Джоанна Троллоп - Marčios

Po jo mirties ji irgi dažnai verkdavo. Buvo ištekėjusi beveik keturiasdešimt metų, jis paliko jai jaukius namus ir užtektinai pinigų, kuriuos jis uždirbo, nors sykiu ir ji padėjo juos sukaupti kiekybiškai neįvertinamais būdais. Ji buvo prie jo pripratusi, pripratusi būti žmona, ir nelabai nutuokė, kaip būti našle, ir net nebuvo tikra, ar pajėgs likti našlė. Be to, treji ilgi nuolatinės slaugos metai išsunkė sveikatą, taikydamasi prie sergančio Gregorio ji prarado save. Daugiau kaip metus po jo mirties Marnė apkiautusi slankiojo po namus užmiršdama, ko užlipo į viršų, beprasmiškai nešiodamasi virvelių kamuolį iš vieno kambario į kitą, žiūrėdama pro langą į veją su tvenkiniu ir nieko nematydama. O paskui Šarlotė, žavinga, dievinama Šarlotė, kėlusi tėvui nerimą, nes jam atrodė, kad toks grožis gali nešti tik nelaimę, vieną savaitgalį grįžo namo švytėdama kaip Kalėdų eglutė ir vos ne ant slenksčio išdrožė susipažinusi su vaikinu. Reikalas rimtas.

Šie žodžiai pažadino Marnę iš transo po Gregorio mirties, išjudino ją. Abi vyresnės Šarlotės seserys, Fiona ir Sara, nuolat skambindavo viena kitai pasakyti, koks palengvėjimas, tiesiog nuostabu, negaliu patikėti, tu kada nors matei mamą tokią? Be abejo, visos žavėjosi Luku, koks gražus, koks aukštas, kaip myli Šarlotę, kaip gražiai elgiasi su Fionos ir Saros vaikais, koks mandagus Marnei, kaip gerai žaidžia tenisą, kaip įdomu, kad jo tėvas Antonis Brinklis. Iš Marnės namų beveik žaibiškai dingo ligoto Gregorio ir seniai prabėgusios dukterų vaikystės šmėklos, ir jie suspinduliavo kunkuliuojančia vestuvių energija. Šarlotė norėjo visko – suknelės, palapinės, torto, gėlių, kalbų, šampano, visko, ko būtų troškusi ir ką kadaise gavo Marnė, ką gavo Fiona ir Sara, nors šių vestuvės ir buvo kuklesnės, nes Fionos vyras buvo parvykęs iš karinio jūrų laivyno tik trumpų atostogų, o Saros vyras užsimetė tuoktis griežtai pasaulietiškai. Bekonsfildo civilinės būklės aktų registracijos įstaiga gražiai ir iškilmingai atliko ceremoniją, bet Sara vilkėjo trumpą suknelę, jos vyras – kasdienį kostiumą, ir vestuvėms aiškiai trūko… taip, tinkamiausias žodis būtų „stebuklas“. O Šarlotė norėjo stebuklo. Ji norėjo stebuklų, kad net akys raibtų, ir laukė, kad motina jais pasirūpintų, patikliai, kaip vaikystėje laukdavo pagyrimų ar paguodos.

Ir Marnė pasirūpino. Ji žino, kad pasirūpino. Šarlotės vestuvių dieną ji prisimindavo labai patenkinta, o mėnesius prieš vestuves – džiugiai įsitikinusi, kad namai vėl atgijo, kad vaikai ir jų vaikai nuolat vieši čia, kad Vebsterių ir Smitų svetingumo tradicijos – Gregoris garsėjo vaišingumu – gyvos ir širdingos kaip visada. Vasara buvo nuostabi. Laisvos lovos vos spėdavo pamiršti kūnų šilumą nuo vieno svečio iki kito. Šaldytuvas buvo pilnas alaus, o šaldymo kameroje stovėjo litrinis butelis degtinės. Marnė kartais nuogąstaudama pamanydavo, kad dar niekada nebuvo tokia laiminga.

Ir še tau. Šarlotė – paaiškėjo, kad vestuvių dieną ji jau buvo nėščia, – kūkčioja Marnės glėbyje, nes Reičelė ją įžeidė. Marnė menkai pažinojo Reičelę – prieš svarbiąją dieną įvyko tik pora iš anksto jųdviejų smulkiai aptartų susitikimų, bet jai toptelėjo, kad kaip tik tokią ir įsivaizdavo Luko motiną. Marnė iš patirties žinojo, kad vaikinų motinos dažniausiai būna arba pernelyg moteriškos, arba tiesmukos ir dalykiškos. Reičelė, matyt, priklausė pastarosioms, ir, nors Marnė nė karto nebuvo mačiusi jos namų, iš Šarlotės pasakojimų suprato, kad dukteriai padarė įspūdį bohemiškas laisvumas, spalvingumas ir gyvenimas, kuris sukasi apie virtuvę ir tapybą. Antonio studija Šarlotei kėlė pagarbią baimę. Marnė net nesvajojo apie studiją. Gregoris nupirko jai dailų stalą iš dalbergijos medienos – kopiją, bet gražiai padarytą, jis tilpo gilioje svetainės lango nišoje. Pasakė, kad po pietų, kai jis kaip paprastai per televizorių žiūrėsiąs lenktynes, golfą ar kriketą, ji galėsianti tapyti prie stalo kambario gilumoje, ir taip juodu būsią kartu.

Reičelė, piktinosi Šarlotė, paklausė, ar jie negalėjo palaukti.

– Ji tai pasakė nemaloniai, – pasakojo Šarlotė. – Pasakė taip, lyg tūžtų. Lyg ji būtų… pasibjaurėjusi mumis. Ji mano, kad mes lengvabūdžiai. Lyg būtume ją įžeidę ir apvylę.

– Gal ji buvo jums numačiusi ką kita, – atsargiai ištarė Marnė.

Jos sėdėjo svetainėje ant didžiosios sofos, Šarlotė pusiaugula atsišliejusi į motiną. Sofa dabar stovėjo kitur negu Gregorio laikais, kaip televizorius ir jo kėdė, be to, ji buvo naujai aptraukta ryškiu gelsvu ir rudu užuolaidų audiniu, išrinktu Fionos, o šiai patarusi draugė, prekiaujanti minkštais baldais.

– Ji neturi teisės nieko mums numatyti! – suriko Šarlotė. Ji nusišnypštė nosį ir įsikniaubė motinai į ranką. – Tai ne jos gyvenimas! Mūsų! Ir… ji taip siaubingai kalbėjo. Jos balso tonas buvo siaubingas.

– Dieve mano, – atsiliepė Marnė kuo nerūpestingiau.

Šarlotė atitraukė veidą nuo motinos rankos ir įsispoksojo į ją.

– Tu ant jos nepyksti? Turėtum jos nekęsti, kad šitaip su manim kalba!

Marnė jautė, kaip ją užplūsta šiluma: ji – motina, kuri elgiasi gerai, motina sąjungininkė, o ne priešininkė.

– Stengiuosi nepykti, vaikeli.

– Kodėl? Kodėl nepyksti? Tu manim netiki?

– Tikiu, vaikeli.

– Tai kodėl…

– Matai, ji myli Luką taip, kaip aš tave. Lukas – jos sūnus…

– Lukas mano, – pareiškė Šarlotė ir vėl nusišnypštė nosį. – Lukas yra mano vyras. Visų pirma.

– Kartais žmonėms reikia laiko priprasti.

– Prie ko?

– Kad… jie kam nors nebe tokie svarbūs.

– Ką gi, jai teks priprasti. Jis jau nebe mažas jos sūnelis.

Marnė valandėlę palaukė. Ištraukė iš dėžutės švarią popierinę nosinaitę ir vikriai nubraukė nuvarvėjusį nuo Šarlotės blakstienų tušą.

– Be abejo, jis žino, kad tu čia, – tarė.

Šarlotė įsistebeilijo į sieną už sofos.

– Ne… nežino.

– Lukas nežino? Tai kur tu, jo nuomone, esi?

– Darbe.

– O darbe manoma, kad tu esi…

– Lovoje. Varstoma pilvo skausmų.

– Oi, Šarlote, – tarė Marnė.

Šarlotė vėl žiūrėjo į ją. Patempė apatinę lūpą.

– Kodėl šitaip ištarei? – paklausė.

Marnė svyravo. Tiesa būtų buvusi tokia: „Nes tu pirmą kartą po vestuvių pamelavai Lukui. Dabar laukia daug metų nutylėjimų. Metų.“ Bet atrodė, kad Šarlotė nei išgirs šiuos žodžius, nei su jais sutiks. Todėl Marnė tepasakė:

– Nėra prasmės toliau painioti painiavą.

– Ne aš pradėjau, – garsiai pareiškė Šarlotė.

– Žinau, kad ne tu…

– Reičelė pradėjo, Reičelė sužlugdė mano kviestinius pietus, Reičelė elgiasi su mumis taip, lyg būtume maži kvaili vaikučiai. Mudu su Luku susituokę.

– Santuoka nekeičia jausmų vaikams, – tarė Marnė. – Gal ilgainiui protu suvoki, kad jie turi pasikeisti. Bet ne širdimi. Jauti lygiai tą pat, ir galbūt kai kurie iš tų jausmų nelabai protingi.

Šarlotė sušnarpštė.

– Ar tėtis irgi taip jausdavosi? – paklausė.

Marnė nusijuokė. Įsivaizdavo, kaip elgtųsi Gregoris, išklausęs Šarlotės pasakojimą: pultų iš namų į garažą ir išlėktų mersedesu į Safolką.

– Tėtis, vaikeli, būtų buvęs dešimt kartų neprotingesnis.

Dabar, apžiūrinėdama jurginą – bjauri spalva kaip pigaus sviesto, Marnė pamanė, veikiau su palengvėjimu, negu grauždamasi, kad Gregoris šiuo atveju niekuo nebūtų padėjęs. Sužinojęs apie nenumatytą nėštumą, jis būtų sušukęs: „Ar nesakiau!“, o paskui būtų susigraudinęs dėl Šarlotės ir neišmintingai gynęs jos įtūžį – juk apie ją prabilta be įprasto žavėjimosi ir pritarimo.