Джоанна Троллоп - Marčios

– Taip, taip!

Sigrida jai nusišypsojo.

– Čia taip nuobodu?

– Būtų buvę daug įdomiau, jei čia būtų ir tėtis, – atsakė Mariela.

Ralfas išdėstė visus kostiumus ant dvigulės lovos. Nebegalėjo galvoti apie ją kaip apie jųdviejų lovą, nors juodu vis dar abu miegodavo joje, nusisukę ir įsitaisę prie krašto, kad atsitiktinai neužkliudytų vienas kito pėda ar keliu. Ralfas norėjo miegoti su Kitu ar ant sofos pirmame aukšte, bet pyktis neleido jam palikti šios lovos ir vijo į Londoną. Edvardas, pajutęs jo įtūžį, sutiko užleisti jam mažąjį svečių kambarį ir sykiu Sigridos kabinetą, kad brolis galėtų kuo greičiau dingti iš Olboro.

– Aš kraustausi iš proto, – pasakė Edvardui Ralfas, – čia gyvendamas. Visai kuoktelėsiu. Kaskart, kai bandau su ja pasikalbėti, dar labiau einu iš galvos.

Visa bėda, kad Petra nieko neslėpė.

– Jūs vis dar susitikinėjat?

– Taip.

– Ar tu, – pauzė, – guli su juo?

– Ne.

– Bet ketini?! – išrėkė.

– Galbūt, – atsakė Petra.

– Ką reiškia „galbūt“?

Petra piešė prie virtuvės stalo, jos veidą beveik slėpė užkritę plaukai.

– Aš jo negeidžiu, – pasakė Petra eskizų albumui. – Bet galbūt. Nežinau.

Ralfas įsirėmė delnais į stalą ir susikūprino, kad pamatytų jos veidą.

– Žiūrėk į mane!

Petra lėtai pakėlė akis.

– Kam tau apskritai su juo susitikinėti? – paklausė Ralfas iš paskutiniųjų tvardydamasis.

Petra luktelėjo.

– Aš jaučiausi vieniša, – pasakė.

– Kodėl man nesakei?

– Tu manęs negirdėjai, – atsakė Petra.

– Kodėl nepasakei mamai ir tėčiui?

Petra vėl nuleido galvą.

– Jie būtų norėję ką nors daryti. Jie būtų norėję, kad aš ką nors daryčiau…

– Bet, – vėl riksmas, – tu ir padarei!

– Bet ką man daryti, aš nusprendžiau pati, – pasakė Petra piešiniui.

Ralfas susmuko ant kėdės prieš Petrą.

– Ką tu man jauti?

– Kaip visada.

– Tai ką?

– Tu man patinki, – atsakė Petra. – Tu šaunus.

– Bet…

– Bet tu pasikeitei. Dabar tu nori to, ko aš nenoriu. Negaliu pasikeisti, kad prisitaikyčiau prie tavęs.

Ralfas užsikniaubė ant stalo ir padėjo galvą ant rankų.

– Dieve mano…

Petra tylėjo.

– Aš nepasikeičiau, – alsiai ištarė Ralfas, – bet norint gyventi ir valgyti reikia pinigų, o man pasitaikė proga jų uždirbti. Kaip tu rūpinsies vaikais be pinigų, dėl Dievo meilės? O kadangi tu nedirbi, dirbti turiu aš. Negaliu patikėti, kad tu tokia… buka.

– Man nereikia tokių pinigų, – tarė Petra.

– Jėzau…

– Man nereikia didelių namų. Man nereikia mašinos. Gerai visa tai turėti, bet nebūtina. Mėgstu mažus daiktelius. Visada taip buvo.

– O, tai mano tėvų dosnumas tau kėlė šleikštulį? – kandžiai paklausė Ralfas.

Petra pakėlė akis.

– Jiems buvo malonu daryti tai, ką jie darė, – atkirto ji.

– Ką tai reiškia?

– Aš nesu visiška kvailė. Jie buvo man labai geri, nes aš jiems tikau.

– Tu nedėkinga karvė.

Petra su albumu atsistojo.

– Nevertas, – tarė ji.

– Kas nevertas?

– Gerumas nieko nevertas. Žmonės visada nori didžiulio atlygio.

– Bet meilužis nenori, – atšovė Ralfas.

Petra atsisuko.

– Su juo lengva.

– O su manim ne…

– Ne. Su tavim ne.

– Tai kurių velnių nesikraustai gyventi pas jį?

Petra pasuko prie durų į prieškambarį.

– Nenoriu. Gal kada nors, bet dabar nenoriu. Tiesiog jis mano pusėje, jis neįsakinėja man, ką daryti, jis tik kalbina vaikus ir kasa bulves, o man nereikia… – ji nutilo.

– Ko tau nereikia?

– Nuolat atidirbti, kad esu, – ir išėjo.

Jis girdėjo, kaip lėtai ji lipa laiptais į viršų, į miegamąjį, paskui dunkstelėjo į grindis nuauti batai.

Jis ilgai sėdėjo prie virtuvės stalo. Kelio atgal nėra, tarė sau. Jis netaps Ralfu, kuris grįžo iš Singapūro nepraktiškai svajodamas gyventi atsiskyręs tuščiame namelyje prie Šiaurės jūros, kur tik vėjas ir kirai. Net panorėjęs negalėtų grįžti į praeitį, nes pinigai, atsivežti iš Singapūro, sukišti į verslą ir prarasti, jam dabar priklauso tik dalis namo, kuriame sėdi ir kurio jam nebereikia – ir vargu ar kada reikėjo, Petrai irgi nereikia. Beveik visas namas priklauso statybos bendrovei, ir jis mielai jį atiduotų. Tegu pasiima namą, automobilį, po vieną susipirktus baldus, viską, jis paprašytų palikti tik drabužius, kurių prireiks Londone, nes naujas darbas grąžins jam gyvenimą ir savigarbą. Tik tada, užkopęs į viršų, o ne sugniuždytas apačioje, jis pradės kovą dėl vaikų globos. Nes jis to nori. Jis tuo tikras. Jam reikia sūnų. Petra negebėtų rūpintis net auksine žuvele.

Kai naktį jis pagaliau užlipo į viršų, Petros jųdviejų lovoje nebuvo. Jis rado ją Kito lovoje, Kitas miegodamas buvo ją apkabinęs, jie gulėjo veidu vienas į kitą, beveik sukišę nosis. Kambario gale lovelėje šnarpštė Barnis, iškėtojęs putnias kojytes ir rankytes, nuleidęs ant skruostų stulbinamai tankias blakstienas.

Ralfas stovėjo tamsiame miegamajame tarp miegančios šeimos, beveik apimtas panikos iš nevilties, kurią galėjo įveikti tik pykčio priepuolis. Jis tūžo ant Petros, nes ji atsisakė daryti nuolaidų, atsisakė suprasti, atsisakė galvoti blaiviai, atsisakė užaugti. Petra kalta, kad Kitas toks opus, Petra naudojosi Brinklių kilnumu, kol užgaidžiai nusprendė, kad tai visai ne kilnumas, o priespauda, kontrolė ir įpareigojimas. Petra negali palaikyti jo ir žavėtis jo veikla, rūpintis jais. Po perkūnais, ji net marškinių žmoniškai išlyginti negali. Petra…

Jis susitvardė. Visas virpėjo, kumščiai susigniaužė. Negalima taip siusti, tai vargina, sekina jėgas, kankina. Petros jis nesuprato, kaip ji tvirtino nesuprantanti jo. Gal ir gerai, kad jie išsiskirs; kuo greičiau, tuo geriau. Užgniaužė norą išmesti ją iš Kito lovos ir pasiryžo visas jėgas tausoti naujai pradžiai, kad po šitiek mėnesių, kai jautėsi, lyg grumtųsi po antklode, vėl turėtų tikslą, ryžto ir savitvardos.

Išėjo iš vaikų miegamojo ir uždarė duris. Sustojęs laiptų aikštelėje, prisivertė šešis kartus lėtai ir giliai įkvėpti ir iškvėpti. Edvardas kvietė atvažiuoti į Londoną šeštadienį, bet jis nusprendė rytą paskambinti ir pasakyti, kad turi atvykti dabar, o jei Edvardas negalės jo priimti, susiras viešbutį. Bet kas geriau už šiuos namus.

Nuo dulkėto spintos viršaus jis nukėlė vienintelį didelį lagaminą. Jis buvo apdaužytas nuo daugelio kelionių, su apsilaupiusiomis senomis bagažo etiketėmis. Ralfas padėjo jį ant grindų ir atidarė. Viduje voliojosi senas vabzdžių baidiklis, paėmė jį, pauostė ir staiga vos neapsiašarojo nuo kvapo. Švystelėjo buteliuką į šiukšlių dėžę prie komodos ir skubiai tvarkingai ėmė dėti į krūvas marškinius, puskojines ir boksininko trumpikes, žaibiškai tuštindamas stalčius, kad atsikratytų nenaudingo ir nieko gero nežadančio jaudulio. Paskui atsigulė tuščios lovos pusėje, neužgriozdintoje lagamino, ir gulėjo, sunkiai alsuodamas ir klausydamasis, kaip daužosi širdis krūtinėje, lyg ji būtų viso labo naudingas, tikslingas raumuo, o ne jausmų buveinė.

ŠEŠIOLIKTAS SKYRIUS

Sigrida apkamšė Marielą savo vaikystės lovoje. Dabar lova stovėjo motinos kabinete prigulti dieną ir buvo apkrauta pagalvėlėmis, išmargintomis madingais raštais, bet galvūgalis tebebuvo tas pats – su išdrožtų širdžių virtine, o ant sienos virš lovos kabėjo Sigridos vaikystėje labai mėgtos Karlo Larsono graviūros, vaizduojančios devyniolikto amžiaus Švedijos kaimo idilę – žąsų pilni obelynai ir mergytės su skarelėmis ir prijuostėmis. Šiaip kambarys buvo šiuolaikiškas, erdvus, kaip ir visas butas. Popieriai ant motinos stalo buvo sudėti į juodą lakuotą padėklą, rašikliai – į priderintą puodynę, knygos ir aplankai ant lentynų tiesūs ir tvarkingi. Ant kitų sienų kabėjo mažas abstraktus paveikslas ir įrėmintos šeimos nuotraukos, tarp jų Marielos su gelbėjimo liemene seneliui ant kelių prie namo saloje.