Джоанна Троллоп - Marčios

– Atvirai kalbant, laukiau, kol prabilsi, – atsiliepė Edvardas.

– Petra.

– Taip, – atsiliepė Edvardas.

– Negaliu su ja susikalbėti. Ji sako, kad pinigai jai nieko nereiškia ir kad ji galinti gyventi tik prie jūros.

Edvardas atsiduso.

– O Dieve…

– Aš paaiškinau, kaip gyvenimas susijęs su pinigais. Žinoma, ji tai supranta, ne kvailė, bet kai turime sunkumų ar jai kas nors nepatinka, ji pasidaro vangi, stengiasi nepastebėti keblumų, kol jie baigiasi. Bet šis baigsis tada, kai ji ko nors imsis.

– Tėvams sakei?

Ralfas pakrapštė lėkštutės kraštą.

– Nelabai noriu…

– Negi jie nepadėtų? Negi Petra neklausytų jų, ypač tėčio?

– Aš ir taip per daug pasakiau mamai, – tarė Ralfas. – Ji triūsia ieškodama namo ir mokyklos. Neturėjau to leisti. Ko gero, todėl Petra ir pasišiaušė, nors neprisipažįsta. Ji nelabai šneki. Nuolat tyli. Mano, kad taip privers mane apsigalvoti.

– O gal ji nuoširdžiai užsidariusi, – tarė Edvardas. – Visada tokia buvo. Tėtis sakė, kad pirmais jų pažinties metais visai nekalbėjo. Turbūt ji nelaiminga.

Ralfas gurkštelėjo vandens.

– Ji neturi teisės būti nelaiminga.

– Ei, raminkis…

– Nuo berniukų gimimo ji beveik nieko neuždirbo. Gal kartą kitą pardavė kokį paveikslą, bet ne už didelius pinigus. Jei ji ir toliau nori žaisti su vaikais ir auginti daržoves, turi daryti tam tikrų nuolaidų mainais už laisvę.

Edvardas pasilenkė į priekį.

– Ralfai, ji kaip gyva nėra mačiusi tavęs su kostiumu. Ji nepažinojo tavęs, kai važinėjai į darbą, gaudavai nuolatinį atlyginimą ir dirbdavai viršvalandžius. Nuo jūsų pažinties pradžios tu buvai jai peraugęs hipis. Negali jos kaltinti, kad tokia permaina ją išmušė iš vėžių.

– Permainos jaudina…

– Jaudulys gali ir gąsdinti. Ar negalėtum dar kelis mėnesius, kol ji pripras prie šito kostiumuoto tipo, taikstytis su ilgomis kelionėmis traukiniu?

Stojo tyla. Paskui Ralfas ištarė:

– Ne. Vargu. Aš noriu dirbti kaip pridera. Negailėdamas energijos.

– Todėl ketini keltis į Ipsvičą…

– Po perkūnais, aš darau nuolaidų! – suriko Ralfas. – Aš irgi nenoriu gyventi priemiesčio gatvelėje, bet esu pasiruošęs, kad galėčiau nueiti į sumautą stotį!

– O jei Petra nenusileis?

Ralfas atsilošė ant kėdės. Įsmeigė akis į Edvardą.

– Todėl esu čia, – tarė jis. – Maniau, gal ką nors patarsi.

Edvardas spoksojo į lėkštę. Jam prieš akis staiga iškilo Petra vestuvių dieną: ji nusiavė batelius ir nubėgo žvyruotu taku basa taip lengvai, lyg bėgtų kilimu.

– Ką gi, – tarė jis lėtai, nepakeldamas akių, – kurį laiką galėtumėte pagyventi atskirai. Palik Petrą su vaikais ten, kur jie yra dabar, o čia savaitei išsinuomok kambarį. Savaitgaliais grįžtum namo. Bent kol kas. Kol padėtis nusistovės.

Dabar Edvardas su pasitenkinimu išgėrė kelis gurkšnius brendžio su soda. Iš už baro išlindo mergina ir priėjo nukraustyti nuo staliuko nešvarių stiklinių. Dėdama stiklines ant padėklo, stovėjo visai arti – mini sijonas, aulinukai iki kelių, lyg jis būtų tik baldas. Kartą juoda tinkline kojine aptempta šlaunis beveik palietė jam ranką, bet šiaip nekreipė į jį jokio dėmesio. Ar ji būtų elgusis taip atsainiai, svarstė Edvardas, jei jis būtų dešimčia metų jaunesnis? Žiūrėjo, kaip ji grįžta prie baro. Ji taip skyrėsi nuo Sigridos ir Petros, o šios taip skyrėsi viena nuo kitos, kad buvo sunku patikėti, jog visos vienos padermės. Mergina iš baro turbūt manytų, kad Petra pamišėlė. Atsisako progos gyventi mieste? Trenkta.

Galbūt, mąstė Edvardas, bet Petra tiesiog ištikima sau, kad ir kokia nepatogi ir keistai nepalenkiama būtų ta savastis. Jis džiaugėsi, kad Ralfą taip domina naujas darbas, jam palengvėjo pamačius, jog jis nuoširdžiai pasiryžęs dėti pastangas, kad sulauktų sėkmės. Bet širdies gilumoje jam buvo nesmagu dėl patarimo pagyventi atskirai. To daryti nereikėjo. Kai tik žodžiai buvo ištarti, o Ralfas karštai, energingai nusitvėrė pasiūlymo, Edvardui negailestingai suskrudo širdis – kaip visada po netinkamo poelgio. „Tiesiog dingtelėjo tokia mintis, – skubiai pridūrė Edvardas. – Tik nuomonė. Pagalvok…“

Bet buvo per vėlu. Ralfas pasakė turįs spėti į traukinį, bet jo akys švietė, o kai juodu pakilo nuo stalo, apkabino brolį taip stipriai, kaip nebuvo apkabinęs jau daug metų.

Edvardas bandė prislopinti jo džiaugsmą: „Aš nebandau jūsų išskirti, brolau“, bet Ralfas tik nusijuokė ir pasakė, kad tai ne kliūtis, juodu žino, ką daryti su laisve, neverta rūpintis, nušvytravo ant šaligatvio ir sėdo į taksi, o Edvardas jautėsi taip, lyg būtų netyčia sukėlęs dar didesnį pavojų iš prigimties trapiam dalykui. Valandėlę stovėjo, lydėdamas akimis tolstančius Ralfo taksi užpakalinius žibintus, ir mąstė, kad droš tiesiai namo, užvers save ir savo apgailestavimą ant Sigridos, paskui pamanė, jog kaip tik taip elgtis negalima, kad jis pats turėtų įveikti sąžinės priekaištus ir grįžti namo bent jau susitaikęs su savimi.

Todėl sėdėjo, įpusėjęs brendį su soda, ir svarstė, gal jam reikėtų pasikalbėti ne su Sigrida, o su Petra.

Lukas meldėsi, kad ragelį pakeltų ne motina. Jis ir taip bijojo skambinti, bet būtinai turėjo pasikalbėti su tėvu motinai negirdint, o kadangi tėvas mobilųjį nešiodavosi tik kartais, prasidėjus mokslo metams dailės koledže, Lukui nieko neliko, tik skambinti namo tada, kai, jo nuomone, motina išėjusi arba darže, o tėvas vienas studijoje.

– Alio… – atsiliepė Antonis.

– Tėti…

– Lukai, malonu, kad paskambinai, vaikine… – nuoširdžiai apsidžiaugė Antonis.

– Kaip sekasi?

– Puikiai, – energingai atsakė Antonis. – Puikiai. Piešiu žvirblius. Karališkasis paštas lyg ir ketina išleisti ženklų su paukščiais seriją. Man patinka piešti žvirblius, jie labai draugiški.

– Žavu…

– O kaip gyvenate judu? Jūsų butas nuostabus.

– Kaip čia pasakius…

– Kas yra?

– Todėl ir skambinu. Dėl mudviejų santykių. Truputį nesutariame…

– Vaje… – Antonio balse suskambėjo rūpestis.

– Nieko baisaus, – skubiai pridūrė Lukas, – mes gražiai sugyvename, tik yra viena kliūtis. Norėčiau ją pašalinti dėl… Šarlotės, dėl mūsų. Todėl ir skambinu.

– Pasakok, – paragino Antonis.

Lukas nutilo. Studijoje jis buvo vienas, Džedas šiandien išsirengė apžiūrėti naujo projekto. Laimė, kad vienas – visą dieną jis piktas, nes Šarlotė pabudusi pasakė, kad vakar, užuot ėjusi į darbą, nuvažiavo pas motiną. Džedas tikrai būtų ką nors pastebėjęs, ir Lukas tikriausiai būtų jam prasitaręs, bent puse lūpų, o paskui gailėjęsis, nes Džedas, nors ir puikus vaikinas, mano, kad tiems, kas tuokiasi, galvoje pasimaišę. Be to, jis niekada nebūtų pasakęs Džedui, koks siaubas jį apėmė sužinojus, kad Šarlotė jam melavo, o jis ja tikėjo. Siaubas buvo dar didesnis, nes Šarlotė akivaizdžiai manė nieko blogo nepadariusi, jai vis dar kur kas labiau rūpėjo Reičelės prasižengimas, jos nuomone, pateisinantis bet kokį neįprastą pačios Šarlotės poelgį. Lukas persigandęs suvokė, kad nuo tėvo balso, kupino užuojautos, drąsinančio, pasijuto labai netvirtai.

– Nežinau, kaip pasakyti, tėti.

– Pabandyk nuo pradžių.

– Dėl… dėl ano sekmadienio.

– Taip.

– Ir ką mama…

– Žinau.

– Matai, tėti, Šarlotė vis dar labai prislėgta.

– Vargšelė, – užjaučiamai pasakė Antonis.

– Turbūt nėštumas, hormonai, bet ji niekaip negali pamiršti.