Джоанна Троллоп - Marčios

– Mes puikiai praleidome laiką. Taip?

Stivas nieko neatsakė, tik nusišypsojo. Jis nurinko puodelius ir, nušluostęs trupiniuotą stalą, sudėjo juos į apdaužytą kriauklę prie lango – tokią, išvagotą senų įtrūkimų, turėjo ir Petros senelė. Paskui susirado flanelės skiautę, sušlapino po čiaupu, išgręžė, nušluostė berniukams rankas ir veidą, o jiems patiko, jie spiegė, muistėsi, paskui vėl verždavosi prie jo, kad šluostytų toliau.

Negražus, pamanė Petra, žiūrėdama į jį. Neaukštas, prastos figūros, per kresnas, akys per mažos, ausys per didelės, bet į jį vis tiek malonu žiūrėti, nes jam tame kūne patogu, jis juda greitai ir vikriai, sumanus ir praktiškas. Atsisuko, tyčia pernelyg stropiai braukdamas Kitui per veidą, ir sugavo Petros žvilgsnį. Vėl nerūpestingai nusišypsojo. Petra irgi. Jis metė skudurą į kriauklę, aplink stalą nuėjo prie Petros, ramiausiai pasilenkė ir mikliai pabučiavo ją į lūpas.

Šarlotės sesuo Sara pažadėjo atvažiuoti į Londoną. Pasakė taip, lyg darytų Šarlotei malonę, nors iš tiesų baisiai apsidžiaugė proga praleisti dieną Londone. Ypač jai patiko Marilebono Aukštoji gatvė, kurioje dirbo Šarlotė, nes, paaiškino ji vyrui, joje yra ne tik stebuklingas knygynas, bet ir nuostabus labdaros knygynas. Vyras, per daugelį metų įsidėjęs į galvą, kad „knygos“ reiškia „batai“, linktelėjo, liepė smagiai praleisti dieną ir pasisiūlė paimti mergaites iš mokyklos. Jis ką tik pradėjo lankyti skraidymo kursus ir troško prisigerinti Sarai, nes naujam pomėgiui reikės daug laiko ir pinigų.

Sara susitarė susitikti su Šarlote prancūzų kavinėje, čia staliukai buvo švariai nušveisti ir siūloma priimtinų europinių valgių. Ji užsuko į knygyną, paskui kitose parduotuvėse nusipirko vėrinį ir megztinį ir sukišo į knygyno krepšį tikėdamasi, kad Šarlotė, liūdnai pagarsėjusi visoje giminėje kaip nieko neskaitanti, išskyrus žurnalus, pastebės. Bet Šarlotė, žavingai atrodanti trumpučiu baltu sijonėliu ir juoda palaidinuke į apačią platėjančiomis rankovėmis ir didžiule iškirpte, nebuvo nusiteikusi nieko pastebėti, išskyrus seserį sąjungininkę. Ji įpuolė į kavinę ir apkabino Sarą taip karštai, lyg jos būtų nesimačiusios bent metus.

– Sara, kaip džiaugiuosi tave matydama, neįsivaizduoji, ką patyriau, o dabar mirštu iš bado. Mirštu iš bado visą laiką.

Sara, anksčiau dievinusi Šarlotę kaip ir visa šeima, dabar jaunėlę seserį vertino blaiviau. Jai atrodė, kad Šarlotė linkusi nepadoriai naudotis vaikišku žavesiu, kad jai jau metas suprasti – dvidešimt šešeri nėra pati jaunystė, o santuoka – ne rausvos žėrinčios vestuvių dienos tąsa, bet rimtos pareigos: reikia elgtis kaip suaugusiai ir daryti nuolaidų. Ji nužvelgė Šarlotę kitapus stalo. Krūtys beveik nepridengtos, be to, ant ilgos grandinėlės pasikabinusi didžiulį kryžių su brangakmeniais, kuris taip ir traukia į iškirptę akis.

– Galėtum man padėkoti, – tarė Sara, – atlėkiau į Londoną, kad tau įtikčiau.

Šarlotė pakėlė didžiules akis nuo valgiaraščio.

– Aš ir dėkoju…

– Taip, aš dirbu tik pusę etato, – toliau kalbėjo Sara, – bet vis tiek nelengva ištrūkti.

Šarlotė atitraukė vieną ranką nuo valgiaraščio ir uždėjo Sarai ant plaštakos.

– Nebark manęs…

– Aš tavęs nebaru, tik sakau…

– Žinau, mane domina vienintelis dalykas, – pasakė Šarlotė, – bet ji mane labai užgavo, labai. O nesulaukusi paramos aš palūžtu. Todėl tau ir paskambinau. Paskambinau dėl Luko. Nes jis… jis mane pavadino trenkta žiežula.

Sara išvertė akis.

– Jis ne…

Šarlotė nutilo, atitraukė ranką ir nudūrė akis į stalą.

– Na…

– Šarlote… – grasinamai ištarė Sara.

– Jis neneigė…

– Ko jis neneigė?

Šarlotė susiėmė rankomis galvą ir įsistebeilijo į stalą.

– Aš buvau labai nusiminusi ir graudžiai verkiau, kai Lukas pasakė, kad jo tėvas nesutiko paprašyti motinos atsiprašyti, ir aš truputį pasikarščiavau, pasakiau Lukui, kad jie visi ant manęs užsisėdo – man tikrai taip atrodo, Sara, – ir elgiasi su manim, lyg būčiau trenkta žiežula, o jis man neprieštaravo. Tai yra pasakė, kad neužsisėdo nei jo šeimynykščiai, nei jis, bet nepaneigė, kad aš ne žiežula, nutylėjo. Išėjo į studiją, aš, naktį eidama į tualetą, pažiūrėjau ir pamačiau, kad šviesa studijoje tebedega, o buvo antra ryto.

– Šarle, – prabilo Sara.

Šarlotė lėtai pakėlė akis.

– Ką?..

– Tu esi…

– Aš esu kas?..

– Tu esi žiežula.

– Bet tavęs ten nebuvo, tu nežinai, ką ji pasakė ir kokiu tonu!.. – sušuko Šarlotė.

Sara pasilenkė į priekį.

– Paklausyk, Šarle. Aš nepažįstu tos moters, bet ji yra anyta. Niekas nebus geras jos sūnui. Ji iš tikrųjų netaktiška, bet ji viso labo elgėsi taip, kaip elgiasi tokie žmonės. Prisimeni mūsų vestuves? Kriso motina net neatėjo, nes tuokėmės ne bažnyčioje, ir ji tvirtino, neva aš priverčiau jį atsisakyti bažnytinės santuokos. Būčiau mielai tuokusis bažnyčioje, nenorėjo Krisas. Jis pasakė, kad vaikystėje per dažnai lankėsi bažnyčioje ir netiki, kad Dievas yra. Bet su ja nesiginčijo, paliko tai man. Taip tapau ragana. Šitaip būna. Šitaip nutinka daugybei marčių.

Šarlotė pasipūtė. Žiūrėdama į seserį, žaidė kryžiumi.

– Mamytė sakė, kad norėtų ją užmušti, – tarė.

– Žinoma. Todėl, kad ji mamytė. Aš irgi taip jaučiuosi, jei kas nors skriaudžia mano dukreles.

– Ką turi omeny? – liūdnai paklausė Šarlotė.

– Kad tu per daug imi į galvą.

– Bet…

– Bet kas?

Šarlotė pasilenkė prie sesers ir garsiai sušnibždėjo:

– Aš nenorėjau pastoti.

Sara luktelėjo ir atsakė:

– Žinau.

Šarlotės akys pritvinko ašarų.

– Neverk, – tarė Sara. – Tai ne pats idealiausias atvejis, bet turi pranašumų. Du kūdikiai nesulaukus trisdešimties, ir pareiga šeimai atlikta, o toliau gyveni, kaip nori.

– Man atrodo, Luko jausmai man pasikeitė… – tarė Šarlotė atsitraukdama.

– Ką tu sakai?

– Matai, – prabilo Šarlotė, vėl nudūrusi akis į stalą, – jis manė, kad aš neklystu. Aš jo neprisileidau, kol nenustojo šniaukšti kokso, paskui jis turėjo laukti, kol pamesiu Gasą. O dabar tokios… galios nebeturiu. Jis žiūri į mane, lyg būčiau jį apvylusi, lyg būtų išvyniojęs Kalėdų dovaną ir radęs ne tai, ko tikėjosi.

Sara atsispyrė pagundai guviai atrėžti: „Nesąmonė“ ir suminkštėjo.

– Juk žinai, kad jis tave myli, – tarė ji. – Iš tikrųjų myli. Kūdikis jam tikriausiai irgi staigmena.

– Ne jam gimdyti…

Sara pažvelgė į seserį.

– Jau buvau bepradedanti tavęs gailėtis, – tarė ji. – Tik visko nesugadink.

Šarlotė blankiai šyptelėjo.

– Aš viską sugadinau, tiesa? – paklausė ji. Paėmė popierinę servetėlę ir nusišluostė akis. – Turėčiau būti brandi ištekėjusi moteris, o esu kvailė.

– Nebliauk.

– Nebliaunu…

– Šarlote, – pasakė Sara, – mes labai džiaugiamės, kad tu ištekėjai už Luko, ir manome, kad jis labai mielas, vestuvės buvo nuostabios. Bet santuoka nėra nesibaigiančios vestuvės. O svarbiausia – santuoka nėra viešas dalykas, ne vaidinimas, kai gali paprašyti žiūrovų pagalbos pajutusi, kad kažkas nepavyko. Turite aiškintis kartu. Tu nenutuoki, kokie mano santykiai su Krisu, tiesa? Tau nė į galvą neatėjo pasidomėti. Pjauna be peilio, bet susidorojame. Ir tau teks susidoroti. Turi puikų vyrą, puikius namus ir negyveni it kokia skurdė. Nenuleisk rankų.