Джоанна Троллоп - Marčios

Su palengvėjimu išgirdo trinktelint laukujes duris. Rūsio laiptais žemyn lėkė Mariela, šaukdama jį.

– Čia! – suriko jis. – Aš čia!

Ji atskuodė per virtuvę ir trenkėsi į tėvą. Apkabino ir atlošė galvą. Antakiai buvo papuošti mažučiais mėlynais žibučiais.

– Aš avatarė, – pareiškė Mariela.

Edvardas pasilenkė jos apglėbti.

– Matau. Kur mamytė?

– Neša daiktus iš mašinos…

– Linksma buvo pas Indirą?

Mariela išsprūdo jam iš glėbio ir ėmė šokinėti apie virtuvinį stalą.

– Mes žaidėme oro uostus. Juk skrendu į Švediją.

– O, – tarstelėjo Edvardas, nieko nesuprasdamas. – Ruošiesi kitam kartui?

– Taip, – atsakė Mariela tebestriksėdama. – Mama užsakė bilietus kompiuteriu, paskui išvažiavom pas Indirą. Mama sakė, kad pamatysime švediškos vasaros pabaigą. Prieš mokslo metų pradžią.

– Aišku, – atsakė Edvardas. Staiga jam pasidarė bloga. Laukujės durys virš jų atsidarė ir užsidarė, koridoriumi nukaukšėjo Sigridos žingsniai.

Edvardas pažvelgė į Marielą.

– O aš… aš skrendu? Mamytė nupirko tris bilietus?

Mariela buvo atsukusi jam nugarą. Ji dar du kartus stryktelėjo ir sustojo, svirduliuodama ant vienos kojos.

– Oi ne, – atsakė ji. – Mamytė sakė, kad tu negalėsi. Tau teks likti čia ir rūpintis broliais.

PENKIOLIKTAS SKYRIUS

Reičelė galėjo atsidurti Olbore dėl daugybės priežasčių. Čia buvo knygynas, kulinarijos parduotuvė, reikėjo nupirkti dovaną seseriai gimimo dienos proga, sunkus darbas, nes sesuo kiekvienoje dovanoje įžvelgdavo užuominą ir įsižeisdavo dėl kiekvienos tariamos įžvalgos. Taigi nieko nuostabaus, kad Reičelė lėtai ir atsargiai žingsniuoja Aukštąja gatve, varstydama akimis kiekvieną jauną moterį su vežimėliu ir mažu vaiku ar tiesiog merginą sutaršytais plaukais, apsirengusią taip, kaip niekada nešautų į galvą vidurinio luomo atstovei.

Ji vaikščiojo ir apsipirkinėjo daugiau kaip valandą. Knygyne nusipirko Keneto Klarko monografiją apie Oldo upę, kulinarijos parduotuvėje – įvairių alyvuogių, seseriai – dryžuotą medvilninį chalatą, sukirptą kaip kimono (ar neįsižeis dėl etiketės prie kaklo? – joje nurodytas L dydis: didelis japonei, bet visai nedidelis europietei), dvi rūkytas silkes, kepalą naminės duonos ir sukišo viską į automobilio bagažinę. Paskui grįžo į Aukštąją gatvę, nusipirko sumuštinį, butelį vandens ir nekantriai užkando, sėdėdama žvirgžduotame paplūdimyje ant patiesto vilnonio švarkelio, žiūrėdama į kelias dar neišvykusias vėlyvų vasarotojų šeimas ir svajodama, kad vienas iš tų mažų berniukų būtų Kitas: jis pribėgtų prie jos džiaugsmingai šaukdamas vardu ir pralaužtų pirmuosius pokalbio su Petra ledus.

Klodama lovą, pjaustydama svogūnus, rišdama prie vytelių virstančius astrus lysvės pakraštyje, kovodama su savim, ji nusprendė, kad pykčiu, nors visiškai pateisinamu, nieko nelaimės. Antonis nusiminęs ir užgautas, bet rėkdama ant Petros, kad apsaugotų Antonį, ji niekaip jos nepaveiktų ir nepaguostų vyro. Vis dėlto nepajėgė susitaikyti su mintimi, kad šįkart ji nieko negali, nors iš pradžių priblokšta manė kitaip. Ji nerėks ant Petros, nesibars ir neprikaišios, bet turi ją pamatyti ir paprasčiausiai paklausti kodėl? Kodėl Petra neprašė pagalbos? O jei negalėjo pasakyti tiesiai, nes buvo savotiškai ištikima Ralfui, – be abejo, tik savotiškai, juk susirado kitą, – kodėl niekaip neišsidavė, kad mintis apie gyvenimo permainas ją gniuždo, beveik žudo?

Reičelė surepetavo daugybę tariamų susitikimų su Petra. Ji įsivaizdavo Petrą įžūlią, Petrą apsiašarojusią, Petrą užsispyrusią ir tylinčią, Petrą išsisukinėjančią. Neleido sau galvoti apie maloniausią atvejį – nusiraminusią, dėkingą ir atgailaujančią Petrą, bet tas viliojantis variantas taip žaviai ir atkakliai šmėkščiojo galvoje, kad ji suvokė, jog būtent šito trokšta. Akimirką kitą užsimiršusi, vėl išvysdavo Petrą savo virtuvėje, drauge taisančią valgį, ant grindų ramiai žaisdavo berniukai, o Antonis studijoje pradėjo rašyti naują knygą, ir Petra ketino prisidėti. Paskui įeidavo Ralfas, – šeimos idilė neišvengiamai vykdavo penktadienį, – pavargęs, bet patenkintas, Sičio kostiumu, ir savaitgaliui veždavosi šeimą į namus, su kuriais Petra stebuklingai apsiprato. Net mėgaudamasi šia vizija, Reičelė suvokė, kad tai beviltiška. Neįtikima, tiesiog neįmanoma. Ir nors tai tik svajonė, ji suprato nenurimsianti, kol nepamatys Petros ir su ja nepasikalbės.

Matyt, Petros mobilusis buvo neseniai išjungtas. Balso paštas neveikia, žinutės dingsta juodoje tyloje. Ralfas, ruošdamasis kelionei į Londoną, nekalba nei apie Petrą, nei apie jos veiksmus, nei apie vietą, kur ji galėtų būti. Motinai jis pasakė, kad būtų patenkintas, jeigu – net pabrėžė jeigu – galėtų gyventi savo galva. Pasakė, kad dėkingas tėvams už rūpestį – iš balso taip neatrodė, bet įveiks sunkumus, jeigu tik jie duos jam ramybę. Paliks jį vieną. Pasakė, kad mobiliuoju jam skambintų tik būtinu reikalu. Kaip antai, jei kas nors nutiktų vaikams, o ne Reičelei užsigeidus naujienų ar paguodos. Tam jis neturi jėgų, jų jam užteks tik naujam darbui, kurio nenori sumauti. Supratai, mama?

– Taip, – bejėgiškai atsakė užsipulta Reičelė. – Taip. Aš tik norėjau…

– Nenorėk, – atkirto Ralfas. – Nieko nenorėk. Tada nebus skaudu, jei negausi. Kaip aš norėjau. Kaip nutiko man.

Ir išjungė telefoną. Reičelė išėjo į sodą ir aprėkė senį Diką, supynusį svogūnus į per dideles kasas, o senis Dikas išplaukė iš aklumo ir kurtumo miglų ir atšovė, kad jeigu ji dar kartą prabilsianti tokiu tonu, jis mielai paliksiąs sodą rūpintis jai pačiai.

Ji atsiprašė senio Diko, nepasakė Antoniui, kad skambino Ralfui, nenorėjo, kad jis nerimautų, užgniaužė įtūžį ant Petros ir ryžosi viso labo paprašyti paaiškinti. Sėdėdama akmenuotame paplūdimyje ir žiūrėdama, kaip žmonės čežėdami slenka prie jūros, ji manė, kad susidorojo neblogai. Ji ne kaskart puldavo veikti stačia galva, o jei nesusivaldydavo – vėliau grauždavosi. Be to, tarė sau, ji turi teisę suprasti, žinoti atsakymą. Jos ir Antonio ryšys su Petra nebuvo įprastas, ne toks kaip žmonių, susigiminiavusių per vedybas. Juodu mylėjo Petrą. O Petra ne kartą sakė nežinanti, ką darytų be jų.

Reičelė atsistojo ir nupurtė nuo švarkelio sumuštinio trupinius. Nusprendė dar kartą perkulniuoti Aukštąja gatve, bet nesibels į Petros duris ir neieškos jos darže. Galbūt ateis laikas, kai teks pareikalauti, o ne tikėtis susitikimo, bet kol kas tas metas dar neatėjo. O jeigu jai nepavyks pamatyti Petros, nereikės prisipažinti Antoniui, kad važiavo į Olborą vildamasi ją sutikti: malonu elgtis sąžiningai.

Ji guviai nužingsniavo Aukštąja gatve, perėjo į kitą pusę ir lygiai ryžtingai grįžo kitu šaligatviu. Petros niekur nematė. Niekur nė vienos jaunos moters su vežimėliu, greičiausiai vaikučiams dabar pietų ir miego metas. Reičelė vėl pasuko prie jūros, prie aikštelės, kurioje paliko automobilį, ir išvydo ateinant Petrą, be vežimėlio, be vaikų, pirkinių nusvertomis rankomis.

Petra sustingo kaip įbesta. Segėjo įprastą čigonišką sijoną, vilkėjo seną džinsinį švarkelį, o plaukus buvo netvarkingai susipynusi į kasą, permestą per petį, su įpintais ryškiaspalviais vilnoniais bumbulais gale.

– Labas, – pasakė Reičelei lyg niekur nieko.

Reičelė sutriko. Paprastai, net nejučiomis, ji būtų pabučiavusi Petrą, bet dabartinėmis aplinkybėmis tai buvo neįmanoma. Kaip ir šypsotis, nors Reičelė pajuto, kad išsiviepė it cirko šuo. Net balsas, tariant: „Sveika“, skambėjo nenatūraliai.