Джоанна Троллоп - Marčios

Pakėlė, kaip visada ištarė: „Alio“, ir Antonis pamatė, kaip jos veide nušvinta plati šypsena, ji pabrėždama ištarė: „Lukas!“

Jis praėjo pro šalį nešinas arbata ir pasakė: „Perduok nuo manęs linkėjimus“ taip, kad susigėdo savo baikštumo po paskutinio pokalbio su Luku, tada per žvyrą nužingsniavo į studiją. Duris visada atidarydavo su palengvėjimu, su malonumu, nes didžiulėje užgriozdintoje patalpoje po dulkėta vaiduokliškų paukščių griaučių rikiuote, kabančia nuo sijų, jausdavosi saugus ir patenkintas, kad gali čia grįžti. „Niekada nepraleisk progos nupiešti ką tik pastipusio paukščio“, – pasakė jam senas gamtininkas, ir jis paklausė patarimo. Paskui išdraskydavo gaišeną norėdamas pamatyti, kaip auga plunksnos, kaip sąnariuose sukiojasi sparnai, iš ko išauga snapas. Visi jie, jo paukščiai, buvo čia, skrido pririšti viela, net karetaitė, kurios kauliukai tilptų į degtukų dėžutę. Karetaitė atrodo apvalutė, beveik vientisa, it plunksnotas graikinis riešutas, bet jos griaučiai smulkūs ir trapūs it žiedo kuokeliai.

Antonis, gerdamas arbatą, stovėjo prie molberto. Į jį buvo atremtas pradėtas piešinys – gervė, pilkoji gervė, išgąsdinta ir staiga kylanti, su dideliais pilkais sparnais ir nerangiai išskėstomis ilgomis kojomis, truputį pakreipta galva, kad matytųsi raudonas lopas ant pakaušio. Jam pasisekė ją pamatyti, Anglijoje jos retos, labiau mėgsta Skandinaviją ir Vidurio Europą, didžiulius pelkynus ir raistus, kuriuose suka trapius lizdus. Jis pamanė, jog už šios gervės galėtų nupiešti dar kelias, skrendančias, išskleistais sparnais, kad būtų panašu į šokį, kuriuo jos garsėja. Padėjo arbatą ir čiupo pieštuką. Gervė, tarė sau, lotyniškas pavadinimas Grus grus . Kaip garsai, kuriuos skleidžia.

Atsidarė durys.

– Atspėk! – tarė Reičelė iš tarpdurio.

– Ką?

– Šeštadienį atvažiuoja Lukas su Edu. Pietų. Drauge. Ar ne malonu?

KETURIOLIKTAS SKYRIUS

Šarlotė niekada nebuvo buvusi Olbore. Kai Lukas paklausė, ką ji ten veiks, kol juodu su Edu sėdės pas tėvus, ji nerūpestingai atsakė eisianti prie jūros.

– Turbūt nusnūsiu, – tarė. – Suvalgysiu ledų. Nuo visko pailsėsiu. – Ji pasilenkė jo pabučiuoti. – Nesinervink, mažiuk. Man nieko nenutiks.

Lukas nenorėjo lipti iš automobilio.

– Baisiai keistai atrodo, tu mus atvežei, o vidun neini. Neišjunk telefono. Niekada. Atsiųsiu žinutę, kai sutvarkysim reikalą.

Edvardas, ropšdamasis nuo užpakalinės automobilio sėdynės, spustelėjo jai petį.

– Tu didvyrė, Šarlote.

Ir juodu skubiai nužingsniavo tėvų namų pusėn, o Šarlotė pamanė, kad abu staiga atjaunėjo, susmulkėjo, veikiau berniukai negu vyrai, tada nustatė „TomTom“ navigaciją prietaisų skyde į Olborą, įjungė pavarą ir nuvažiavo, nežvilgtelėjusi į užpakalinio vaizdo veidrodėlį, ar Lukas ją vis dar stebi.

Kelias ėjo į šiaurės vakarus per mišką, paskui ji pasuko į dešinę Sneipo ir Olboro link. Safolke buvo kelis kartus, bet važiuoti ne žavėtis grafyste, nes tai malonu Lukui, o vienai, turint tikslą, buvo labai įdomu. Safolkas taip skyrėsi nuo Bakingamšyro, kuriame užaugo Šarlotė, kad ji pasijuto beveik užsienyje, svetimame, todėl šiek tiek egzotiškame krašte. Olboro pagrindinė gatvė vis dar pilna vasaros turistų, jūra teliūskuoja prie pat namų, klykia kirai – tokios vietos ji dar nebuvo mačiusi, ir tai maloniai jaudino.

Šarlotė paliko automobilį atkampioje gatvėje prie namo su uždarytomis langinėmis, pamaniusi, kad jame niekas negyvena, tai niekas ir nesipiktins, ir nuėjo prie jūros. Diena buvo vėsi, bet giedra, paplūdimį nusėjusios šeimos ir plastikiniai skydai, o milžiniška melsvai pilka jūra bangavo nepaliaujamai skalaudama akmenukus, ir Šarlotė pamanė, kad nuo tokio ritmo galima kuoktelėti, jei nesi jūros mėgėjas. Pasvarsčiusi, alkana ji ar ne, nusprendė, kad pernelyg įsitempusi dėl to, ką ketina daryti, todėl valgyti nenori, ir pasuko tolyn nuo jūros, į Aukštąją gatvę, tikėdamasi ten sustabdyti kokį vietos gyventoją – atostogautojus iš Londono atpažinti buvo stulbinamai lengva – ir paklausti, kaip rasti Ralfo ir Petros namus.

Ralfas, pravėręs laukujes duris tiek, kad matytų, kas už jų stovi, bet ne tiek, kad ji galėtų įeiti, regis, jos nepažino.

– Ak! – tarė Šarlotė. – Aš tave pažadinau?

Ralfas persibraukė ranka per smakrą, lyg pagal šerius galėtų nustatyti laiką. Dėvėjo senus nukirptus džinsus ir ištampytus marškinėlius. Šarlotė trumpa vasarine suknele ir medžiaginiais bateliais su virvine platforma pamanė, kad jis atrodo siaubingai.

– Ne, – atsakė Ralfas. – Ne. Aš… tiesiog aš tavęs nelaukiau…

– Aš nesakiau, kad atvažiuosiu, – tarė Šarlotė, – tai kaip galėjai laukti. – Ji nusišypsojo. – Palikau Edą ir Luką pas tavo tėvus. Paskui nusprendžiau užsukti.

Ralfas durų plačiau neatidarė. Žiūrėjo pro Šarlotę, o ne į ją.

– Ko gero, laikas… ne pats tinkamiausias…

– Žinau, – atsakė Šarlotė. – Todėl aš čia.

Ralfas atsiduso.

– Nenoriu būti nemandagus, bet negaliu su tavim kalbėti, tikrai, – tarė jis. – Aš tavęs nepažįstu… menkai pažįstu…

– Taip, – sutiko Šarlotė.

Pamačiusi jį, ėmė labiau pasitikėti savimi, nusikamavęs dieveris nebekėlė nerimo kaip ankstesnis, nenuspėjamas, kartais užsukdavęs nusnūsti ant jos sofos, bet kalbėdavęs beveik tik su Luku.

Ralfas kupinu nevilties balsu paklausė, bet ne Šarlotės, neapibrėžtai:

– Dėl Dievo meilės, ką aš padariau?

Šarlotė pamindžikavo. Ketino nusiimti akinius nuo saulės, bet apsigalvojo.

– Atvirai kalbant, atėjau susitikti su Petra, – ištarė kuo atsainiau.

– Jų čia nėra, – alsiai atsakė Ralfas.

Šarlotei padai nusmilko iš jaudulingos baimės. Tai kur jie? Pas jį?

– O…

– Jie darže, – paaiškino Ralfas. – Rasi juos ten.

Jis negali ištarti Petros vardo, pamanė Šarlotė.

– Gali parodyti? – paklausė.

Ralfas pakėlė ranką ir mostelėjo kažkur į dešinę.

– Tenai, – pasakė. – Paskui pro mokyklą, tada į kairę pėsčiųjų taku.

– Petra turi telefoną?

Ralfas staiga įsmeigė akis į ją.

– Nenutuokiu, – atkirto.

– Atleisk, – tarė Šarlotė. – Atleisk. Atleisk už viską. – Ji nespėjo ištarti paskutinių žodžių, o Ralfas jau buvo atrėžęs: „Ir tu man“ ir užtrenkęs duris jai prieš nosį.

Petra su Kitu klūpojo ant žemės, kažką apžiūrinėdami nugara į vartus. Prieš juos, diržais priveržtas prie vežimėlio, abiejuose kumščiuose suspaudęs po morką, sėdėjo Barnis. Energingai pasimuistė pamatęs Šarlotę ir ėmė smarkiai mojuoti morkomis.

– Ga! – garsiai ištarė Barnis.

Petra pakėlė galvą.

– Kas, Barni?..

– Ga, – pakartojo Barnis, žiūrėdamas virš motinos galvos į Šarlotę, stovinčią prie vartų ir ranką laikančią ant skląsčio. Petra atsisuko.

– Oi! – tarė Petra ir atsistojo.

Šarlotė atkėlė vartelius.

– Staigmena! – tarė ji ir pasilenkė į priekį, lyg ketintų pabučiuoti Petrą. Šioji pasitraukė atatupsta.

– Aš nesitikėjau… – prabilo ji.

– Žinau, todėl ir nepranešiau. Maniau, jei žinosi, nenorėsi susitikti.

Kitas irgi atsistojo, laikydamas sraigę.

– Vėl pasislėpė, – paaiškino jis Šarlotei. – Išlindo, paskui vėl įlindo.

– Aha…

– Nemėgsta triukšmo, – griežtai pareiškė Kitas.

Šarlotė atsitūpė šalia jo.

– Aš stengsiuos netriukšmauti.

Kitas linktelėjo. Petra atsistojo prie Barnio vežimėlio.