ieškodama kiaušinių.

– Kodėl mes ir toliau renkamės tai, kas mus skaudina? – paklausė ramiai.

Ralfas sustingo.

– Kalbi apie mane?

Petra neatsakė.

– Sakai, kad aš noriu tave įskaudinti? – paklausė Ralfas.

Petra atsitiesė su dėžute kiaušinių rankoje.