Джоанна Троллоп - Marčios

„Ji nedora, – tarė sutrikęs ir nelaimingas Antonis, paraudonavęs, sugrūdęs servetėlę į omarą. – Nedora.“

Bet Reičelė žino, kad Petra nėra nedora. Pirmas akimirkas po baisiosios žinios ji prikalbėjo apie Petrą siaubingų dalykų, bet vis tiek Petra nėra nedora. Pagalvojusi, įveikusi nuožmią pirmykštę motinos ištikimybę Ralfui, ji suprato, kad Petra po vestuvių pasijuto, lyg daužytųsi į plienines duris. Reičelė padūko ne todėl, kad Petra nebeištvėrė tokio gyvenimo ir tokio vyro; o ne, Ralfas ir gyvenimas su Ralfu buvo be galo sunkus. Reičelė padūko ir negalėjo atleisti Petrai, nes ši, ištikta bėdos, užuot prašiusi jos ir Antonio pagalbos, pasirinko kitą išeitį, pragaištingą visiems.

Edvardas su Luku apie naująjį vyriškį Petros gyvenime nepasakė beveik nieko, tokia bjauri abiem atrodė ši istorija. Reičelei patiko jų ištikimybė, nuomonė, kad, blaiviai mąstant, joks vyriškis negali pakeisti brolio. Bet iš sūnų kalbų ji suvokė, koks švelnus to Stivo būdas, koks ramus, žavus jo darbas ir pomėgiai, o blogiausia – koks didelis anūkų noras būti su juo, ir sunerimo. Edvardas pasakė, kad Ralfas ne tik įskaudintas, bet ir suglumęs.

– Jis sako, kad Stivas nieko neturi. Dviese nuomojamas namelis, apdaužyta tojota. Bet jam nieko ir nereikia, Petrai irgi. Paukščiai, jūra, akmenukų mėtymas paplūdimyje. Rodos, viskas. Tiek pakanka.

– Juodu pergulėjo? – reikliai paklausė Antonis.

Lukas sužiaukčiojo.

– Nežinau ir žinoti nenoriu, – mediniu balsu atsakė Edvardas.

– Ilgai netruks, – pareiškė Antonis. – Iš šitų šiaudų nebus grūdų. Koks įžūlumas. Einu su ja pasikalbėti…

– Ne! – staiga garsiai išpoškino Reičelė.

Visi sužiuro į ją.

– Bet mes visada su ja kalbamės… – prabilo Antonis.

– Ne dabar, – tarė Reičelė. – Ne dabar.

Jie nustebę žiūrėjo į ją. Ji suprato, kad visi galvoja, kas nutiko mamai, ji visada puola daryti tvarkos, mamai visada atrodo, kad ji rado išeitį. Ką gi, šį kartą ji nežinojo išeities, tepasakė, kad jie nieko nedarys, juolab Antonis. Jie nieko nedarys, mąstė Reičelė, atsilošusi krėsle ir žiūrėdama į keistus mirgančius raštus po užmerktais vokais, nes pirmą kartą per kelis dešimtmečius Reičelė nenutuokia, ko griebtis. Bruzdi energija ieškant namo Ipsviče Ralfui su Petra dabar atrodė kvaila, beprotiška veikla užgniaužti nerimui, kurį įvardyti ji bijojo. Dabar suprato, koks tas nerimas, būgštavo, kad Ralfo nesėkmės dar labiau suardys keistus, nesuprantamus, apgaulingus jo santykius su Petra, taip suardys, kad jokia valdinga jėga iš šalies nebeįstengs atkurti. Petra yra Petra. Visada išslysdavo kaip žuvis iš šlapios rankos, kai bandydavai jai vadovauti. Bet aš iš tiesų maniau, mąstė Reičelė, sunkiai naršydama minčių jukinį, kad ją suprantu, maniau, kad gimus Kitui gyvenimas nusistovėjo, visi žinome, ką reiškiame vienas kitam, kad galime kliautis vienas kitu. O jei Petra mano, kad išsuks kailį, šitaip pasielgusi su Antoniu, kuris tiek dėl jos padarė, buvo jai toks kantrus, paslaugus ir malonus, ką gi, jai teks pakeisti nuomonę, ir pakeisti iš esmės.

Ji atsimerkė ir pažvelgė į vyrą, stovintį prie molberto ir bereikšmėmis akimis spoksantį į gerves. Atrodė daug vyresnis negu rytą, pakumpęs, it tamsių garų apsiaustas liūdesio.

– Antoni? – pašaukė Reičelė.

Jis atsisuko ir nelinksmai nusišypsojo.

– Maniau, miegi…

– Gerai būtų.

Ji šiek tiek atsitiesė ir persibraukė ranka per plaukus.

– Arbatos? – pasiūlė.

Antonis nekreipė dėmesio.

– Ką darysim? – paklausė jis. – Ką darysim su Ralfu?

Reičelė pasistengė atsisėsti tiesiai.

– Paskambinsim jam. Vėliau. Kai abu šiek tiek atsikvošėsime.

– Taip, – sutiko Antonis. – Taip. Vargšas vaikis. – Jis kilstelėjo ranką ir kažką pripiešė gervės sparnui. – Tu teisi, – pridūrė tvirtai. – Jai aš neskambinsiu. Aš niekada jai nebeskambinsiu, Reičele.

Lukas su Šarlote išleido Edvardą prie namų. Jis pakvietė juos užeiti, bet virtuvėje ant stalo rado raštelį, kad Sigrida su Mariela išėjo pas Indirą ir grįš negreitai. Pasiūlė išgerti, bet Lukas atsakė, kad jiems turbūt laikas namo, ir juodu vėl įsėdo į mašiną, palikdami Edvardą namie vėlyvą betikslę sekmadienio popietę.

Jis prisipylė stiklinę vandens iš ąsočio šaldytuve ir nusinešė į terasėlę už virtuvės. Mažas sodelis vidiniame kieme, Sigridos visada kruopščiai prižiūrimas, buvo suvargęs ir nuskurdęs. Skroblai, kuriuos Sigrida pasodino prie galinės sienos, – pasakė Edvardui, kad jie atvežti iš Italijos, jau pradėjo mesti išblukusius lapus, o gėlės, dar tebežydinčios mediniuose loveliuose, specialiai užsakytuose Sigridos, rodos, laikėsi iš paskutinių jėgų.

Edvardas atsisėdo ant krėslo su ištraukiamais kojūgaliais. Juodu jį nusipirko romantiškai, bet netikroviškai vaizduodamiesi vienas kitą jame sėdint su sekmadienio laikraščiais ar knyga iš nebyliai priekaištingos krūvos Edvardo kabinete. Sigrida nupirko pilkų pagalvėlių su kreminiais dryžiais, bet jos irgi atsidūrė Edvardo kabinete, ir jis dabar sėdėjo ant kietų tikmedžio, o gal akmenmedžio lentjuosčių ir neturėjo noro įsitaisyti patogiau.

Automobilyje šnekėti nebuvo apie ką. Šarlotė pasakė buvusi prie jūros, ir, matyt, jūra jai patiko, nes pagyvėjusi čiauškėjo apie Olboro paplūdimį, o kai Lukas paklausė, ar ji aplankiusi Ralfą, trumpai nusijuokė ir atsakė:

– Nevykęs sumanymas!

– Tai ten buvai? – paklausė Lukas.

– Buvau. Paskambinau, jis atidarė duris, bet į vidų manęs neįsileido.

– Kaip jis?

Šarlotė pritildė balsą.

– Atrodė baisiai…

– Vargšelis. Ką jis sakė?

– Nieko, – atšovė Šarlotė.

– Ką turi omeny?

– Jis pasakė, kad laikas netinkamas. Nenorėjo kalbėti. Norėjo, kad dingčiau.

Edvardas matė, kaip Lukas per pavarų perjungimo svirtį palietė Šarlotės šlaunį.

– Kokia tu miela, kad pabandei, – tarė Lukas.

Šarlotė gūžtelėjo pečiais.

– Matei Petrą su vaikais? – paklausė Edvardas.

Šarlotė kilstelėjo akinius ir pažvelgė Edvardui į akis priekinio vaizdo veidrodėlyje.

– Jų nebuvo namie, – tarė ji.

– O Dieve! – aiktelėjo Edvardas. – Nesakyk…

– Negalvok apie tai, – tarė Lukas. – Šiandien visi užtektinai prisijaudinom. Net per daug. O tu visą kelią vairavai, – pasakė meiliai žiūrėdamas į Šarlotę.

Ji nusišypsojo.

– Verčiau vairuoti negu vemti, – linksmai pasakė, ir Edvardas staiga pajuto pavydą paprastam Luko gyvenimui, naujutėlei santuokai su šia dailia, gero būdo nėščia jauna moterimi – tai it gaivaus oro gūsis po varginančios Brinklių dramų dienos.

Jis sukiojo rankose stiklinę su vandeniu, žiūrėdamas į iškreiptas pėdas pro stiklo dugną. Manė šiandien pasielgęs kaip pridera, tačiau patenkintas nebuvo, nes jie nieko nenutarė, nerado išeities, tik pajuto neviltį, kad visus juos, aukštus, protingus, paėmusi įkaitais menkutė mįslinga moterytė, regis, nenutuokianti, ką reiškia pareiga ar atsakomybė. Aną dieną po vakarienės su Ralfu Londone jis ketino važiuoti susitikti su Petra, pasikalbėti, paaiškinti, kodėl Ralfas taip daro, pasiūlyti jį paremti, nes tada visiems bus lengviau, jai irgi. Jei būtų ryžęsis, jei būtų nuvažiavęs į Safolką ir bandęs įtikinti Petrą, ar kas nors būtų pasikeitę? Ar ji būtų teikusis skirti jam bent kiek dėmesio, ar kaip visada tylomis, iš pažiūros abejingai, būtų nusprendusi ir toliau elgtis kaip tinkama? Papurtė galvą. Buvo tikras, kad brolis iš tiesų įskaudintas, kad su tėvais pasielgta labai nedėkingai, bet jam vis tiek buvo nejauku, kaip visada, grįžti į Safolką, kuriame tėvų gyvenimas nė kiek nepasikeitęs, tačiau, keista, tai ne guodžia, o kelia nesmagų nerimą.