Джоанна Троллоп - Marčios

– Ne, drauguži. Neateisiu.

– Ateisi! – atkirto Kitas.

– Žinai ką, – tarė Stivas, žiūrėdamas į Kitą ir Petrą, – tu galėtum ateiti į mano namus. Jūs galėtumėt ateiti pas mane.

– Taip! – sušuko Kitas.

– Mano namuose tiek akmenų, kad milijonui ekskavatorių užtektų, – pasakė Stivas.

Jis dirstelėjo į Petrą. Ši žiūrėjo į pelėžirnius.

– Tai kaip?

Ji kilstelėjo sportbačiu apautą koją ir paspyrė vežimėlio stabdį.

– Gerai, – atsakė.

Reičelė elektroniniu paštu atsiuntė Ralfui namo Ipsviče duomenis. Viena bendra siena su kitu namu, kuklokas, bet trys miegamieji, didžiulis sodas ir per septynias minutes kelio iki stoties. Ji pridėjo traukinių tvarkaraštį iš Ipsvičo, kad Ralfas matytų, kada gali anksčiausiai ateiti į darbą ir vėliausiai išeiti, nes kelias iki traukinio ir nuo traukinio labai trumpas.

Ralfas manė, kad namas puikus. Turbūt statytas tarpukariu, bet erdvus, o vieta ideali. Reičelė prirašė, kad ji su Antoniu tikriausiai rastų būdą padėti, jei Ralfui pritrūktų pinigų perkant brangesnį namą negu tas, kurį jis ketina parduoti. Juodu su tėvu dar nesikalbėjo, bet ji neabejoja, kad kliūčių nebūtų. Antonis parduotų kelis paveikslus ar susitartų dėl naujo užsakymo, tegu Ralfas nesijaudina. Ji patikrino mokyklas, už pusmylės esanti gera anglikonų pradinė, o netoliese du darželiai, kuriuose nuo rudens atsiras vietų. Sodas didelis, Petra galės auginti daržoves. Gal jai nuvažiuoti apžiūrėti namo jo ir Petros vardu?

„Nuvažiuok. Ačiū“, – glaustai atsakė Ralfas ir spragtelėjo „siųsti“. Gyvenimas, buvęs toks sunkus, skausmingas ir žlugdantis, staiga išsilygino, nusidriekė priešais, kaip buvo jau seniai. Tiesą sakant, jis nenorėjo gyventi name, kuris turi bendrą sieną su kitu namu ir stovi nykioje gatvelėje netoli Ipsvičo stoties, bet šiuo tarpu būstą užtemdė kitų siūlomų dalykų puikumas, ir jis staiga stebuklingai pajuto tuojau atsidursiąs skaisčiai mėlynoje žydrynėje, kurioje galės sklęsti, suktis ir nardyti. Pamanė, kad pilnais plaučiais laisvės, energijos ir laimėjimų tikimybės nesunkiai ištvertų savaitgalius nelabai jaukioje vietoje. Be to, yra didžiulis sodas. Olbore jie turi tik nevalyvą kiemeliūkštį, atsiremiantį į betoninę garažo sieną. Ipsvičo sodo pakaks spardyti sviediniui, jam mėtyti ir įsirengti didesniam daržui nei dabartinis.

Jis išspausdino Reičelės elektroninį laišką ir padėjo prieš Petrą.

– Kaip manai?

Petra įsižiūrėjo.

– Neblogai…

– Septynios minutės kelio iki stoties.

Petra linktelėjo. Ji liovėsi domėtis namu ir paėmė pintinę su šviežiomis bulvėmis, balkšvai geltonomis, didumo sulig graikiniais riešutais.

– Didžiulis sodas, – tarė Ralfas. – Galima žaisti futbolą. Auginti daržoves. Į pietus.

Petra išvertė bulves į kriauklę.

– Malonu, – tarė ji.

– Nori alaus?

– Ačiū, ne.

– Žinau, nelabai gražus, bet vieta puiki. Mokyklos, stotis, viskas.

Petra atsuko čiaupą.

– Palinkėjai vaikams labos nakties? – paklausė ji.

– Taip, – atsakė Ralfas.

Petra atsisuko.

– Nepalinkėjai…

– Ne, – pripažino Ralfas, – bet palinkėsiu.

– Nustok žiūrėti į tą popierių…

– Aš tik maniau…

– Nemanyk, – tarė Petra. – Eik pas Kitą. Jis lovoje. Laukia.

Ralfas atsistojo. Petra pamatė, kad jis vilki nematytais marškinėliais. Baltutėliais, su mažu tamsiu į akis nekrintančiu logotipu kairėje pusėje. Ir nusiskutęs. Petra jau daug mėnesių nematė jo taip švariai nusiskutusio.

– Mieloji, pagalvok…

Petra vėl nusisuko į kriauklę.

– Dienos pabaiga buvo gera, – tarė ji. – Darže. Palengvėjo po visų įvykių.

Ralfas nesiklausė. Jis stovėjo prie stalo baltais korporacijos marškinėliais, mintimis jau kitur.

– Kitas papešė man už plaukų, – pasakojo Petra, kriauklėje plaudama žemę nuo bulvių, – labai smarkiai. Skaudėjo kaip reikiant. Nežinau, ar tyčia, gal jis tik norėjo pažiūrėti, kaip išrauni iš galvos plaukus, bet aš surikau, jis turbūt persigando, nes nulėkė į kambario galą ir papešė už plaukų Barniui, tada suspiegė Barnis. Paėmiau jį ant rankų, ėmiau myluoti, o į Kitą nekreipiau dėmesio, bet Barnis įtūžo, supratau, kad tūžta, nes nenubaudžiau Kito, tik nekreipiau į jį dėmesio. Kaip manai, ką turėjau daryti?

– A? – išsiblaškęs ištarė Ralfas.

– Buvo aiškiai matyti, – kalbėjo Petra, – kad Barnis reikalauja teisingumo, rimtai, jis norėjo, kad aš… galbūt trenkčiau Kitui.

Stojo tyla.

– Juk tu negalėtum to padaryti? – abejingai paklausė Ralfas.

Petra ištraukė iš kriauklės kaištį.

– Toliau mylavau Barnį, ir Kitas ėmė zirzti. Verkšleno kelias valandas be perstojo, kol nuėjom į daržą. Tada nurimo.

– O, gerai, – tarė Ralfas.

Petra nuėmė nuo kėdės atkaltės virtuvinį rankšluostį ir pasakė, žiūrėdama į išspausdintą elektroninį laišką:

– Nieko nebus.

– Kas?

– Aš ten negyvensiu.

Ralfas jai plačiai nusišypsojo.

– Žinau, jis labai paprastas. Esu tikras, kad galime rasti…

– Aš negyvensiu Ipsviče, – pareiškė Petra.

– Mums reikia, kad namas būtų netoli stoties, – kantriai atsiliepė Ralfas.

Petra nusišluostė rankas ir vėl pakabino virtuvinį rankšluostį ant kėdės.

– Negaliu, – atkirto ji.

Ralfas žiūrėjo į ją.

– Ko negali?

– Negaliu, – pakartojo Petra. – Negaliu jos palikti. Negaliu palikti jūros.

VIENUOLIKTAS SKYRIUS

Šarlotės motina sėdėjo prie darbo stalo ir jurgino. Jurginai buvo taip ilgai išėję iš mados, kad dabar visi kraustėsi dėl jų iš galvos. Bent jau Šarlotė vakar taip sakė atnešusi neskoningą, akį rėžiančią puokštę, oranžinę, violetinę, raudoną ir geltoną. Jurginus pirkusi gėlių turguje netoli savo buto, rodos, tai garsus sekmadieninis gėlių turgus, kuriame gali nusipirkti ir skaniausios pasaulio duonos, kavos, keksų. Šarlotei keksų dabar niekada negana, Lukas nupirko jų visą dėžę, taip pat ir skrybėlaitę iš parduotuvės prie namų, nes, pasak jo, skrybėlaitė jai vis tiek tiks, kad ir kaip ji sustorėtų. Paskui Šarlotė apsipylė ašaromis ir išdrožė, ką jai sakiusi Luko motina, kaip ji paskui visą naktį negalėjusi užmigti ir vis dar nežinanti, ar ji labiau įsižeidusi, ar labiau įpykusi.

Marnė pamerkė jurginus, o geltonąjį pasidėjo ant balto popieriaus lapo norėdama ištirti nepaprastai tikslią vainiklapių sandarą. Ji priminė origamį, tokia buvo simetriška ir trimatė. Ją piešti būtų sunku, bet ir malonu. Ilgai ir įdėmiai žiūrės, paskui suspaus jurginą mažais bronziniais gnybtais, kuriuos suprojektavo ir padarė Šarlotės tėvas, ir ilgai kruopščiai pieš gėlę, paskui ją tapys. Ji ėmė tapyti gėles, kai nė Šarlotės seserų dar nebuvo. Ėmėsi šio darbo, nes Šarlotės tėvas, nors nepadoriai dosnus ir linkęs ją visiškai aprūpinti, vis dėlto pripažino, kad jai vien namų ir sodo neužtenka. Marnė, laukdamasi Fionos, kuriai dabar trisdešimt penkeri, pradėjo lankyti botanikos piešimo kursus, ir jai sekėsi geriausiai. Šarlotės tėvas ja labai didžiavosi. Be to, Marnė suprato, nors garsiai nesakė, kad jis manosi pasielgęs tinkamai: jei ji būtų dirbusi, nebūtų tapusi geriausia šio krašto gėlių tapytoja. Ar ne taip?

Šarlotės tėvas Gregoris, dešimčia metų vyresnis už Marnę, buvo vietos advokatų kontoros, kurioje įsidarbino, kai tik įgijo advokato kvalifikaciją, partneris. Jis troško turėti vaikų ir liūdėjo, kad nesusilaukė sūnaus. Kaskart gimus dar vienai dukrai, visoms trims, jis būdavo Marnei labai geras, ta proga dovanodavo rūpestingai išrinktus papuošalus – už Šarlotę granatus, kuriuos Marnė bene mažiausiai mėgo iš visų brangakmenių, bet ji suprato, kad jis nusivylęs. Jis niekada to nepasakė, bet elgesys ir balso tonas daug svarbesni už žodžius, ir Marnė žinojo, kad jis ilgisi jaunojo Gregorio, kuris užimtų jo vietą, kaip jis užėmė tėvo, o jo tėvas – savo tėvo: keturios Gregorių Vebsterių ir Smitų kartos, giliai įsišaknijusios numylėtose bukais apaugusiose Bakingamšyro kalvose. Net ilgai sirgdamas ir Marnės nenuilstamai slaugomas, jis dažnai kartodavo, kad miršta laimingas, nors įžūliai nepatenkinto žmogaus tonu. Kartą, po vienos dienos, kai skausmas buvo beveik nepakeliamas ir nukamavo abu, jis net pasakė, jog ne jos kaltė, kad visi jų vaikai mergaitės. Bet jis sugebėjo tai pasakyti taip, kad Marnė pasijuto kalta, ėmė graužtis ir bejėgiškai apsiverkė šildydama vištienos sultinį, kurio bent šaukštą tikėjosi jam įsiūlyti.